The Times apžvalgininkas Benas Makintairas komentuoja ištrauką iš neseniai išspausdintos Hilari Klinton atsiminimų knygos, kurioje ji perpasakoja spontanišką pokalbį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu APEC viršūnių forume Vladivostoke.
„Jų pašnekesys truko daugiausia minutę, bet apie Putino politinę psichologiją ir Rusijos požiūrį į Vakarus ji byloja daugiau už bet kokias iš anksto parašytas kalbas“.
„Putinas staiga pradėjo pasakoti savo tėvų istoriją“ ir pasakė, kad kartą Leningrado blokados metu jo tėvas „neilgam grįžo iš fronto“ ir gatvėje šalia namų išvydo „rietuvėmis sukrautus lavonus“, rašo Makintairas. Toliau jis cituoja Klinton: „Priėjęs arčiau, jis pamatė ant vienos moters kojų batelius. Jis atpažino savo žmonos batelius… Putino tėvas paėmė žmoną ant rankų ir, apžiūrėjęs ją, suprato, kad ji dar gyva. Jis parnešė ją į butą ir slaugė, kol ji pasveiko“.
„Ši neįtikėtina istorija griebia už širdies, gerai įsimena, kupina melodramatizmo – ir greičiausiai neatitinka tikrovės. Arba ne visai atitinka“, – rašo autorius. Jis primena, kad Putinas ne kartą pasakojo tą istoriją ir anksčiau, beje, skirtingais variantais. Antai jo motinos gelbėtojas būna tai tėvas, tai dėdė. Savo autobiografijoje jis tvirtina, kad jo tėvas „visą laiką buvo fronte“. Dar viena versija skelbia, kad tėvas, gulėdamas ligoninėje sužeistas granatos skeveldrų, slapta siuntinėjo žmonai savo maisto davinius.
Dar Putinas mėgsta pasakoti apie tėvo didvyriškumą. Antai, kaip jis kartą pergudravo vokiečių patrulius, paniręs į pelkę. „Kol šunys nepraėjo pro šalį, jis kvėpavo per tuščiavidurį karklo stiebą“. Kita istorija – kaip kovos draugas tempia ant savęs per užšalusią Nevą sužeistą Putino tėvą, o paskui, atsisveikinęs, grįžtą į priešakinę liniją.
„Tos dramatiškos istorijos apie narsumą kovų laukuose, žmonių ištvermę ir išgyvenimą beviltiškose situacijose tiksliai atkartoja sovietinę karinę mitologiją“, – sakoma straipsnyje. Kaip pažymi Makintairas, „tiesa kažkuria prasme neturi reikšmės: Putinas nori, kad Rusija ir visas pasaulis tikėtų būtent tokia jo praeities versija“.
„Politikai dažnai pagražina praeitį. Pati Klinton pasakojo, kaip 1996 metais Bosnijoje „nusileido šaudant snaiperiams“, ir bėgo į jos laukusį automobilį, nors, sprendžiant iš naujienų siužeto, nieko panašaus tada nenutiko. Ji bandė… lemtingo karinio konflikto karo Bosnijoje pagalba sustiprinti savo politinį patrauklumą – siekė to paties tikslo, kaip ir Putinas, kuris perpasakoja istoriją apie sovietų pasipriešinimą nacizmui, centrinę vietą joje skirdamas savo šeimai“, – sakoma straipsnyje.
„Jeigu politikai prasimano praeitį iš nuojautos, tai šnipai tą daro profesionaliai, – daro užuominą Makintairas į Putino tarnystę KGB. – Todėl tiek daug didžių rašytojų dirbo žvalgyboje: Somersetas Moemas, Gremas Grinas, Jenas Flemingas, Džonas le Karė“.
„Kad įvertintume Rusijos veiksmus šiuo metu, reikia suprast, kaip Rusija ir Putinas žiūri į praeitį, – sako žurnalistas. – Ar tokios istorijos teisingos, nesvarbu. To tikriausiai nežino ir pats Putinas. Jam tereikia, kad mes jomis tikėtume, – jis paprasčiausiai reikalauja, kad mes jas įsidėmėtume“.
Hilari Klinton įsidėmėjo…
Nuotraukoje: Hilari Klinton, patikėjusi Vladimiro Putino pasakojimu…
Šaltinis: The Times
2014.06.16; 05:53
