Ingrida Šimonytė. Laiškas redaktoriui


Print

Gerbiamas redaktoriau, per kiekvienų Seimo rinkimų kampaniją partijos išsijuosusios giriasi: „Mūsų programą rašė geriausi specialistai“, „mes turime kompetentingų kandidatų užimti visas pareigybes ir dar dvigubai tiek – ant atsarginių suolelio“.

Tik beveik visada šie genijai lieka anonimiški, o prispirta klausimų dažna partija atsako: sužinosite po rinkimų, dabar tie žmonės nenori (?) būti įvardyti.

Po rinkimų realybė atrodo santūresnėmis spalvomis: dėl kai kurių pasiūlymų ar paskyrimų pripažinti tos ar kitos srities profesionalai gūžčioja pečiais, o kai kam pagal koalicijos portfelių dalybas kliuvusį postą tenka kone siūlyti lošti loterijoje, nes visi tie bevardžiai specialistai, minėti kampanijos metu, kažkur išgaruoja kaip kamparas.

Tad neretai partijai politinėse varžybose atitekusį portfelį gauna apskritai politikoje nedalyvaujantis technokratas, kuris kartais atrodo net sapne neturėjęs jokių sąsajų su politine jėga, kuriai koalicijoje „priklauso“ institucija.

Iškalbinga, kad dažnai būtent tokiais politikais „dėl reikalo“ reikalo visuomenė, įvairių apklausų duomenimis, pasitiki labiausiai. Ir jau tikrai visada po rinkimų atgyja liaudies balsas, kad tai liaudžiai nereikia kažkokių partijų ir politikų, geodezininkai negali vadovauti sveikatos apsaugai, o medikai – krašto apsaugai. Patikėkime valdymą specialistams, ir viskas bus gerai.

Kas tai? Vien geresnio valdymo ilgesys? O gal naivus įsitikinimas, kad kažkas kitas (jeigu tik pakankamai protingas) gali išspręsti visas tavo problemas tau iš esmės nedalyvaujant?

Turbūt čia dera abu dalykai. Lietuvos politikoje akivaizdžiai per maža elementarios kompetencijos, tokios, kuri grindžiama deramu išsilavinimu ir praktine patirtimi atitinkamoje srityje. Ir nuolatiniu knygų skaitymu, t. y. tobulinimusi.

Pavyzdžiui, neretas politikas, turintis „ekonomisto“ išsilavinimą, labiau primena jefreitorių iš Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių, kuris reikalavo traktieriuje būti vadinamas ponu štabo viršila. Problema yra net ne ta, kad kažkokie šiandien į ekonomikos diplomą transkribuoti mokslai buvo baigti sovietmečiu, o tai, kad mokslai buvo „baigti“. Visiems laikams. Nepaisant to, kad gyvenimas su diplomu ne tik kad nesibaigė, bet nuo tų laikų dar ir pasikeitė 180 laipsnių kampu, tad negana žinoti, jog ekonomika turi būti ekonomiška.

Kaip ir negana mokėti „vokiečių kalbą su žodynu“, kad akistatose su kolegomis iš plataus pasaulio neatrodytum kaip mulkis, neturintis nei ką, nei kaip pasakyti. Nenuostabu, kad tokiu atveju ir viešas diskursas neretai tėra tokio lygio, jog net ypatingų ekonomikos mokslų nekrimtusiai, bet savo šeimos ūkį daugmaž gebančiai valdyti visuomenės daliai atrodo akivaizdžiai neprofesionalus ir verčia šauktis ko nors, kas kalbėtų „į temą“, o šalies institucijas reprezentuotų taip, kad nekankintų nuolatinis svetimos gėdos jausmas.

Nemažai profesionalų tiesiog nenori aktyviai dalyvauti politikoje, nes tam reikia atsisakyti dalies privatumo ir individualizmo, taikytis prie kolektyvinio sprendimų priėmimo, kompromisų su savo (kartais kraštutiniais) įsitikinimais. Kai visuomenė politiką vertina kaip menkavertę veiklą, kurios imamasi tik negebant nieko kito ar tiesiog norint papildyti kišenes, sudėtinga žengti žingsnį jos link ir pamatyti priekaištingą kolegų, draugų, giminaičių, kaimynų žvilgsnį „ir tu, Brutai…“

Dabarties politikai irgi pernelyg nesivaiko konkurentų, kurių fone atrodytų, sakykim, nepalankiai… Vis dėlto net tokiu atveju yra būdų didinti sprendimų ir jų priėmimo kokybę: profesionalai politikoje gali dalyvauti ir nebūdami parlamento nariai, ministrai ar kiti pirmo rango pareigūnai – praktiškai kiekvienam aukštesniam pareigūnui priklauso turėti patarėjų ar padėjėjų, kurių priedermė būtų užpildyti kompetencijos spragas, nes visko apie viską žinoti neįmanoma.

