Ir atsitik tu man šitaip, vos tvirtesnį tašką policininkas Antanas padėjo pažeidimo protokole, o rašiklis ėmė ir nulūžo.
Svarbiausia, ne pirmą kartą šitaip.
Turėjo tokį gražų rašiklį, gal net ne kinišką, tarnybos vadas išduodamas griežtai prisakė: „Žiūrėk man, kad jėgą naudotum saikingai, pats žinai – krizė“. Atrodo, ir stengėsi, bet šis zaraza vis tiek nuėjo šipuliais.
Kam dabar pasiskųsi, kad neturi kuo teisės pažeidimo protokolą surašyti? Kolegos irgi nepaskolins – visi šitaip deda. Ne į krūmus deda, o taškus… išlindę iš krūmų.
Kreiptis į Policijos departamentą irgi beprasmiška – ten dar dažniau dėliojami taškai. Ne tik dėliojami, bet ir tėškiami.
Gal į prokuratūrą, kaip ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį organą, kreiptis? Ne, prokuratūroje tas pat. Ten po tarnybinių patikrinimų Kaune tiek taškų teko sudėti, kad ne vienas rašiklis buvo tiesiog sutraiškytas. Gerai, kad, atėjus naujai šluotai, patikrinimai aplenkė policiją – nuostolių valstybei būtų dar daugiau. Ir tai krizės metu. Neleistina. Tokie šposai netoleruojami.
Svarbiausia, kad tų rašiklių per tarnybos metus Antanas sulaužė visą krūvą. Jo pavardę vadovai linksniuoja kone kas savaitę: nespėja Žebriūnas iš krūmų išlįsti, o jau, žiūrėk, rašiklio nebėr…
O gal savo pavardę pasikeisti, kaip pastaruoju metu madinga? Pavyzdžiui, sulenkinti, iš Žebriūno tapti ponu Antoniu Żebrak? Tiesiog puiki išeitis, tačiau yra vienas „bet“ – tuoj pat visi tarnybos kolegos pagalvos: kaip lietuvis, taip ir žebravoja. Pakrūmėse, pakampėse. Lyg ir negražu būtų. Na, ne visi gi lietuviai tokie žebrakai.
Bet policininkai – tai tikrai. Policininkai – tikrų tikriausi skurdžiai. Ir pakelėse žebravoja, ir kabinetuose. Bet kur, svarbu, kad tik duotum. Ne į snukį, aišku, o į kišenę.
Štai vienas žmogelis nesusiprotėjo policininko kišenės pamaloninti, tai įsižeidęs pareigūnas sukurpė tokią bylą, kad teismas vargšui atseikėjo beveik kaip už patriotizmo stoką ir tėvynės išdavimą. Nors žmogelis tik gatvę ne vietoje buvo perėjęs. Pasirodo, ne tiek svarbus tavo pažeidimas, o tai, kaip tu pagautas reaguoji į pareigūno nurodymus. Jei bandai apeliuoti į savo teises, tuomet, brolau, tavo reikalai iš tiesų prasti.
Šitaip besvarstydamas, Antanas pagalvojo: gal kreiptis į teisėjus? Bet tuoj pat atsisakė tokios minties – irgi ne išeitis. Jie išsijuosę kurpia kasacinius skundus aukštesnių instancijų teismams dėl bandymų apkarpyti jų atlyginimus, kitaip tariant, ketinimų pažeisti jų prigimtines teises gauti tokias prezidentines algas, kurių mūsų prezidentai nė sapnuoti nesapnavo. Maža to, teisėjai žada net Briuselį užversti savo rašliavomis. Žodžiu, rašiklių gadinama ir dar bus sugadinta per akis – nors sunkvežimiu gabenk.
Šitaip svarstydamas policininkas Antanas prisiminė, kad jo žmona jau kuris laikas nerašo jokių laiškų – niekam: nei artimiesiems, nei valstybės vadovams. Svarbiausia, kad tuos laiškus pati rašydavo garsiai, tad kiekvieno jų turinį Antanas puikiauisiai prisimindavo.
