Kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze? Kaip praneša agentūra AFP, Azerbaidžanas rugsėjo 19-ąją pradėjo antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, reikalaudamas, kad Armėnija visiškai išvestų savo pajėgas. Trumpai priminsime: šis rajonas pagal tarptautinę teisę nepriklauso Armėnijai, todėl Jerevanas, remiantis pasaulinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis, neturi jokių teisių į Karabachą.
Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino labai teisingą pareiškimą: „Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – pabrėžiama Gynybos ministerijos pranešime.
Rugsėjo 20-osios rytą tapo žinoma, kad oficialusis Baku ragina Karabacho regiono armėnus separatistus sudėti ginklus ir pasiūlė derybas su Armėnijos atstovais Jevlacho mieste, jei šie pasiduos.
Azerbaidžano prezidentūra paskelbė pareiškimą: „Kad būtų sustabdytos antiteroristinės priemonės, nelegalios Armėnijos ginkluotosios pajėgos turi iškelti baltą vėliavą, sudėti visus ginklus, o neteisėtas režimas turi atsistatydinti. Kitaip antiteroristinės priemonės bus tęsiamos iki galo“.
Kokią poziciją turėtų užimti Lietuva? Vienintelis teisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis – reikalauti, jog ginkluoti armėnų separatistai pasitrauktų į Armėniją be kraujo praliejimo. Vienintelis teisingas Lietuvos diplomatijos pareiškimas – kaltinti meluojančią, išsisukinėjančią, intrigas Briuselyje ir Strasbūre rengiančią Armėnijos valdžią. Azerbaidžanas nuo 2020-ųjų rudens, po savo sėkmingos 44 paras trukusios karinės operacijos, kantriai laukė, kol Armėnija gera valia iš Karabacho išves visas savo pajėgas. Bet pastaruosius trejetą metų oficialusis Jerevanas nesilaikė duoto žodžio, ignoruodamas tiesą, jog Karabachas – tai ekonominis Azerbaidžano rajonas. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas nuolat begėdiškai melavo: oficialių derybų metu pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, tačiau kovinės armėnų separatistų grupės, remiamos Jerevano, vis tik nesiliovė rengusios kruvinas provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius, minavo kelius, kuriais važiuodavo azerbaidžaniečių kariai, mėgino į Karabachą neteisėtai įvežti iš Rusijos gautos ginkluotės. Tad ar nuostabu, jog Azerbaidžanas neteko kantrybės? Juk nuo 2020-ųjų rudens prabėgo treji metai. Tiek laiko turėjo užtekti, jog Armėnija atsikvošėtų ir pripažintų Karabachą esant azerbaidžanietišką. Tai – ne jų teritorija.
Taigi Azerbaidžanui nusibodo laukti. Dėl šaudymų šių metų rugsėjo 19 – 20 dienomis kaltas pats N. Pašinianas, pavyzdžiui, visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, pasveikinęs neteisėtus armėnų separatistų rinkimus Karabache. Kalti ir bedančiai Europos Sąjungos lyderiai, griežtai netrinktelėję kumščiu į stalą, kad Armėniją laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų – gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Atvirai kalbant, ES lyderiai dvigubai kalti, nes visus pastaruosius metus slapta pataikavo armėnų separatistams ir savo metų metais trunkančiais demagogiškais pliurpalais trukdė Azerbaidžanui elgtis ryžtingai susigrąžinant savas žemes. ES dviveidiškumas ypač akivaizdus, kai lyginame Ukrainą ir Azerbaidžaną. Ukrainai niekas nepriekaištauja, kai ji jėga vaduoja savas teritorijas. Azerbaidžanui kažin kodėl puolame priekaištauti, kai šis ginklu gina savo Karabachą.
Todėl negaliu pritarti Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui, socialiniame tinkle X (buvęs Twitter) pareiškusiam: „Azerbaidžano pradėta karinė operacija kenkia tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti ilgalaikę taiką. Raginame nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti dialogą tarp Baku ir Karabacho armėnų, nes tai vienintelis kelias į taikų sambūvį“.
Atkreipkite dėmesį: Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nedrįso nė užsiminti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano žemė. Įsidėmėkime: mūsų vyriausiasis diplomatas pabijojo pabrėžti, jog visos tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti pykčius tarp Azerbaidžano ir Armėnijos patyrė fiasko. Ponas G. Landsbergis neturėjo drąsos kalbėti atvirai: visur, kur ES įsikišdavo, mėgindamos išsaugoti taiką, baigdavosi liūdnai. Moldova iki šiol neatgavusi Padniestrės, 2008-aisiais Sakartvelas (Gruzija) buvo užpultas Rusijos ir neteko dviejų regionų, 2014-aisiais Ukraina, užpulta Rusijos, neteko Krymo. O 2022-ųjų vasarį Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Tad kuo toliau – tuo blogiau. Užuot pripažinę savo klaidas ir klystkelius, Europos vadovai nesiliauja tauškę nesąmones.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis štai ką pareiškė socialiniuose tinkluose: „Šiandien iš buvusios Karabacho srities sklinda niokojančios naujienos. Azerbaidžano kariniai veiksmai turi būti nedelsiant sustabdyti, kad būtų galima užmegzti nuoširdų Baku ir Karabacho armėnų dialogą“. Tačiau šis ponas nepaaiškino, kaip gi pradėti nuoširdų dialogą, jei viena iš pusių jo nenori?
Niekus pliurpė ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Jis virkavo, esą „visa Europa smerkia karinį eskalavimą ir apgailestauja dėl gyvybių praradimo“.
Nenuostabu, kad, pataikaudamas savo didiesiems broliams Europos Sąjungoje, ėmė verkšlenti ir ponas G. Landsbergis, beje, visai neseniai viešėjęs tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Regis, kelionių į Jerevaną ir Baku metu turėjo suprasti, jog vienintelė galimybė pažaboti armėnų separatistus – kumštis. Bet ponas G. Landsbergis viešojoje erdvėja nedrįsta atskleisti tikrosios tiesos, kokia ji bebūtų karti. Jis linkęs kalbėti tik taip, kaip jam leidžia didieji broliai ES vadovybėje.
Tad, kaip bežiūrėsi, o Lietuvos diplomatai – ES pastumdėliai. Kaip mums liepia, taip ir šaukiame. Jei įsako draskyti akis Kinijai dėl Taivano – puolame Kiniją. Jei rekomenduoja teisinti armėnų separatistus, – klusniai vykdome visus Briuselio ir Strasbūro įsakymus.
Tad lietuviškoji diplomatija šlubuoja. Regis, šiandien vienintelis Azerbaidžanas pajėgs susigrąžinti savo žemes. Bet, užuot jį pasveikinę, mes jį kritikuojame. Vardan ko priekaištaujame tiems, kurie teisūs?
2023.09.20; 07:00
