Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.
Garsioji „Medvilnės byla”
Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…
Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).
Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !
Uzbekų visuomenė įžvelgia „nusikaltimus žmoniškumui”
Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.
Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).
Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).
Maskvai prireikė „valdomo chaoso”
Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla”, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).
Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.
Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.
Pataikavimas Kremliui nepadėjo
Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.
Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.
Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…
Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija
Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.
Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.
Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.
Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?
Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…
2018.08.06; 06:30