Tik atrodo, kad dažnai šių pozicijų pagrindinė paskirtis – „užrakinti pinigus“ (šeimoje, partijoje ar pan.), nes nereto padėjėjo ar patarėjo galimybės realiai padėti ir patarti yra ribotos ar net neegzistuojančios, o kai kurie pasirinkimai apskritai verčia šauktis Dievo keršto, nes patarėjais tampa visuomenės akyse susikompromitavę asmenys.

Tradicijos už partijų, bent jau „tradicinių“, nugaros telkti kokį nors kompetencijos centrą, vadinamąjį think-tanką, kur spiestųsi partijai vertybiškai artimi dalyko žinovai, Lietuvoje irgi nėra. Todėl nepaisant, atrodytų, bent teoriškai nesuderinamų ideologinių pozicijų, visos partijos geba selektyviai remtis libertarinio LLRI nuomone įvairiais klausimais, nors tai kartais komiškai nedera su kitais partijos postulatais.

Bet daugiau tiesiog nėra ką pasiūlyti. Kiti viešumoje daugiau matomi ekspertai neretai transliuoja prieštaringą popsą, bandydami įtikti visoms politinėms jėgoms (tai bent iš dalies gali būti pateisinama jų atstovaujamos institucijos marketingo ir „nepolitikavimo“ sumetimais).

Nėra lengva atsakyti į klausimą, kaip pralaužti šį uždarą ratą, nes visas būrys žmonių turi atsisakyti bent dalies savo asmeninio komforto dėl aukštesnės sprendimų kokybės. Bet tinkamos kompetencijos žmonių pasitelkimas į politiką vienu ar kitu būdu turėtų išnaikinti klausimą, ar kultūros ministras būtinai turi mokėti groti fortepijonu, o žemės ūkio – melžti karvę. O kol to nėra, visuomenė kvestionuos kiekvieną inžinierių Sveikatos apsaugos ministerijoje, nes nesuvoks ministro kaip politiko, kuriam padeda tie, kam užtenka tikros dalykinės kompetencijos padėti ir patarti.

Tačiau kompetencijos stygius politikoje ar arti politikos yra tik viena medalio pusė. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet legendą apie mistinius angelus-specialistus palaiko ir tai, kad Lietuvos politikoje tiesiog per mažai… politikos. Aplodismentų galima gauti už tai, kad politikas nepolitikuoja. Skamba kaip anekdotas apie prigėrusią žuvį – ką jis tada veikia Seime ar vyriausybėje?

Bet žmonėms tinka. Net žodis „politikuoti“ turi panašią konotaciją, kaip ir vyksmas, kai vyriokai su apatiniais marškiniais prie stalo kieme tranko domino „Žuvį“ ir dalijasi „argumentais“, kartais pereinančiais į fizinius veiksmus. Kodėl? Todėl, kad jau seniai per rinkimus dažnas renkasi ne pagal tai, kokią ideologiją, vertybes jam siūlo, kokie lyderiai galės įgyvendinti partijos programą ir ambicijas.

Toks pasirinkimas verstų visuo-menę galvoti ir rinktis tarp paradigmų, kurios negali būti įgyvendinamos vienu metu, tad kiekvienam reikėtų atrasti sau artimesnę. Kokie mes esame ir norime būti? Individualistai, kaip amerikiečiai, dori krikščionys, kaip vokiečiai, ar bendruomenės ląstelės, kaip skandinavai? Didelė, įtrauki valstybė (perskirstymo požiūriu)? Vadinasi, dideli mokesčiai (alternatyva – didelės skolos, o tai yra tie patys dideli mokesčiai, tik vėliau).

Maži mokesčiai? Mažai viešųjų paslaugų, tik pats minimumas, daug kas individo rankose, bet ir priklauso nuo jo paties galimų sukaupti išteklių, t. y. gebėjimų, sveikatos, turtinės padėties. Kas turi nešti mokesčių naštą? Ar sėkmingesni žmonės turi nešti daug daugiau mokesčių naštos, net jeigu tas sėkmingesnis esi tu pats? Visaip vienu metu vis tiek negali būti.

Bet Lietuvoje šis diskursas per ilgą laiką nugravitavo į daugmaž vieningą „politinę“ platformą: mokesčiai bus maži (nes LLRI jau dvidešimtmetį sako, kad mokesčiai turi būti kuo mažesni, o kiti tuo klausimu nesako nieko), išlaidos bus kažkokios „orios“ (nes mes juk Europos Sąjungoje, po galais, o ten visur viskas oru, nors niekas nesako, kad tai kainuoja didelius mokesčius, ir čia jau nesvarbu, ką sako tas pats LLRI), skola bus maža (nes skola – blogis, dar pakanka sermėginės išminties tai suprasti) ir valiuta – tvirta (nes tai – savaime suprantama, kitaip žmonės nesupras).

Geriausias mokestis – tas, kurio niekam nereikės mokėti, na, gal dar jeigu „kaimyno mokestis“… „Atvogsime“, kas pavogta, apmokestinsime buržujus (gan efemeriškus, nes niekas kažkodėl nenori jų parodyti pirštu) ir sumažinsime valdininkų skaičių (kuris tikrai gali būti sumažintas, ypač atsisakant ne už gabumus į valstybės tarnybą priimtųjų, bet vis dėlto tai labiau valstybės asmeninės higienos klausimas, nei galimybė sutaupyti daug padalintinų išteklių).

