Putinas laimėti negali


Print

Jaučiu tam tikrą visų mūsų sutrikimą. Žmonės mato kruviną jovalą Ukrainos pietryčiuose, bet tuo pačiu metu abiejų faktiškai kariaujančių šalių prezidentai – Vladimiras Putinas ir Petro Porošenka – susitinka, spaudžia vienas kitam rankas. Jų delegacijos kelias savaites derasi neutraliame mieste, bet ne dėl karo veiksmų nutraukimo ar apsikeitimo belaisviais – abi pusės labai užsispyrusios ir motyvuotos, o daugiau dėl gamtinių dujų, kurias viena kariaujanti šalis tiekia kitai, kainos ir mokėjimo būdo.

Demokratinės Vakarų šalys Ukrainą palaiko, medžioja V. Putino turtus, išslapstytus įvairiuose bankuose (šiam žmogui tai baisiai nepatinka, sulaiko jo ranką daugiau negu kitos priemonės), įvedė griežtų prekybos apribojimų. Tai viską žinome. Bet kas tai yra? Gal prasidėjo naujas šaltasis karas?

Pirmasis truko 45 metus. Pasak garsaus JAV ir Didžiosios Britanijos žurnalisto bei knygų autoriaus Michaelio Dobbso, šis konfliktas taip ilgai nesitęs, bet reikia būti pasiruošusiems, nes dideli sukrėtimai gali tęstis dar kokius 20 metų. Jau dabar daug trenksmų. Baltijos šalių, Švedijos ir Suomijos – joms labai padeda neutralumas – oro erdvę nuolat pažeidžia Rusijos kariniai lėktuvai.

Rusija pagrobė Estijos ir Ukrainos karininkus. Tai turi bendrąjį vardiklį – karas Ukrainoje perauga į rimtą Rytų ir Vakarų konfliktą. Bet jis negalės būti dar vienas šaltasis karas, ir konfliktas vėl pasibaigs Rusijos pralaimėjimu. Tik V. Putinas apie tai dar nežino.

Viskas panašiau į Jugoslavijos karą. Tik dabar jis didesnis ir pavojingesnis. Kodėl netruks ilgai? Visa Rusijos jėga – dujos ir nafta. Tai sudaro 46 proc. valstybės pajamų. Tačiau pasaulio energetikos vaizdas pasikeitė. JAV pirkdavo naftą ir dėl to jos kainabuvo aukšta, o dabar dėl skalūnų jau pačios parduoda ir naftą, ir dujas.

Rusija į pasaulinę rinką išleido savo obligacijas. Duoda pekliškai aukštas palūkanas – 17 proc., daugiau negu Graikija blogiausiu laiku. Ir tai – iš pradžių Rusijos obligacijas dar pirko, o paskui nustojo. Ką tai reiškia? Juk pasaulis pilnas pinigų, nėra kur juos investuoti bent su 4 proc. grąža. Tai gali reikšti tik vieną dalyką – Rusija nebus pajėgi išpirkti savo obligacijas.

Šis konfliktas labai ilgas negalės būti ir dėl to, kad Rusija neturi tokios įtakos pasaulyje, kokią turėjo per Šaltąjį karą. Todėl tai nebus pasaulinis konfliktas, tik vietinis. Baltijos šalys, Lenkija, trečdalis Vokietijos, Balkanai negrįš į Rusijos orbitą, nors Kremlius labai stengiasi, kad tai įvyktų. Rusija jau nėra supervalstybė, nors tebėra labai didelė, per du žemynus, ir labai svarbi. Tai, ką matome dabar, nėra tikras šaltasis karas vien dėl to, kad šalių galimybės labai nevienodos. Rusija svarbi dėl savo dydžio ir ploto, bet ne dėl raumenų ir ekonomikos.

Bet vis tiek nematyti, kur jos galėtų sutarti. Nes Rusija ir JAV ideologiškai priešingos. Rusija taikosi būti šalių, valdomų autoritariškai, vienvaldiškai, lydere. Tai labai panašu į carų epochą, net su dalimi išorinės anos epochos atributikos, apeigyno, su išaugusiu Stačiatikių bažnyčios vaidmeniu. Dar XIX a. pradžioje Alexis de Tocqueville’is rašė, kad Rusiją ir JAV valdo priešingi principai: vienai svarbiausias paklusnumas, kitai – laisvė.

