Gintaras Visockas. „Taikos angelo“ medalionas – „nuorūkai“


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien norėčiau prisiminti Jurjų Švecą. Šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Savo portale persispausdinęs į lietuvių kalbą išverstų šešiolika išsamių jo interviu. Anuomet J. Šveco viešuose svarstymuose man užkliūdavo dažniausiai tik viena aplinkybė – ar ne per daug menkinamas Vladimiras Putinas? Esą šis – niekam tikęs KGB mokinys, jo niekas Maskvoje rimtai nevertino, nemanė, kad galįs imtis svarbių darbų. J. Švecas savo tekstuose nevengė paniekinančiai vadinti V. Putino net „nuorūka“, kandimi. Nuolat kartojo, jog V. Putinas būtinai žlugs, jo galas – ne taip toli (o kas čia nuostabaus, juk mes visi – mirtingi).

V. Putinas atgrasus ir šių eilučių autoriui. Mano supratimu, taikliausiai V. Putiną apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš Vakarų pasaulio lyderių ji, regis, vienintelė V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir banditu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Kremlius ėmėsi plataus masto agresijos prieš Ukrainą.

Taigi analizuojant emocingus J. Šveco pareiškimus nuolat kildavo noras svarstyti, o kokia tikrovė? Tikrovė – priešinga tam, ką apie V. Putiną sakė ponas J. Švecas. Toji „nuorūka“ jau 22 metus vadovauja Rusijai. „Nuorūka“ sugebėjo išsilaikyti prezidento poste nurungdamas visus konkurentus, opozicionierius, oligarchus. Rusijoje du dešimtmečius tvarkėsi taip, kaip jam patiko. Deja, ir tai svarbiausia, „nuorūka“ visus pastaruosius du dešimtmečius šokdino ne vien savus, Rusijos piliečius. Jis šokdino visus Vakarus, įskaitant NATO ir Europos Sąjungą. Jis puolė Gruziją (Sakartvelas), atplėšdamas keletą jos teritorijų, pavergė savo žinion Baltarusiją, iš Ukrainos atėmė Krymą. O 2022-aisiais užsimojo okupuoti visą Ukrainą. Ir jau daugiau nei šimtą dienų griauna Ukrainą kaip tik įmanydamas.

Vakarai nesugebėjo jo niekur sustabdyti: nei žlugdant demokratiją Rusijoje, nei puldinėjant kaimynines šalis. Taip – V. Putinas niekšas, kraugerys, okupantas. Bet pravardžiuoti jį „nuorūka“ – netikslu. Jam labiau tiktų Blogio genijaus apibūdinimas. „Nuorūkomis“ ir kandimis labiau derėtų pravardžiuoti Vakarų politikus, kurie nuolaidžiavo V. Putinui.

Pagalbon pasitelksiu akivaizdžiausius pavyzdžius. Užfiksuoti net devyneri V. Putino vėlavimai susitinkant su Vakarų lyderiais: Popiežiumi Pranciškumi, Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II, britų premjeru Tony Blairu, Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu II, JAV prezidentu Baracu Obama, JAV valstybės sekretoriumi Johnu Keriu, Pietų Korėjos prezidentu Pak Kun He, Vokietijos kanclere Angela Merkel, „Normandijos ketvertuku“ (Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos vadovai), Švedijos karaliumi Karoliu XVI…

Tie vėlavimai – tarsi nieko ypatingai baisaus, gyvenime visaip pasitaiko, nors V. Putinas vėluodavo ir valandą, ir net ilgiau. Ir vis tik keista: nė vienas iš Vakarų lyderių neįsižeidė, nesupyko. Popiežius Pranciškus kadaise įteikė net „Taikos angelo“ medalį (kokia Vatikano kvailystė !). O A. Merkel, kai į derybas V. Putinas atsivedė savo šunį, nors puikiai žinojo, jog Vokietijos kanclerė bijo keturkojų, šiai moteriškei pritrūko drąsos bei savigarbos ryžtingai nutraukti pokalbį patraukiant atgal į Berlyną. Prie šio sąrašo dar pridėkime šimtus Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių skambučių V. Putinui prašant liautis šantažavus kaimynines šalis ir griovus demokratiją, galų gale prisiminkime, kaip Helsinkyje V. Putiną liaupsino Donaldas Trumpas, kokių būta pirmųjų naujojo JAV prezidento Joe Bideno reakcijų, ir turėsime sodrų paveikslą, bylojantį, kas ko paniškai bijo, kas iš tikrųjų drebina kinkas.

