O gal ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš šalies? Juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel kardinaliai pakeitė nuomonę: ne tik pažėrė kritikos iki šiol puoselėtai multikultūralizmo politikai, bet ir netiesiogiai pripažino, kad jos šalis vis tik norėtų išlikti vokiška bei krikščioniška. Ponia Merkel jau nebetvirtina, esą Europos Sąjunga privalo priglausti visus, bėgančius iš Afrikos, Sirijos ar Afganistano.
Europai – didelė atgaiva, kad ponia Merkel atsikvošėjo. Ponios Merkel praregėjimo seniai laukėme. Kad ir koks margas būtų pasaulis, didelė tautų, kultūrų, religijų maišalynė – blogis. Namų šeimininkės žino: kai į mišrainę pridedama per daug įvairių produktų, tegul ir labai kokybiškų, ji tampa ne tik neskani, bet ir nuodingai pavojinga.
Gal kada nors ši ponia taip pat pripažins, kad ir gražiausiais sumetimais grindžiamas bučiavimasis su teroristinės Rusijos vadovu kenkia Europos sveikatai?
Kol kas ponia Merkel nepripažįsta asmeninės atsakomybės už Europoje kilusį chaosą. Taigi nesiruošia ir atsistatydinti. Nors, žvelgiant blaiviai, į ponios Merkel klaidas toleruojant migrantų krizę būtų galima pažvelgti net per baudžiamojo kodekso prizmę.
Įdomu, kaip ponios Merkel persivertimą dabar vertina VGTU prof. dr. Tomas Kačerauskas, neseniai portale delfi.lt parašęs straipsnį „Ką apie pabėgelius pasakytų Vytautas Didysis?“ Publikacijos autorius bandė palyginti anuometinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės situaciją su šiandieninės Lietuvos padėtimi. Suprask: Vytautas Didysis nebijojo, o mes, jo ainiai, – bijome. Taigi autorius nematė milžiniškų skirtumų tarp to, kas dėjosi prieš kelis šimtus metų, ir nelaimės, kuri klostosi 2014 – 2015-aisiais. Vaizdžiai tariant, bandė palyginti du nepalyginamus dalykus.
Įdomu, ką apie pabėgėlių krizę po ponios Merkel kūliaversčio redakcinėje žurnalo „IQ“ skiltyje nūnai rašys šio leidinio redaktorius Ovidijus Lukošius, bent jau iki šiol nė kiek nebijojęs migrantų antplūdžio? Vis tiek įrodinės, jog „Europą užklupus sunkiai įveikiamai krizei, mums bene pirmą kartą buvo suteikta proga pasijusti ne tik gaunančia, bet ir duodančia valstybe“?
Europos Sąjunga verta, kad jaustume jai pagarbą ir dėkingumą. Tačiau Lietuva neturėtų dėkoti Briuseliui ir Strasbūrui už jų padarytas ar tebedaromas akivaizdžiausias klaidas. Dėkokime už protingus, principingus ES žingsnius, o ES klystkelius – smerkime. Tai bus pati prasmingiausia pagalba – parodyti Europai jos pačios kvailiojimus.
XXX
Sugaišau daug laiko klausydamasis gruodžio 17-ąją surengtos Vladimiro Putino spaudos konferencijos. Daugokai praradau laiko ir skaitydamas, ką apie Kremliaus vadovo daugiau nei tris valandas trukusį monologą mano mūsų ir užsienio politikos apžvalgininkai. Smalsu. Vis norisi numatyti, kokių naujų nusikaltimų iškrėsti pasirengęs Kremlius.
Bet išklausęs V.Putino samprotavimų klausiu savęs – ar vertėjo gaišti laiką? Juk kuo puikiausiai ir senų seniausiai žinome: negalima pasitikėti nė vienu šio prezidento žodžiu. Melagių melagis. Taip pat visiems akivaizdu, jog jis niekad viešai nepasakys, ką dar ketina užpulti. Ką sumanęs daryti V.Putinas, greičiausiai nežino net pačios galingiausis pasaulio žvalgybos. Bet jau iki šiol Vakarų „džeimsai bondai“ tikrai neturėjo bent kiek aiškesnio supratimo.
Taigi dabar težinau, jog V.Putinas panašias spaudos konferencijas rengia nuo 2001-ųjų metų. Pavyzdžiui, 2008-aisiais surengta konferencija buvo pati ilgiausia. Truko net 4 val. ir 40 min. O į šią, surengtąją 2015-ųjų pabaigoje, atvyko rekordiškai daug žurnalistų – net 1390 kolegos.