Reikia pripažinti, kad tokio susidūrimo pradžioje, bet tik pradžioje, visada laimi diktatūra. Jai nereikia nieko derinti nei su parlamentu ar opozicija, su visuomenės nuomone, nei su spauda, kuri paprastai vis tiek šoka pagal diktatoriaus dūdelę. Vienvaldis gali padaryti staigių, niekieno nelauktų veiksmų, gali smarkiai suklysti – bet tai bus užtušuota. Ir gali meluoti, kiek tik jam patinka.

Dabar Kremlius meluoja taip pat, kaip sovietiniais laikais, tik daug masiškiau – ne tik spauda, bet ir tūkstančiai radijo bei televizijos stočių aprėpia visą gaublį. Bet vis tiek tai daro kareiviškai primityviai. Pavyzdžiui, niekaip nepripažįsta, kad Ukrainoje yra rusų kariuomenės. Arba kad Baltijos šalys buvo okupuotos.

Vakarai visai kitaip žiūri į politiką ir santykius tarp valstybių. Vakarams svarbiausia išsaugoti savo neblogą gyvenimą. Ir kad niekas nezyztų. Todėl jie daro daug klaidų. Įtakingas JAV dienraštis „The Washington Post“ dabar pripažįsta: „Mes mažai ką žinojome apie griūvančią Sovietų Sąjungą. Apie Baltijos šalis – taip. Jos mokėjo pasirodyti. O apie Ukrainą – kaip mes galėjome jai padėti (tada tai buvo įmanoma), jeigu neturėjome supratimo, kokia ten padėtis? Kas vyksta, kokie žmonės?“

O padėti tada, byrant Sovietų Sąjungai, Ukrainai buvo galima labai efektyviai.

Laikini diktatorių laimėjimai neturi mūsų klaidinti. Po 1945 m. Josifas Stalinas pasiglemžė visą Rytų Europą. Be to, jo įtaka visam pasauliui buvo milžiniška: per komunistų partijas, kairiąsias profsąjungas, taikos šalininkų judėjimus. Trečiojo pasaulio šalyse, tokiose kaip Indija ir Indonezija, Sovietų Sąjunga turėjo didesnę įtaką negu JAV. Visa tai žlugo, nes sovietinė ekonomika pasirodė esanti išgalvota, utopinė. Imperija subyrėjo pati savaime. Liko tik prisiminimas, tolimas aidas, fantominiai skausmai. Žinote, kai žmogui amputuoja koją, jam dar ilgai atrodo, kad ją turi. Jam net ją skauda.

Dabar kortos dalijamos iš naujo. Bet jos juk tos pačios! Rusija vis tiek pralaimės. Branduolinio karo pradėti negali. V. Putinas nėra beprotis. Jis – geras ir negailestingas taktikas, bet strateginis mąstymas, tolesnės ateities numatymas jam ­– neeuklidinė geometrija. To jis nemokytas. O jeigu didysis karas su JAV neįmanomas, nes nė viena pusė nieko nelaimės, bus tik visuotinis susinaikinimas, tai kiek galima spausti Vakarus savo nusilpusiu kumščiu? Kita vertus, Vakarai Rusijos irgi negali pakeisti. V. Putinas – ne atsitiktinumas, o grįžimas į įprastą Rusijos kelią.

Tačiau juo eidama Rusija visada patirdavo pralaimėjimą, jeigu tik jos priešas nebūdavo menkas ir savo pačių tironų nustekentas, toks kaip Turkija, Kaukazo ir Sibiro gentys. Rusija pralaimėjo visus karus, kuriuos kariavo, o jei laimėjo, tai tokia didele kaina, kad geriau nereikia. Prakišo dar tada vos kylančiai Japonijai. Vėliau – Vokietijai ir Austrijai-Vengrija. Iš tikrųjų tai net ir Suomijos jai nepavyko palaužti.

Didysis Tėvynės karas, kaip jį vadina, irgi nebuvo toks, kaip jį paišo, ypač dabar – nauji Maskvos televizijos filmai. Hitlerininkai atėjo iki Stalingrado ir Kaukazo. O ar apskritai Sovietų Sąjunga būtų galėjusi kariauti be amerikietiškos tušonkos – dėžutės kiaulienos troškinio kiekvienam kareiviui beveik kasdien, be modernių JAV lėktuvų, aviacinio benzino, džipų, sunkvežimių „Studebaker“?

