Šių metų spalio mėnesį viešėdamas 4-ąjame Baku tarptautiniame humanitariniame forume turėjau keistoką susitikimą, apie kurį, nors jo būta privataus, man regis, verta papasakoti. Juolab kad nesiruošiu viešai dėstyti, ką atsakė mano pašnekovas.
Įdomus pats nutikimas. Pasibaigus oficialiems humanitarinio forumo renginiams priėjo vienas rusakalbis – to paties Baku tarptautinio humanitarinio forumo svečias. Prisistatė esąs iš Rusijos. Pasiteiravo, ar neatsisakyčiau susitikt privačiam pokalbiui. Kai neprieštaravau, dar pridūrė, kad jo pavardė – lietuviška. Jis esąs lietuvių kilmės. Žvilgtelėjęs į ant jo kaklo kabančią forumo svečio kortelę išties išvydau lietuvišką – Peteraičio – pavardę.
Ši aplinkybė pasirodė įdomi. Ko galėtų pageidauti lietuviško kraujo turintis rusas iš Toljačio?
Sutartą valandą Peteraitis pasibeldė į viešbučio kambario duris. Po ilgokai trukusių įžanginių pasakojimų apie azerbaidžanietiškus įspūdžius svečias galų gale prisipažino, koks tikrasis vizito tikslas. Jam rūpi išsiaiškinti, kodėl Lietuva nekenčia Rusijos ir pataikauja Jungtinėms Valstijoms.
Svečio klausimas nuvylė. Iš lietuviško kraujo turinčio rusakalbio tikėjausi visai kitokių klausimų. Juolab kad tuo metu Rusijos ginkluotosios pajėgos ypač aršiai puolė Ukrainą…
Peteraičiui iš Toljačio taip ir atsakiau: kur kas prasmingesnė diskusija, „kodėl Rusija nekenčia visų aplink ją gyvenančių tautų?“
Pokalbis su ponu Peteraičiu užtruko. Stengiausi nuoširdžiai išguldyti lietuviškąją poziciją, įskaitant ir akivaizdžiausią faktą, jog Amerika nė sykio nebuvo okupavusi Lietuvos, tuo tarpu Rusija engė Lietuvą apie 200 metų ir dabar dar nesiliauja skriausti, manipuliuodama itin aukštomis naftos ir dujų kainomis…
Kodėl prisiminiau šį nutikimą?
Man regis, tai – dar vienas konkretus pavyzdys, kokia galinga, įtakinga ir agresyvi šiandieninė Kremliaus propaganda, jei net aukštąjį išsilavinimą turintys lietuvių kilmės rusakalbiai iš Toljačio mano, jog tris milijonus gyventojų vos tesuskaičiuojanti Lietuva pajėgi nuskriausti 140 mlj. gyventojų turinčią Rusiją.
Bet liūdniausia, kad panašaus pobūdžio klausimų, kokius pateikė Peteraitis iš tolimojo Toljačio, nuolat girdžiu ir Lietuvoje. Beveik visur, beveik – kasdien. Nejaugi ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos visuomenė taip apkvailinta, kad nepajėgi atskirti agresoriaus nuo besiginančiojo, teisybę sakančio nuo melagio, nuoširdžiai abejojančio nuo paniką skleidžiančio demagogo?
Bet kaip sugebėsime atskirti blogietį nuo geriečio, jei visuomet … pritrūkstame drąsos stabdydami Kremliaus melą. Būtent: „norint stabdyti Kremliaus melą – reikalinga drąsa“. Šiuos žodžius ištarė Mantas Martišius, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys, VU Komunikacijos fakulteteto dėstytojas (15min.lt). Prezidentė Dalia Grybauskaitė pateikė Seimui svarstyti įstatymą, įpareigojantį, jog ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijų Lietuvoje būtų skelbiamos ES ir NATO valstybių kalbomis. Bet parlamentarai kažkodėl tokiam pasiūlymui nepritarė. Pasiteisinimų sugalvojo įvairiausių. Pats primityviausias – esą Lietuvos žiūrovai atsparūs melui ir propagandai.
Kur gi ne? Tik kam tada visos pasaulio firmos, net pačios menkiausios, skiria pinigų savo prekių reklamai, jei reklama neturi mums įtakos.?Be kita ko, prisiminkime šiuos palyginimus: TNS duomenimis bendras keturių pagrindinių retransliuojamų rusiškų televizijų žiūrovų skaičius beveik du kartus viršija nacionalinės Lietuvos televizijos LRT žiūrovų auditoriją (15 proc. ir 7 proc.). Taigi galimybių matyti rusiškas TV – daug, o bent jau paviršutiniškai susipažinti su Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ispanijos, kur gyvena daug lietuvių, televizijomis – minimalus.
Žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas dar aštresnis, apibendrindamas Lietuvos Seimo sprendimą atmesti Prezidentės D.Grybauskaitės įstatymo projektą, suteikiantį Lietuvos žiūrovams turėti daugiau laisvės renkantis Vakarų televizijas.
Paskutiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje kolega net užsimena, jog šis konkretus mūsų politikų sprendimas panašus į priesaikos sulaužymą. Mat mūsų parlamentarai, atmesdami Prezidentės projektą, paliko galioti Kremliui naudingas žaidimo taisykles. „Šiandien vartotojas, įsigydamas kabelinių televizijų „Viasat“ ar „Gala“ paslaugas ir norėdamas žiūrėti mokamas televizijas, turi minimalias galimybes daryti įtaką tam, kokios programos jam bus transliuojamos už jo sumokėtus pinigus. Taip vartotojas, norintis žiūrėti, pavydžiui, BBC, CNN, „Eurosport“ ar kitas Vakarų televizijas, beveik visada pasmerktas mokėti ir už Rusijos propagandines televizijas, nes jos įtraukiamos į tą patį paketą. Taip didelė dalis Lietuvos vartotojų, perkančių šias paslaugas, net ir nežiūrėdami propagandinių Rusijos televizijų, priverčiami sumokėti ir finansuoti Kremlių“.