Štai viename paskutinių, skirtame prezidentei, pati rašė: „Gerbiamoji Prezidente, turiu Jums pranešti nemalonią žinią: kai katė miega, pelės šoka kadrilį. O situacija tokia, kad Jums, gerbiamoji, nevalia užmigti nė sekundės. Nė bluosto sudėti…“ Toliau sekė ditirambai naujajai šalies vadovei, priminimas apie galimą vyrų, kurių apsuptyje atsidūrė Prezidentė, klastą, naudos sau siekimą, taigi jų, kaip dalykiškų partnerių, nepatikimumą. Po vyrų pasmerkimo sekė užuojauta ir trumpi pamokymai, kaip nesiduoti jų apgaunamai – žodžiu, kaip visur ir visada joti ant balto žirgo…
Aišku, garsus rašymas kartais išmušdavo pareigūną iš vėžių, ypač per krepšinio rungtynių transliacijas. Kelis kartus bandė prevenciškai nutraukti tokį rašymo būdą. Bet ne veltui sakoma: trenk kumščiu į stalą, ir pajusi visą moteriškės balso tembrų gamą. Po to, kai kelis kartus nuo pačios klyksmų plaukai stojosi piestu, prevencija buvo atidėta geresniems laikams. Kaip ir policijoje krizės metu – apie tai nė žodžio, pinigų prevenciniams renginiams atsiras tik tolimoje ateityje.
Tad rašiklių žmona tikrai turės. Tik ar duos? Rašyti pažeidimų protokolus ar ne, būti ar nebūti? – priklauso tik nuo žmonos. Klausimas, aišku, hamletiškas, bet nepabandęs nesužinosi, nepamėginęs nepatirsi.
Tad nukėblinęs pas pačią nuo pat prieangio nieko nelaukdamas drėbė:
– Duokš! Na, šita mikyta, ir greičiau, – net užduso susijaudinęs.
– Vajetau, ko nori? – raustelėjo pati ir kažkaip šelmiškai sublyksėjo akimis, Antano galvon dingtelėjo, kad net per daug šelmiškai. Ką tai galėtų reikšti?
– Na, to paties, ko nedrįstu prašyti iš prezidentės ir prokurorų su teisėjais.
– Vargeli tu mano, tai kad aš dar tinkamai nepasirengus, – skėstelėjo rankomis pati, dar daugiau parausdama.
– Būta čia ko rengtis. Davei, ir viskas. Amen.
– Toks netikėtas pasiūlymas, gal, sakau, po truputį, pamažu… Pradžiai gal stikliuką, kad viduj sušiltų? O po to galima ir į lovą…
Ko jau ko, bet tokio žmonos dosnumo Antanas nesitikėjo. Kaip basliu per galvą – bac, ir užsikirto liežuvis, tik veizolais beblyksi. Ir stikliuką, ir į lovą… Ne gyvenimas, o rojus.
Bet atsipeikėjęs pirmiausia prisiminė pareigą tėvynei:
– Tai kad šituos reikalus, na, stikliuką ir lovą, gal atidėkim…
– Kaip tai atidėkim? – tolydžio stiprėjantis žmonos balsas žadėjo būsimą audrą. – Tai ko tada prašei duoti?
– Aš gi šito ano, rašiklio sugrįžau paprašyti, – išstenėjo.
– Ir kada gi tu, Erode, ką nors paprašyti žmoniškai išmoksi? Aš jau maniau, kad dėl manęs jis iš darbo anksčiau parėjo, o tas velnio išpera rašiklio prašo. Še, imk, gal bent vieną kitą litą juo uždirbsi, vis šiokia tokia nauda…
Stvėręs rašiklį Antanas movė pro duris, dar girdėdamas graudžius pačios virkavimus apie nepavydėtiną dalią ir valdžios impotentiškumą sprendžiant moterų užimtumo klausimus. Jis neabejojo, kad netrukus dar vienas žmonos laiškas su atitinkamais pasiūlymais pasieks atitinkamą instanciją.
Kad ir nelabai vykusiai, bet vis dėlto pavyko gauti tą nelabąjį rašiklį. Antanas džiaugėsi, kad vėl galės tinkamai vykdyti savo pareigas.
Tiesa, gaila buvo to žmonos žadėto stikliuko. Na, bet ateis ir stikliuko eilė. Pasirodo, tereikia tik kitokias pareigas prisiminti…
2011.02.12