Džipus (tada juos vadino viliukais) gaudavo kapitonai ir visi, vyresni už juos. Kartais net vyr. leitenantai. „Katiušas“ (originalus, tikrai sovietiškas išradimas) iš pradžių montavo ant savo gamybos sunkvežimių GAZ. Bet jau pirmoje kovoje įklimpo Rusijos keliuose. Buvo vokiečių apsupti, galėjo pakliūti į nelaisvę su visa technika. Gavo susprogdinti: ir „Katiušas“, ir save pačius. Toks buvo įsakymas. Vėliau „Katiušas“ montavo tik ant sunkvežimių „Studebaker“. Visa tai ir dar tūkstančiai dalykų buvo sovietų armijos stuburas. Tik kraują liejo savo.

George’as Kennanas dar 1946 m., kai prasidėjo Šaltasis karas, rašė, kad Rusija pralaimės Vakarams dėl savo įgimtų silpnybių. Stiprybėmis jos ir dabar netapo. Jos propaganda vien tik negatyvi. Moka tik smerkti: „Amerikoje negrus karia.“ Jos baimės išpūstos tiek, kad patys jomis tiki, o į tarptautinę politiką žiūri neurotikų akimis.

Ukrainos padėtis, kartoju, yra tokia, kokia buvo Jugoslavijoje.

Žlugus Sovietų Sąjungai, daug rusų liko užsienyje: pas mus, Baltijos šalyse, Ukrainoje, Centrinėje Azijoje. Taip buvo su Jugoslavijos serbais. Serbijos vadas Slobodanas Miloševičius naudojosi tuo išsisėjimu. Tai buvo jo pagrindinis ginklas buriant serbus patriotiškai kovai už savuosius, kažkur baisiai skriaudžiamus.

Istorija – ne tik įdomus dalykas. Istorija moko. Nes istorija stebėtinai dažnai kartojasi. Dar iki prasidedant Jugoslavijos karui Slobodanas Miloševičius ir Kroatijos vadas Franjo Tudžmanas tarėsi, kaip pasidalyti bosnius. Atsisakė, nes tokia išeitis buvo neįmanoma be diktatūros iš vienos pusės, ir vergijos – iš kitos.

Ir ką jūs manote? V. Putinas pateikė panašų pasiūlymą tuomečiam Lenkijos premjerui Donaldui Tuskui ir užsienio reikalų ministrui Radosławui Sikorskiui. Elegantiškai, kaip kerziniai batai elegantiški, pasiūlė pasidalyti Ukrainą: „Imkite Lvovą. Jis lenkiškas.“ Abu lenkai pažiūrėjo į V. Putiną kaip į tuščią vietą. Mandagiai ir ilgai tą pokalbį slėpė. Dabar amerikiečių laikraštis išplepėjo.

Serbijoje S. Miloševičiaus valdžia truko 10 metų. V. Putino turbūt bus ilgesnė, nes Rusija didesnė ir turtingesnė. Mums tai bus ilgi ir neramūs metai. Manau, kad dabar elgiamės visai teisingai. Stovime kietai, tvirtai, bet nesikabinėjame. Turime pašonėje (iš abiejų pusių) didelę valstybę. Ir ji greitai neišnyks. Taip teks gyventi.

Citatos iš straipsnio

Dabar Kremlius meluoja taip pat, kaip sovietiniais laikais, tik daug masiškiau – ne tik spauda, bet ir tūkstančiai radijo bei televizijos stočių aprėpia visą gaublį. Bet vis tiek tai daro kareiviškai primityviai. Pavyzdžiui, niekaip nepripažįsta, kad Ukrainoje yra rusų kariuomenės. Arba kad Baltijos šalys buvo okupuotos.

Karas Ukrainoje perauga į rimtą Rytų ir Vakarų konfliktą. Bet jis negalės būti dar vienas šaltasis karas, ir konfliktas vėl pasibaigs Rusijos pralaimėjimu. Tik V. Putinas apie tai dar nežino.

Nuotraukoje: komentaro autorius rašytojas, publicistas, politikos apžvalgininkas Algimantas Čekuolis.

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu)

2015.02.18; 05:30


Prisijunkite prie diskusijos