Ingrida Šimonytė: nepriklausymas partijai nebūtų problema vadovaujant Vyriausybei
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.. Buvusi finansų ministrė ir kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė teigia, kad sutikusi vesti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose, šiai partijai elektoratą išplėsti neleidžiančių „stiklinių lubų“ „pramušti“ nesistengs.
Politikės tvirtinimu, rinkimuose vesdama konservatorių sąrašą bei kartu siekdama Vyriausybės vadovės posto, taikysis į tuos žmonės, kurie yra pasiilgę racionalesnės politikos.
Panašius reikalavimus, tvirtina ji, keltų ir politiniams partneriams, jei visgi konservatoriams tektų formuoti valdančiąją daugumą.
Eltai duotame interviu I. Šimonytė taip pat teigė, kad kol kas per anksti įvardinti tas politines jėgas, su kuriomis ji matytų ar priešingai – net neįsivaizduotų bendradarbiavimo po rudenį įvyksiančių rinkimų. Politikė tikra tik dėl to, kad tai, jog ji, eidama ministrės pirmininkės pareigas, nesusidurtų su problema, kuri ištiko dabartinį premjerą Saulių Skvernelį. Tai, kad ji nepriklauso partijai, akcentuoja I. Šimonytė, priešingai nei S. Skverneliui, tikrai nėra problema. Politikės įsitikinimu, dabartinės valdžios darbas strigo ne dėl to, kad premjeras nepriklauso „valstiečiams“, bet dėl to, kad pats siekė tapti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiu.
Daug kalbama apie tai, ar Ingridai Šimonytei pavyks pramušti konservatorių lubas. Einate su šia mintimi kaip tikslu ar tiesiog sutikusi vesti partijos sąrašą turite kitų interesų?
Aš iš savo politinės patirties žinau: kad ir ką darytum, visada bus teorijų, kurių tu negali nugalėti. Tad šias teorijas aš paliksiu politologams, jų reikalas yra analizuoti, daryti išvadas, prognozuoti. Aš neinu lubų mušti, tiesiog apsvarsčiau ir priėmiau šį pasiūlymą, manau, kad žmonės pasirinks, o kiek tokių žmonių bus – pamatysime. Per prezidento kampaniją taip pat buvo prognozuojama daug visokiausių dalykų: kai kurie iš jų pasitvirtino, kai kurie ne. Manau, kad šiame procese visada smagiausias dalykas yra netikėtumas ir galimybė neįsipaišyti į teoriją. Aš neinu tam, kad kažką gelbėčiau, kaip kažkam gali pasirodyti… Tai buvo mano sprendimas, ar aš galiu prisiimti tokią atsakomybę, ar negaliu, ar aš galėsiu kažką žmonėms pasiūlyti per kampaniją ir po jos, ar ne.
Tokiu atveju, kokia yra jūsų vizija, paskatinusi eiti konservatorių sąrašo priekyje. Jūs tapsite šios partijos rinkimų kampanijos veidu, jūs transliuosite pagrindines partijos idėjas. Kokie yra tikslai, kurių sieksite rudenį?
Daugiau bus galima apie tai pakalbėti, kai bus pristatyta programa ir sąrašas. O pačios politinės idėjos… Man atrodo, kad aš nenueisiu labai toli nuo tų dalykų, kurie buvo man asmeniškai svarbūs per prezidento rinkimų kampaniją… Prezidentinėje kampanijoje daug kas sakydavo, kad tai, ką aš kalbu, yra neįmanoma padaryti, nes tai gali padaryti tik Vyriausybė. Tai galbūt dabar bus galima pasižiūrėti, ar Vyriausybei bus įmanoma tai padaryti.
O kalbant tiksliau, tai mano pagrindinis noras būtų per kampaniją neformuoti kažkokių lūkesčių stebuklinėms pasakoms. Problemos, kurias mes turime spręsti: ar tai būtų žema ekonomikos (kuriama – ELTA) pridėtinė vertė, ar iš to kylančios problemos – mažas biudžetas ir gana sudėtingos padėties viešasis sektorius… Visi šie iššūkiai nėra kažkokiu stebukliniu būdu išsprendžiami. Aš nesu tas žmogus, kuris pasakytų, kad ateisiu ir iš nieko neimsiu, visiems duosiu, kad pensijų dydis bus toks, algos bus tokios… Aš manau, kad reikia užsibrėžti keletą esminių dalykų, kuriuos galima bent jau pradėti daryti per kadenciją, o ne šimtą reformų pradėti šimte sričių. Tik tuomet galima tikėtis, kad daliai žmonių, kurie yra pasiilgę nuosaikesnės ir racionalesnės politikos, tai atrodys svarbu.
