Dmitrijus Medvedevas buvo panašus į žmogų, kurį veda sušaudyti


Print

Sveikinu jus su naujuoju politiniu sezonu Rusijoje. Vienintelis žmogus, kuris po partijos “Jedinaja Rosija” suvažiavimo nieko neprarado ir nieko neatrado, – Dmitrijus Medvedevas. Ir anksčiau jis nebuvo Rusijos prezidentas, ir ateityje nebus Rusijos prezidentu.

O labiausiai nepasisekė ponui Kudrinui. Egzistavo tikimybė, kad jis, Vladimirui Putinui ir vėl tapus Rusijos prezidentu, bus paskirtas premjeru. Neva liberaliuoju premjeru. Bet dabar Rusijos premjero postą greičiausiai užims D.Medvedevas. Čia turėčiau pabrėžti svarbų niuansą. V.Putinas labai profesionaliai atsikratė partijos “Jedinaja Rosija”, kuri garsėja savo nariais vagimis ir žulikais ir kurios populiarumas du kartus žemesnis nei paties Vladimiro Vladimirovičiaus Putino. Atsakomybė už šios partijos ateitį dabar suversta D.Medvedevui. Tegul kapanojasi.

Man tik keista, jog šis sprendimas priimtas taip anksti. Mažai kas, išskyrus visokius Gontmacherius ir Jurgensus, nežinojo, kad Rusijos prezidentu galų gale ir vėl taps V.Putinas. Rusijoje tėra dvi partijos – V.Putino ir D.Medvedevo. Tiesa, mes tikriausiai nežinome tik vienos aplinkybės – kuriai iš šių partijų priklauso pats D.Medvedevas. Žodžiu, jau iš anksto buvo galima numatyti, jog V.Putinas vėl sieks prezidento kėdės. Bet daug kas puikiai suvokė, jog V.Putinui tuo pačiu labai patogu eiti premjero pareigas – užsiimti visokiais niekais. Pavyzdžiui, susitikinėti su kolūkiečiais, važinėti į pasitarimus. Pilkojo kardinolo vaidmuo V.Putinui labai tiko ir patiko. Toks vaidmuo patogus. Kai kurie ministrai jo laukdavo priimamąjame daugiau nei tris valandas, o premjeras tuo metu tvarkydavo asmeninius verslo reikalus, sėdėdavo savo viloje Sočyje arba Novo – Ogoriove. V.Putinui tokia konfigūracija negalėjo nepatikti.

Tačiau šią politinių jėgų konfigūraciją sugriovė pats D.Medvedevas. Savo nuolatiniais pareiškimais, savo trūkčiojimais. Pavyzdžiui, dėl Libijos. D.Medvedevo pareiškimas dėl įvykių Libijoje nebuvo derintas su V.Putinu. D.Medvedevas elgėsi keistai – tai demonstruodavo, jog yra savarankiškas prezidentas, tačiau netrukus bėgdavo demonstruoti, jog yra klusnus V.Putino šešėlis. Iškalbingas D.Medvedevo skubėjimas atsakomybę dėl karo Gruzijoje prisiimti sau. Todėl spėju, jog nesutarimai Kremliaus viršūnėse pasiekė pačius aukščiausius lygius, ir elitas nusprendė lemiamą žingsnį žengti ne 2011-ųjų metų gruodį, o nedelsiant, čia pat.

Kas nematė tos laidos, galiu tik priminti, jog specialiai įsijungiau televizorių pažiūrėti, koks bus D.Medvedevo veidas, kai išgirs V.Putino nurodymą vadovauti partijai “Jedinaja Rosija”. Man pasirodė, jog D.Medvedevo veido mimika buvo tokia, tarsi jį vestų sušaudyti. Iš tų kelių kadrų buvo galima suprasti, jog jis vis tik norėjo ir tikėjosi būti Rusijos prezidentu dar vieną kadenciją.

Vadinasi, akivaizdu, kokia politinė padangė Rusijoje bus artimiausius 12-a metų, jei nenutiks ko nors nenumatyto. Mažai tikėtina, jog Rusiją ištiktų labai skandalingi įvykiai, kurie pakeistų šiandieninę politinių jėgų konstrukciją. Mažai tikėtina. Tačiau nepamirškime, kaip sparčiai Rusija ritasi žemyn. Vis tik egzistuoja problemų, kurias teks narplioti ir vėl į prezidento krėslą atsisėsiančiam V.Putinui. Tos negerovės – ne itin malonios. V.Putinas labai norėtų, kad jas pašalintų kas nors kitas, tik ne jis. Jis nenori tapti atpirkimo ožiu. Tačiau tas negeroves teks šalinti ne kam nors kitam, o būtent jam, V.Putinui.

