Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo dar jaunuolis, bet aktyvus, drąsus, patriotiškai nusiteikęs. Įstojo į Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimą, veikusį prieš okupantus.
Sugebėjo prasibrauti į Ispaniją, o iš ten – į Šiaurės Afriką, kur tapo judėjimo “Laisvoji Prancūzija” armijos kariu.
Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis buvo paskirtas į Maroko kovinį dalinį, 1944 m. drauge su sąjungininkais kovojusį Italijoje. Buvo sužeistas.
Tai – grafas Aleksandras de Marenšas.
Pasveikęs jis atsidūrė prancūzų karinėje misijoje prie sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vado štabo. Ten jis susipažino su Šarliu de Goliu, judėjimo “Laisvoji Prancūzija” lyderiu, tapo jo asmeniniu vertėju.
Pasibaigus karui, 15 metų Marenšas buvo verslininkas. Jam gerai sekėsi, todėl materialinė padėtis leido pakeisti veiklos kryptį, pereiti prie “subtilaus pobūdžio” darbų, kaip pats juos apibūdino. Kurį laiką šalies vyriausybei jis talkino ir kaip civilis asmuo, specialistas, ir kaip atsargos papulkininkis. Vienoje ilgoje komandiruotėje Havajuose, Guame ir Japonijoje jis, su JAV specialiųjų tarnybų žinia, dėjosi JAV armijos pulkininku Devidu Aleksanderiu ir rinko žvalgybinę informaciją.
Marenšo gyvenimas gerokai pasikeitė 1969-aisiais, kai Prancūzijos prezidentu tapo Žoržas Pompidu, o jis – SDECE generaliniu direktoriumi. Apie šią bloga šlove garsėjusią prancūzų žvalgybinę organizaciją jau rašėme. Kai kurie jos agentai prekiavo narkotikais ir ginklais, dalyvavo žmonių grobimuose ir žmogžudystėse; šioje tarnyboje gerai jautėsi sovietų agentai. Reikėjo permainų, naujo požiūrio į profesionalią žvalgybos organizaciją, ir Marenšas ėmėsi darbo – atleido kai kuriuos vadovus, eilinius darbuotojus, pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su CŽV, Kinijos žvalgybininkais. Su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu ir CŽV direktoriumi Dž. Keisiu jis buvo asmeniškai pažįstamas.
Prancūzijos specialiosioms tarnyboms, kurias jis pastebimai pertvarkė, “sukultūrino”, Marenšas vadovavo ir prie kitų dviejų prezidentų – Valeri Žiskar d’Esteno ir Fransua Miterano. Prancūzijos žvalgybos šefas teisingai išpranašavo, kad anksčiau ar vėliau Sovietų Sąjunga užpuls Afganistaną. 1979 m. gruodžio mėnesį taip ir atsitiko. Tuo metu SDECE plėtė savo galimybes Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose, jo žmonės dirbo Irane, kai 1979 m. Teherane buvo užgrobta JAV ambasada ir įkaitais paimti jos darbuotojai. Amerikiečiams Marenšas patarė žengti atsakomąjį žingsnį – pagrobti Ajatolą Chomeinį, tačiau Vašingtonas jo planui nepritarė.
Palikęs SDECE vadovo postą ir išėjęs į atsargą, Marenšas kurį laiką buvo privatus konsultantas. Drauge su D.A.Andelmanu jis parašė knygą “Ketvirtasis pasaulinis karas: diplomatija ir šnipinėjimas terorizmo epochoje” (“Fourth World War: Diplomacy and Espionage in an Age of Terrorism”, 1992). Joje teigiama, kad visų rūšių radikalai, religiniai fanatikai, teroristai ir prekeiviai narkotikais iš pietų šalių (įskaitant Iraną, Libiją ir Siriją) iš esmės kariauja nepaskelbtą karą prieš Šiaurės tautas, ir pastarąsias kviečia sutelkti pastangas, suvienyti savo ginkluotąsias pajėgas, slaptąsias tarnybas kovai su šia grėsme tarptautiniam saugumui.
Iliustracijoje: Prancūzijos slaptosios tarnybos SDECE ženklas.
2011.06.28