Jūs prisiminėte prezidento kampaniją ir jos tąsą. Visgi dabar bent jau vienu atžvilgiu bus tam tikras, gal net esminis skirtumas. Kai jūs dalyvavote prezidento rinkimuose, konservatoriai jus rėmė iškeldami kaip savo kandidatę, o šiuo atžvilgiu jūs dalyvausite kartu su konservatoriais, kaip jų vedlė rinkimuose. Maža to, šiuo metu kalbama, kad konservatoriai liberalėja, kad esą yra du sparnai: vienas labiau konservatyvus, kitas – liberalus. Jūs matote tai kaip problemą? Bent jau iki Seimo rinkimų pabaigos jūs nebūsite tikrai partijos pirmininke, konservatoriai jį rinks po parlamento rinkimų. Įsivaizduojate savo funkciją, pavyzdžiui, telkti konservatorių partiją, šių dviejų, partijoje esamų ideologinių paradigmų, atžvilgiu?
Aš manau, kad žmonėms, kurie yra už (konservatorių – ELTA) partijos ribų, dažniau atrodo, o gal kartais jie net norėtų matyti, kad tos skirtys yra kažkokios labai didelės ir labai reikšmingos. Iš tiesų, aš jau ne pirmus metus būdama šioje bendruomenėje, dirbdama su tais, kurie turi galbūt kiek radikalesnį požiūrį ir tais, kurie turi ne tokį radikalų požiūrį, nematau didelės problemos bendradarbiaujant ir randant sutarimo taškus, atitinkančius konservatyvų požiūrį. Yra svarbu tradicija, yra svarbu istorija, yra svarbu šeima, tikėjimas yra svarbu. Yra svarbu tai, ką mes atsinešame iš savo praeities. Man regis, kad nėra didelės idėjinės skirties. Visada bus žmonių, kuriems vienas ar kitas žmogus asmeniškai yra nepriimtinas, gal viena kita nuostata. Bet čia reikėtų kelti klausimą, ar mes galime dirbti kitais klausimais. Praktikoje mes neturime kokių nors didelių nesutarimų, dėl kurių būtų iškilusi grėsmė frakcijos vienybei. Taip, buvo vienas ar kitas atvejis, kai mes turėjome skirtingas nuomones, buvo kolega Rimantas (Dagys – ELTA), kuris tiesiog pasitraukė iš frakcijos. Bet tokių dalykų atsitinka visoms politinėms jėgoms.
O galėtumėte įvardinti jau dabar asmenis ar asmenų tam tikrą ratą, su kuriais daugiausiai ir vyks jūsų darbas rinkimų kampanijoje ir po jos?
Manau, kad visi žmonės, kurie turi gerą valią ir talentų bei noro dalyvauti, ras savęs pritaikymą. Tiek ruošiant programą, tiek pretenduojant į kažkokias pozicijas vykdomojoje valdžioje, jei taip susiklostytų. Bet tai nėra šios dienos klausimas. Su savo komanda, su kuria aš daugiausiai laiko praleidžiu, bendradarbiauju ketvirtus metus. O kur jie suras sau pritaikymą, priklausys nuo to, kokie bus rinkimų rezultatai. Manau, kad šešėlinis kabinetas tikrai bus pristatytas kampanijos eigoje, matysime, kokios turėtų būti partijos pozicijos. Didelė dalis atsakymų susidėlios per rinkiminę kampaniją, o visi atsakymai – tik po rinkimų.
Dar vienas klausimas, kuris viešojoje erdvėje dažnai keliamas – tai jūsų partinė priklausomybė.Nemažai kritikos susilaukė premjeras Saulius Skvernelis, kad jis, nebūdamas „valstiečių“ partijoje, jų dominuojamame Seime yra premjeras. Jei susiklostytų taip, kad konservatoriai laimi ir jūs tampate premjere, nors nesate nei partijos pirmininkė, nei apskritai konservatorė… Yra problema tai, kad nepartiniai žmonės yra valdančiųjų lyderiai?
Tas, kas nori sakyti, kad tai yra problema – taip ir sakys. Man tai nėra problema dėl vienos paprastos priežasties. Tarp manęs ir pono Skvernelio yra vienas esminis skirtumas – aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris išėjo į vadinamųjų politinių agentūrų rinką ir kuris žiūrėjo, kas gali duoti geresnį pasiūlymą 2016 m. sąrašui. Taip, aš partijai nepriklausiau, bet buvau Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, 2016 m. su ta pačia politine jėga nuėjau į Seimą ir, nepaisant visų spekuliacijų ir patarimų, ką man daryti, buvau šios partijos kandidatė prezidento rinkimuose. Niekada nesvarsčiau kitokios politinės afiliacijos. Aš svarsčiau tik tai, ar dalyvauti rinkimuose apskritai, ar tiesiog pasirinkti kitus dalykus. Tai (partinės priklausomybės klausimas – ELTA) man mažai svarbus dėl vienos priežasties – aš truputį kitaip matau partijų vietą.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Man labai svarbu partijos, kaip demokratijos, institutas, bet aš kitaip matau jų vietą dabartiniame gyvenime. Daugeliui žmonių formali narystė neteikia didelės pridėtinės vertės. Tiesiog politika dėl to ir įdomi, kad tu nori joje dalyvauti, bet pati partinė karjera kaip tokia nėra pats įdomiausias dalykas. Man atrodo, kad partijoms yra neišvengiama ieškoti būdų, kaip atsiverti savo simpatikams – tiems, kurie norėtų dalyvauti rengiant programą, generuojant idėjas. Tad aš tuos dalykus matau truputėlį ramiau nei kiti žmonės, bandantys mane įspausti į kažkokį kampą.