Pirma ekonominė problema: amžiaus, kada vyrai ir moterys išleidžiami į pensiją, ilginimas. V.Putinui teks priimti šį nepopuliarų sprendimą. Mat dabartinė Rusijos pensijų sistema tokia, kad šalyje labai daug pensininkų, o dirbančiųjų – vis mažiau ir mažiau. Rusijoje iš viso labai mažai dirbančiųjų, užtat Rusijoje skaitlingas būrys liumpenų, kurie gyvena pravalgydami lengvatas ir pašalpas.

Antra ekonominė problema: biudžetas. Rusijos biudžetas buksuoja net dabar, nors už naftos barelį mums moka po 120 JAV dolerių. Bet naftos kainos smunka. Vadinasi, Rusijoje viskas smunka. Smunka ir perkamoji rublio galia. Jei nafta silpna, tai ir rublis silpnas. Rusiškas paradoksas toks: siautėjant krizei žlunga pasaulinės biržos, bet šie žlugimai labiausiai kenkia rubliui, kadangi nafta Rusijoje tapo vos ne atsargine valiuta, kaip ir aukso atsargos. Pas mus į naftos gavybą investuojama ne todėl, kad nafta būtų prekė, o todėl, kad ji tampa priemone apsisaugoti nuo pinigų nuvertėjimo. O jei krenta naftos kaina, silpnėja ir perkamoji rublio galia.

Beje, mes turime Sočyje rengiamus forumus, pavadintus tarptautiniu investuotojų forumu. Rusiškas sutrumpinimas – MIF. Tai labai iškalbingas pavadinimas, bylojantis apie tokių forumų esmę – ne realybė, o mitai. Mes ir anskčiau neturėjome jokios ekonomikos. Teturėjome tik kyšius ir būtinus atseikėti procentus už projektų patvirtinimą. O dabar jau nebeturime ir “otkatų” sistemos. “Otkatus” pakeitė Sočyje rengiami ekonominiai forumai.

Beje, į paskutinįjį forumą V.Putinas ir vėl pavėlavo. Jis visada vėluoja. Į visus renginius ir visus pasitarimus. Net kadaise vėlavo susitikti su JAV politike Kondoliza Rais. Šitokiu elgesiu Vladimiras Vladimirovičius demonstruoja savo atsainų požiūrį į jį supantį pasaulį. Nuobodžiaujantys forumo dalyviai net ėjo lažybų: arba atskubėjęs Rusijos premjeras atsiprašys, arba neištars nė žodelio, girdi, jam šiek tiek nepatogu dėl vėlavimo. Laimėjo tie, kurie tvirtino, jog V.Putinas ne tik neatsiprašys, bet net ir savo veido išraiška demonstratyviai rodys, ką jis iš tiesų manąs apie forumo svečius. Suprantama, V.Putino veido išraiška bylojo, jog forumo dalyviai jam – buvę nebuvę.

Dar reikia turėti omenyje transporto kamščius, susidarančius Sočio gatvėse. Automobilių kamščiai susidarydavo Sočyje jau seniai. Šiame kurortiniame mieste tik du prospektai – Kurortinis ir Ordžonikidzės. O kai atvažiuoja V.Putinas, kamščiai tampa dar baisesni. Nes vienas prospektas uždaromas premjero automobilių vilkstinei.

Dar nereikia pamiršti, kad premjero apsauga buvo sulaikiusi Vladimirą Strlžakovskį, kuris vadovauja “Nornikeliui” ir kuris padengė visas minėto forumo išlaidas. Buvo gaila žiūrėti, kaip V.Strlžakovskis nervuojasi, piktinasi, kaip grasina daugiau nebefinansuoti forumo. Tari nuo jo kas nors priklausytų. Beje, Rusijos premjero apsauga kelioms valandoms buvo sulaikiusi ir poną Sečiną, kuris netoliese kalbėjosi su užsienio investuotojais. Tokiu sulaikymu pademonstruota, kad ponas Sečinas – ne pirmas, ne antras ir toli gražu net ne trečias žmogus valstybėje, kuri vadinama Rusija. Jei prie visos šios netvarkos pridėtume dar ir chamiškas kainas Sočio viešbučiuose, chamišką aptarnavimą, tai tikrai turėtume atsilikusią trečiojo pasaulio valstybę.