Į nedrąsius paraštėse girdimus klausimus, kad skamba per gerai, jog būtų tiesa, atsakoma: „Specialistai sugalvos“.

Kas toliau? Toliau politikai išrenkami, savo aukščiau minėtos politinės platformos neįgyvendina, bet nepripažįsta, kad ji tiesiog neįgyvendinama. Tuomet, beje, dažnai kaltinami tie patys specialistai, technokratai, kurie kažkokiu būdu sabotuoja nuostabias idėjas ir neranda būdų, kaip paleisti upę aukštyn į kalną.

Rezultatas – nusivylęs rinkėjas, kuris vėliau per apklausas aiškina, kad jo netenkina, kaip Lietuvoje veikia demokratija (nes ji turi veikti pagal aukščiau aprašytą formulę, tik kažkas meluoja ir „neduoda“), ir ilgisi alchemikų, kurie į stebuklingą mašiną sumes input’ą ir gaus visus tenkinantį output’ą.

Tik demokratija čia nelabai kuo dėta, nes žmonės patys atsisako demokratijos ir galimybės diskutuoti esminiais klausimais, tartis ir suvokti, kad visus tenkinančio output’o nebus. Pasirinkimų ir vertybių kovos erdvę užkariauja klausimas „po kam MMA“?

Ratas sukasi toliau. Paikas įsitikinimas, kad nepadaromi dalykai yra padaromi, kad gali, laisvai verčiant vieną kaukaziečių tostą, „visiems visko būti ir niekam nieko už tai nebūti“, maitinamas toliau, nes jį maitina oponentai. Išrenkami oponentai to taip pat nepadaro, nes padaryti negali. Kaip sakė karo kapelionas Otas Kacas, ir tai yra faktas, ir taip toliau. Visuomenė nusivylusi – visi tą patį kalba, bet niekas nieko nedaro. Partijos – blogis, politika – niekų kalbos, nors net nėra beveik jokios politikos, yra tik „po kam MMA“.

Kodėl tai gali tęstis? Tai gali tęstis, nes ši padėtis yra savaip patogi daugumai, nors visiškai neproduktyvi. Dalyvaujantiems politikoje tokia „programa“ vis dar leidžia gauti valdžią, tad neverčia siūlyti alternatyvos – tai racionalus elgesys. Daliai rinkėjų tokie siūlymai irgi atrodo tinkami, nes leidžia apsimesti, kad galima gyventi nedarant svarbių pasirinkimų, stovėti vienu metu priešingose pusėse ir neplyšti per klyną.

Garą jie nuleidžia internetiniais komentarais bambėdami ant valdžios ir per kitus rinkimus „bausdami“ valdžią. Jeigu politikai imtų siūlyti rinkėjams tikrus pasirinkimus, dalis rinkėjų supyktų, nes galvoti visada yra sunku, galvoti skauda, lengviau tikėtis stebuklo, kad jau šįkart išsirinksime tinkamus, kurie „moka galvoti“. Kartą, krizės metais, diskutavau su viena ryžtinga ponia Makaravičiene, kaip mokėti 50 procentų neseniai padidintas pensijas iš 30 procentų sumažėjusių pajamų. Ponia man paaiškino tos visuomenės dalies lūkestį: „Tu – ministrė, tu ir galvok“. Na, o jeigu nesugalvoji, tegul ateina tie, kurie sugalvos.

Vis dėlto padėtis negalės pagerėti tol, kol neatiduosime to, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Kol politikai nesiims tikros lyderystės diskutuoti esminiais klausimais, užuot tikėjęsi, kad ministerijų specialistai sugalvos, ką n-toji vyriausybė galvoja apie progresinius mokesčius, atominę energetiką, klimato kaitą ar tos pačios lyties santuokas. Kol vyriausybės programų ir jos priemonių planų nepradės kurti politikai.

Be abejonės, pasitelkdami ekspertus ir jų patarimus, tačiau neprimesdami ekspertams tos atsakomybės, kurios jie negali ir neturi prisiimti (Jūs nenorėtumėte sužinoti, kaip yra rengiamos vyriausybių programos ir priemonių planai, bet atkreipkite dėmesį, kad ištisi jų gabalai kartojasi kiekvienoje programoje, taip užtikrinant kažkokį stačiai pamėklišką „tęstinumą“).

Bet tam pirmiausia rinkėjai turi suprasti, kad norėdami geresnio valdymo, turi daugiau galvoti, nors kartais ir skauda. Reikia priimti daugiau, o ne mažiau demokratijos. Tik tokiu atveju pavyks nulipti nuo nuolat mindomo grėblio.

Wikipedia.org nuotraukoje: buvusi Finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Informacijos šaltinis – nzidinys.lt.

2016.01.01; 05:37


Prisijunkite prie diskusijos