Nė menkiausios abejonės: Lietuva atsidūrė rimto ekonominio karo centre. Skaitliukas netrukus pradės skaičiuoti trečiąją savaitę, kai mūsų vežėjai pasienyje su Rusija priversti kęsti itin tendencingus patikrinimus. Lietuviški produktai Rusijoje staiga tapo nebepageidaujami.
Kiek anksčiau panašių bėdų turėjo nepaklusnieji gruzinai, moldavai, ukrainiečiai. Šiandien keršijama mums, nepaklusniesiems lietuviams. Taigi Rusija nesikeičia – ji stengiasi įkąsti visiems, kuriems nepriimtinas vasalo, tarno ar mažesniojo brolio vaidmuo. Kiek dar ilgai būsime žeminami ekonomiškai, – nežinia. Rusija vengia konkretesnių paaiškinimų.
Kad ir kaip būtų keista, tačiau Rusijos pradėtas ekonominis karas – geras ženklas.
Jeigu Kremlius pyksta, vadinasi, jis nėra tikras dėl savo pergalės. Kada buvusios Sovietų Sąjungos vadovybė sumanė Lietuvą įbauginti skelbdama ekonominę blokadą? Kai pajuto, jog Lietuva nenumaldomai sprūsta iš Kremliaus kontroliuojamo tautų kalėjimo. Kremlius tąsyk irgi karštligiškai ieškojo stabdymo priemonių. Tačiau savo priešiška politika tik paakino lietuvius kuo greičiau sprukt iš sovietinės imperijos.
Nūnai turime panašią situaciją. Šiandiena byloja, jog, nesižavėdami popierinėmis GAZPROMo vilionėms ir rimtai plėtodami Rytų partnerystės kampaniją, pasirinkome teisingą taktiką. Kremliaus pradėtas ekonominis karas leidžia manyti, jog Vladimiras Putinas neberanda rimtesnių manipuliavimo Lietuva svertų. Ekonominis karas – pats kvailiausias Rusijos pasirinkimas. Piktuoju iš lietuvių niekas nieko neišpešdavo. Arba išpešdavo labai mažai. Užtat lietuvius įvilioti į žabangas galima gražiuoju, užliūliuojant pasakomis apie nuoširdžią draugystę ar finansines lengvatas.
Tik nustodama prie Baltijos valstybių rytinių sienų rengti puolamojo pobūdžio karines pratybas, tik suteikdama lietuvių verslininkams palankias prekybos taisykles, tik vienašališkai mažindama dujų kainas, tik nutildydama antilietuviškus lozungus šūkaliojantį skandalingąjį Vladimirą Žirinovskį Rusija galėjo mūsų galvose sukelti rimtą sumaištį.
Lietuviškos abejonės dėl teisingo – neteisingo pasirinkimo gali būti labai nuoširdžios. Juk dabartinė Europos Sąjunga nėra tobulas darinys. Ten, ES viduje, kaip dabar matome, – užtektinai bjaurių dalykų, kurie mums, lietuviams, niekaip nepriimtini. Akivaizdu, jog ne visos ES bendrijai priklausančios valstybės – nuoširdžios mūsų bičiulės. Pavyzdžiui, Lenkijos neapsiverčia liežuvis vadinti strateginiu Lietuvos partneriu. Geriausiu atveju Lenkiją galima vadinti strateginiu oponentu ar strateginiu konkurentu.
Liūdna, baugu, bet jau pradeda ryškėti net kai kurios imperinės ES užuomazgos, nors kai stojome į ES, apie tokias užmačias nė nenutuokėme. Tačiau tarp ES ir Rusijos esama lemtingo skirtumo. Briuselis nežvangina ginklais, nekelia ekonominių karų. Briuselio biurokratai savo tikslų siekia dalindami rekomendacijas, patarimus, paskolas, siųsdami ekspertus. Nepaklusniuosius Briuselis baudžia, bet baudžia žymiai subtiliau, rafinuočiau už Kremlių. Todėl prie ES durų būriuojasi kur kas daugiau kandidatų nei prie Rusijos formuojamų politinių, ekonominių ir karinių blokų.
Žodžiu, Rusija būtų žymiai daugiau pasiekusi savo agresyvius kėslus slėpdama po apgaulinga draugiškumo skraiste. Bet dabartinė Kremliaus vadovybė, regis, negali nemosuoti kumščiais. Todėl ji ir vėl prarado puikią progą pateikti ne priešiško, ne suirzusio, bet draugiško ir prognozuojamo kaimyno įvaizdį.
Šį sykį V.Putinas net sužlugdė iki šiol Lietuvoje gyvavusį mitą, esą su Kremliumi dėl ekonomikos reikalų tartis ir susitarti geriau moka kairieji nei dešinieji. Pastarųjų dviejų savaičių įvykiai – skaudus antausis premjero Audriaus Butkevičiaus vadovaujamiems socialdemokratams. Lietuviškieji socialdemokratai nuo šiol nebeturės teisės tvirtinti, jog tik jie išmanantys, kaip su Rusija palaikyti draugiškus santykius.
Dešiniųjų portale tsajunga.lt buvęs premjeras konservatorius Andrius Kubilius paskelbė straipsnį "Turime unikalią galimybę…" Dešiniųjų lyderis pastebi, jog Lietuvai pats metas liautis save apgaudinėti, girdi, vis tik esama būdų, kaip susidraugauti su pykstančia Rusija. Lietuva pajėgi susitarti su Rusija tik vienu atveju: jei atsisakytume vakarietiškos krypties. Pažadėkime, jog nuo šiol gyvensime pagal Kremliaus nubrėžtas taisykles, ir čia pat turėsime "santykių perkrovimą". Bet juk mums ne šito reikia. Mes jau buvome Rusijos provincija ilgus du šimtmečius ir puikiai žinome, kokia "saldi" Kremliaus globa.
Todėl buvęs premjeras A.Kubilius teisus, kritikuodamas lietuvius, kurie mano, esą su Rusija nerandame bendros šnekos vien dėl to, kad per mažai šypsomės ar parenkame per mažai korektiškas frazes.
Buvęs premjeras teisus ir tuomet, kai teigia, jog nūnaiturime unikalią galimybę sutelkti visos Europos pastangas tam, kad visos bendrijos lygmeniu būtų pradėti kurti reikalingi politiniai ir teisiniai instrumentai, pajėgūs atpratinti Rusiją griebtis bet kokių politinių karų prieš bet kokią ES narę.
Sutikite, tai vienas iš Lietuvai aktualiausių galvosūkių. Deja, būtent čia buvusio premjero konkretumas ir išsenka. Straipsnyje nerasite net užuominų, kokiomis konkrečiomis priemonėmis Europa galėtų Rusiją atbaidyti nuo įpročio naudoti ekonominio šantažo priemones. Gal tai – komercinė konservatorių paslaptis? Gal konservatoriai bijo ją per anksti atskleisti, kad valdančioji dauguma nepasigriebtų jų idėjos kaip savos?
Belieka viltis, jog konservatoriai vis tik turi konkrečių sumanymų, kaip Europai derėtų vieningai slopinti rusiškus ekonominius karus. O jeigu konservatoriai tik blefuoja, tai veiksmingo priešnuodžio Rusijos ekonominiam spaudimui vis tiek reikia ieškoti.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
2013.09.24