Kodėl taip smulkiai pasakoju apie ekonominį Sočio forumą? Ogi todėl, kad noriu pabrėžti – potencialūs investuotojai į Sočį nevažiuoja. Ši žinia – ir labai juokinga, ir labai keista. Investuotojai puikiai žino, kokia tikroji tokių forumų vertė. Jokios vertės.

Rusijos valdymas – ne tik painus, bet ir keistas. Mes turime šalių, kuriose egzistuoja normalūs rinkos dėsniai. Pavyzdžiui, JAV, Didžioji Britanija. Ten verslo partneriai tariasi tarpusavyje, jiems nesvarbu, ką kalba jų valdžios. Ir turime šalių, kurios elgiasi diktatoriškai. Diktatoriškose valstybėse investuotojai priversti sulaukti diktatoriaus malonės. Rusijoje – absoliuti netvarka ir absoliuti nežinia. Investuotojai nežino, su kuo tartis Rusijoje. Jei Rusijoje su kuo nors pasirašysi verslo kontraktą, būtinai atsiras tokių, kurie tavo kontraktą pavers niekais, beverčiu popieriumi. Rusijoje neįmanoma su kuo nors susitarti, nes būtinai atsiras trukdančių, kenkiančių, šmeižiančių. Rusijoje nesusitarsi su niekuo, net su pirmuoju šalies vadovu. Užtat Rusijoje tavo verslo plėtotei pakenkti gali bet kas. Pagelbėti negali niekas, pakenkti – visi, kas tik netingi.

Milžinišką netvarką matome ir pačiame Sočyje. Taip, čia rengiama Olimpiada, visi žino, kad šio sumanymo autorius – Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Tačiau net V.Putino projektas pradeda šlubuoti. O šlubuoja dėl to, kad valdininkai lupa tokio dydžio kyšius, kad verslininkams nebelieka jokio pelno. Verslininkams tenka patirti didelius nuostolius. Beje, valdininkų Sočyje kaip ir visoje Rusijoje – labai daug. Ir jie ne tik godūs, bet ir pavydūs. Jei su vienu susitarsi, o jo kolegai neatseikėsi “otkato”, žiūrėk, kad tas kolega neimtų ir nepakištų kojos. Tiesiog iš pavydo, kad draugas gavo pinigėlių į kišenę, o jam – neliko. Žodžiu, Rusijoje visai ne taip, kaip Baltarusijoje ar Indonezijoje. Rusijoje – kur kas blogiau.

Kiekvienas verslo planas Rusijoje privalo būti suderintas su V.Putinu. Bet net jei viskas suderinta su šiuo Rusijos valdovu, sėkmė vis tiek negarantuota. Gali atsirasti paslaptinga trečioji jėga, kuri trukdys vystyti verslą, kol nebus susitarta dar ir su ja. Ilgainiui paaiškės, kad tos trečiosios jėgos kaprizus palaimino ne kas kitas, o būtent pirmasis Rusijos asmuo – V.Putinas, su kuriuo tu jau susitaręs ir kurio paramą tu jau užsitikrinai. Tokia situacija kebli dar ir dėl to, kad paaiškėja, jog trečiosios jėgos atstovams nėra naudingi jokie projektai.

Graudu ir tragiška. Jokie verslininkai Rusijoje negali susitarti tarpusavyje, kol negavo Kremliaus palaiminimo. O kai sulaukia palaiminimo ir galų gale tarpusavyje susitaria, prie derybų stalo atsisėda tretieji, kurie, kaip vėliau pasirodo, taip pat turi V.Putino palaiminimą. Esant tokioms sąlygoms neįmanoma įgyvendinti nė vieno stambaus strateginio projekto. Įmanoma imti tik kyšius ir “otkatus”.

Nuotraukoje: “Kod dostupa” laidai vadovaujanti žurnalistė Julija Latynina, šio komentaro autorė.

Parengta pagal per RTVi televizijos laidą “Kod dostupa”. Pateikiamas sutrumpintas variantas.

2011.09.26


Prisijunkite prie diskusijos