Daug kalbų, daug klausimų. Ir vis dėlto ką konkretaus išgirdome, sužinojome, supratome? Kad V.Putino dukros niekur nebuvo išvykusios iš Rusijos ir gyvena Rusijoje? Kad dėl 2008-aisiais prarastų teritorijų kaltos ne Rusijos imperinės ambicijos, bet V.Putinui per mažai pataikavęs Michailas Saakašvilis? Kad pasikeitimas karinio Rusijos – Ukrainos konflikto belaisviais turi būti lygiavertis, t.y. pagal Kremliaus nustatytas žaidimo taiskles? Kad nieko blogiau už Turkiją nūnai negali būti? Kad Rusijos vyriausybė sėkmingai susidoroja su ekonominiais sunkumais? Kad Kremliaus intrigantai vieną gaisrą sumaniai pridengia nauju, natūraliai kilusiu arba specialiai išprovokuotu? Kad V.Putinas jau praranda pasitikėjimą savo jėgomis?
Deja, patys svarbiausi klausimai, apart agresijos prieš Ukrainą, visai kiti: kas, kaip ir kodėl 2002-ųjų lapkričio 23 – 26 dienomis surengė teroro aktą Maskvos teatro centre Dubrovkoje, kas atsakingas už teroristinę ataką 2004-ųjų rugsėjo 1-ąją Beslane, kas ir kodėl sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, kas ir kodėl nunuodijo Aleksandrą Litvinenką, nušovė žurnalistę Aną Politkovskąją ir politiką Borisą Nemcovą, kada namo bus paleista ukrainiečių lakūnė Nadiežda Savčenko, koks Kremliaus vaidmuo kurstant pabėgėlių Europoje krizę, kokių priemonių griebiasi rusų specialiosios tarnybos, globodamos Europoje tikrąjį, neišgalvotąjį, terorizmą, kokios V.Putino sąsajos su organizuota Tambovo nusikalstama grupuote… Štai žinant atsakymus į šiuos klausimus būtų lengviau perprasti naująsias Kremliaus intrigas.
Juolab kad apžvalgininkas Bronius Matelis portale lrytas.lt paskelbtame straipsnyje „Kremlius parengė planą, kuris gali išsprogdinti Rusiją“ pasakoja apie rusiškojo pasaulio kapituliaciją prieš Kiniją. Teksto autorius mano, jog Rusija greičiausiai prarado Sibirą ir Tolimuosius Rytus negrįžtamai – ten įsileidžia milijonus kinų darbininkų ir milijardus kiniškų investicijų. Be jokių saugiklių.
Žinoma, sunku patikėti, jog Rusija, dantimis ir nagais įsikibusi į kelias mažytes Kurilų salas, taip lengvai atiduotų milžiniškus Sibiro ir Tolimųjų Rytų plotus. Bet jei tai – tiesa, esama pavojaus, kad neturėdama jokių šansų veržtis į Rytus, Rusija dar nuožmiau bėgs į Vakarus.
XXX
Išties daug įdomių klausimų susikaupė 2015-aisiais metais. Pavyzdžiui, ką omenyje turėjo Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris, ponui V.Putinui nusiųstame laiške rašydamas, esą Europa trokšta grįžti prie įprastinių „business as usual“ santykių su Maskva? Europa ir vėl linkusi bendradarbiauti su teroristine valstybe?
Europa jau turi Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) Strateginės komunikacijos grupę, kurios paskirtis – grumtis su „Russia Today“ ir „Sputnik“ skleidžiamais prorusiškais melais apie Ukrainą, Europą ir Ameriką. Grupėje pluša Estijos, Latvijos, Danijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos specialistai. Bet kodėl joje – nė vieno Lietuvos atstovo. Mes neturime nė vieno informacinių karų profesionalo ar tiesiog Europa ignoruoja mūsų specialistus, jais nepasitiki?
Verta susimąstyti ir apie tai, kas tas amerikietis Dougas Bandov, bandantis įrodyti, jog Baltijos valstybių priėmimas į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją buvo didžiausia NATO klaida? Vyras kadaise dirbo prestižiniame Cato institute Amerikoje, kadaise talkino Ronaldo Reigano administracijai. O dabar štai Lietuvą, Latviją ir Estiją vadina „bejėgėmis tautomis“.
Į rimtus klausimus sudėtinga rasti teisingą atsakymą. Mes juk net nežinome, kodėl taip aršiai, kryptingai Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę savo laidose puldinėja Rūta Janutienė ir Arnas Klivečka.
Nuotraukoje: Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas įžvalgumu ir principingumu niekad nepasižymėjo.
2015.12.21; 09:35