V. Putinas į susitikimą su popiežiumi 2013 ir 2015 atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių. EPA-ELTA nuotr.
Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai

Kita keista J. Šveco tezė pasirodė po 2022-ųjų vasario 24-osios – esą Vakarai gelbėja Ukrainą kiek įmanydami, deda visas pastangas, jog Kijevas laimėtų. Nesiginčysime – Vakarai išties padeda Ukrainai ir, tikiuosi, padės ateityje. Tačiau J. Šveco komentarus lyginu su Marko Feigino (iš Rusijos į JAV pasitraukęs teisininkas), iš Rusijos pasitraukusių politikos komentatorių Andrėjaus Ilarionovo, Andrėjaus Piontkovskio, JAV atsargos karininko Gario Tabacho, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako, Ukrainos žvalgybos karininko, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus viešais komentarais youtube.com erdvėje, ir matau, kad ne viskas slysta tarsi per sviestą. Keliuose komentaruose O. Arestovičius net keikėsi – kur žadėti ginklai, kodėl vėluojate, kodėl meluojate?

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai neteikiami, nors jie iš tikrųjų slapta keliauja į Ukrainą. Ir vis tik toji laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas O. Arestovičiaus, – įsiminė. Mano supratimu, labai teisinga, kai ukrainiečiai atvirai kritikuoja sąjungininkus dėl vėlavimų. Juk mes – demokratai, privalom gerbti kritines pastabas, mums taikomas. Juolab prisiminkime žiaurias aplinkybes. Ukrainiečius užpuolė galinga Rusijos imperija, ir jei Ukrainos politikai pratrūksta keiksmažodžiais, – atleiskime jiems, supraskime juos. Įtampa – didžiulė. Kiekvieną dieną žūsta tiek ukrainiečių civilių, tiek ukrainiečių karių. Bepigu vakariečiams politkorektiškai politikuoti saugiuose miestuose, saugiose valstybėse, minkštuose krėsluose nebijant iš dangaus krintančių bombų.

J. Švecas tikrai be reikalo kabinėjasi prie aštresnių ukrainietiškų žodžių, esą taip elgtis didžiojoje politikoje negalima. Atvirkščiai – tik po kai kurių atviresnių ukrainietiškų epitetų kai kurie apkiautę Vakarų politikai sparčiau sujudo.

Dar viena keista J. Šveco tezė – esą Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Esą Henrio Kisindžerio tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui, tik pamanyk, svarbu išsaugoti savo reputaciją, – neva pavieniai pareiškimai. Tačiau O. Arestovičius pastebi, jog Vokietijos kancleris Olafas Scholzas plėšomas į dvi puses: vieni už tai, kad Berlynas padėtų Ukrainai, kiti – prieš rimtą pagalbą Ukrainai. A. Piontkovskis pastebi, kaip Vakaruose vis daugėja tvirtinančiųjų, jog neleistina žeminti Rusijos, jog Ukraina galėtų būti sukalbamesnė – tegul nusileidžia V. Putinui paaukodama vieną kitą rajoną.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Tokių pareiškimų daugėja ir televizijose, ir spaudoje, ir tarptautiniuose forumuose. Jei kiek anksčiau Vakarų politikai dievagojosi, jog sieks absoliučios Ukrainos pergalės, tai dabar jau prabyla, jog neleistina žeminti Kremliaus, jau užteks ir to, kad Ukraina nepralaimėtų. Ypač skeptiškas dėl JAV paramos besiginančiai Ukrainai ponas Andrejus Ilarionovas. Jis vis pabrėžia, kad Joe Bidenas sumažino pagalbą Ukrainai lyginant su Donaldo Trampo parama.

Žodžiu, keista, kad J. Švecas nemato Vakaruose sukilusių Kremliaus įtakos agentų, raginančių prievartauti būtent Ukrainą, o ne Rusiją. Buvęs KGB analitikas turėtų mažų mažiausiai nujausti, kiek daug visokių agentų agentėlių knibžda tiek NATO, tiek Europos Sąjungos erdvėse.

Žodžiu, po 2022-ųjų vasario 24-osios lioviausi  rimtai žvelgęs į J. Šveco komentarus. Per daug viskas gražu jo įžvalgose: V. Putinas neišvengiamai žlugs, Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą, Budapešto memorandumas, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą – tik popiergalis, o štai Kijevas daro daug klaidų, priimdamas pagalbą, derėdamasis dėl pagalbos…

Toks būtų ironiškas paskutiniųjų J. Šveco komentarų apibūdinimas.

2022.06.06; 09:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.