O juk Rusija, įpiršdama mums savo filmus apie čiapajevus, šaunius FSB karininkus ar GRU specialiųjų pajėgų profesionalus dar turi įvairiausiomis užsienio kalbomis transliuojamą „Russia Today“, kurios metinis biudžetas – daugiau nei įspūdingas. Daugiau nei 300 mlj. JAV dolerių. Ši televizija transliuojama pačiomis populiariausiomis užsienio kalbomis.
„The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas portale delfi.lt įrodinėja, jog ši televizija, tegul tiesiogiai ir nereklamuojanti Rusijos, vis tik labai pavojinga šalims, kur tik įkelia savo koją. Pavojinga ir Didžiosios Britanijos žiūrovams, kur neseniai įžengė. Mat ji skatina kuo daugiau abejoti. Bet abejoti ji kviečia ne blogais, bjauriais, apgailėtinais, o būtent padoriais, sąžiningais, teisingais dalykais. O tai reiškia, kad kuo žiūrovas „labiau abejoja, tuo mažiau pasitiki“.
Todėl ir įsigeria kalamas mums į galvas melas, esą pats didžausias blogis atkeliauja iš JAV, esą Vakarai specialiai, sąmoningai griauna krikščionybę, nacionalinę valstybę ir šeimos institutą, esą Lietuva skursta būtent todėl, jog pasirinko konfrontaciją su neva geraširde, nuoširdžia, NATO bombardavimų bijančia Rusija…
Tuo tarpu Rusija nė nesiruošia užkasti virš mūsų galvų pakelto karo kirvio. Lietuviškoje ir rusiškoje spaudoje būta daug pranešimų, ką apie artimiausius Rusijos veiksmus manąs istorikas Jurijus Felštinskis. Jis neabejoja, jog Rusija ruošiasi dideliam karui Europoje. Istorikas įsitikinęs, kad Baltijos valstybes Vladimiro Putino vadovaujama Rusija būtinai puls. Puls dar ir dėl to, kad taika Putinui – asmeniškai pavojinga.
Kad Kremlius ruošiasi rimtiems kariniams išpuoliams, byloja ir tai, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos rengia dažnus ir skaitlingus karinius mokymus visoje Rusijos teritorijoje – nuo Kaliningrado iki Vladivostoko.
Rusija visus savo karinius įsipareigojimus, duotus Vakarams, vienašališkai anuliuoja, o Vakarai dėl tokio elgesio – net nesipiktina. Pavyzdžiui, jau keletą metų iš eilės Rusija neinformuoja NATO, kokius karinius manevrus ji rengia Karaliaučiaus srityje.
Kaip stipriai įsukta Rusijos karinė mašina, išduoda ir rezervistų šaukimo tvarkos pakeitimai, ir kelis kartus išaugusios išlaidos ginkluotės įsigijimui, ir atvirai chamiška Kremliaus politikų retorika.
Putiną agresyviems veiksmams skatina ir aplinkybė, jog Krymas buvo atiduotas Rusijai be jokio pasipriešinimo. Jei Krymas nebūtų atiduotas be kovos, galbūt ir Donbaso bei Luhansko įvykiai būtų pakrypę Ukrainai naudingesne kryptimi.
Kad iš dabartinės Rusijos nėra ko laukti taikos balandžių, mano ir ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas Andrėjus Illarionovas. Savo asmeniniame bloge jis džiaugiasi Ukrainos parlamento rinkimais, parodžiusiais, jog ši šalis, nepaisant milžiniško Rusijos spaudimo, pasuko į Vakarus. Ukrainiečių posūkis į Vakarus – masiškas, negrįžtamas. Ukrainos tauta – kaip niekad vieninga, siekdama ištrūkti iš geležinio Rusijos glėbio.
Bet būtent ši aplinkybė ir nepalieka kitos išeities Putinui – tik pulti Ukrainą plačiu frontu ir ten bandyt įkurti žiaurų okupacinį režimą. Putinas negali pripažinti savo palaimėjimo Ukrainoje. Pripažindamas, jog būtent savo agresyviais išpuoliais konsolidavo ukrainiečius, jis tuo pačiu pripažintų ir savo asmeninį pralaimėjimą, susijusį su valdžios ir įtakos praradimu.
Apie liūdnas prognozes vokiškam leidiniui „Deutsche Welle“ leidiniui pasakojo buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa. „Jei nieko nedarysime, žalieji žmogeliukai pasibels ir į mūsų duris“.
Iškalbingas ir buvusio Švedijos užsienio reikalų ministro Karlo Bildto pastebėjimas, jog "Europos Sąjungos valstybės visame pasaulye turi apie 57 tūkst. diplomatų, kurie, kad ir kaip skaudu būtų, nesugebėjo numatyti nei karo Ukrainoje, nei Arabų pavasario“.
Lietuva turinti vaizdingą patarlę: "melo kojos – trumpos". Bet ar nebus taikliau tvirtinti, jog ten, kur siautėja Kremliaus propaganda, – melo kojos labai ilgos?
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.11.10; 10:01