O jei pažiūrėtume į tai struktūriškai? Sutikite, juk susiklosto specifiniai santykiai tarp valdančiosios jėgos ir jos į Vyriausybę deleguoto, tačiau partijai nepriklausančio asmens. Daugelis teigia, kad keista, kai valdančiosios partijos lyderis yra Seime, o tuo tarpu Vyriausybės galva nepriklauso partijai. Čia tarsi atsiranda užprogramuoti konfliktai. Kaip jūs manote – jei jūs tapsite Vyriausybės vadove ir liksite nepartine, galėtumėte išvengti politikos procesui trukdančių susipriešinimų su valdančiąja dauguma?
Politikoje visko gali būti. Tokių precedentų Lietuvoje taip pat yra buvę, kai partijos pirmininkas buvo vienoje vietoje, o premjeras buvo kitas žmogus. Kai kurie iš jų baigėsi gana nesėkmingai. Bet mano nuomone, tai yra išminties klausimas. Ar gali du politikai savo ambicijas įžeminti tiek, kad jie dviese padarytų didesnę vertę nei kiekvienas atskirai? Mano nuomone, tai yra įmanoma. Bent jau mano būdui tai yra įmanoma.
Aš nesieksiu konkurencijos dėl konkurencijos. Man atrodo, kad tais nesėkmingais atvejais problema buvo ir tame, kad premjeras, nesantis partijos pirmininku visgi siekė tapti partijos pirmininku, siekė politinės karjeros ir turėjo aiškiai išreikštą partijos lyderio ambiciją. Aš ne kartą esu sakiusi, kad man tai nėra svarbu. Man svarbu turėti galimybę ten, kur galima daryti dalykus. Manau, kad mes tikrai sugebėtume sėkmingai ir aiškiai su Gabrieliumi Landsbergiu savo kompetencijas apsibrėžti ir bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Nekonkuravome iki šiol, tai kodėl turėtume tą daryti toliau.
Ar jau matytumėte koalicijos partnerius iš to, ką mes dabar galime matyti, žvelgdami į politikos procesą iš matomų reitingų tendencijų? Gal jau dabar turite nuostatas, su kuo būtų be galo sunku ar net neįmanoma bendradarbiauti, statyti koaliciją?
Aš manau, kad labai daug kas priklausys nuo to, kokios bus programinės dalyvaujančių partijų nuostatos. Manau, kad sudėtinga būtų bendradarbiauti su politinėmis jėgomis, kurių programos apsiribos – „bus gerai visiems“. Man atrodo, kad nėra didelės prasmės šiandien užsikalti kažkokius kuolus ir sakyti, kad su šitais tikrai eisime, nes jie yra laisvi žmonės. Netgi kalbant apie tuos, kurie atrodytų visiškai natūralūs koalicijos partneriai, tarkime, kaip Liberalų sąjūdis ar Laisvės partija, jeigu jos bus Seime, o tikiu, kad bus…
Bet yra ir tokių jėgų, kurios pačios pasisako, kad su konservatoriais jokiais atvejais neitų… Tai didelė dalis socialdemokratų. Tačiau yra nemažai dalykų, kuriuos aš su ne vienu socialdemokratu matau gana panašiai. Pavyzdžiui, kai mes kalbame apie viešojo sektoriaus būklę ir apie tai, kad mes nevykdome savo įsipareigojimų arba nedarome sprendimų, kurie leistų atliepti žmonių poreikį turėti gerą infrastruktūrą ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Tad bendrų taškų būtų galima surasti. Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taigi nėra didelio tikslo nusipaišyti koalicijas iš anksto. Man regis, tai 2016 m. buvo tam tikra prasme ir Tėvynės sąjungos klaida, kai koalicija buvo labai aiškiai nupiešta ir vėliau gyvenimas parodė, kad viskas yra visiškai kitaip.
Apibendrinkime, koks, jūsų nuomone, yra pagrindinis kylantis iššūkis konservatoriams šiuose rinkimuose? Ar apskritai šiuo metu galėtumėte tokį įvardinti?
Manau, kad reikia tiesiog koncentruotis ne į tai, kad tau reikia kažkokį specialų iššūkį įveikti, o tiesiog eiti į rinkimus ir siūlyti tą darbotvarkę, kuri tau atrodo svarbi. Jeigu tu iš karto pradėsi galvoti, kad tu eini kovoti su kažkuo, tai tuomet tavo darbotvarkė bus gynybinė. Man atrodo, kad reikia darbotvarkės, kuri vestų tiesiog į priekį.
