Lietuviai jau seniai turi verslo interesų Latvijoje, taip pat ir Daugpilyje, kuris yra antrasis didžiausias kaimyninės šalies miestas. Geografinė padėtis (vos 25 km nuo Lietuvos sienos bei Zarasų rajono savivaldybės ribos; iš Vilniaus netgi patogiau ir paprasčiau vykti traukiniu), gamtos ir vandens turizmas, kitos laisvalaikio pramogos į šį kraštą traukia pailsėti bei naujų įspūdžių ieškančius tautiečius.
Daugpilis – viena labiausiai augančių turizmo krypčių Latvijoje. Istorija nulėmė šio krašto savitumą, o modernus požiūris į praeitį padeda atverti naujas galimybes.
Pėdsaką paliko LDK, bet gilesnis – „didžiojo brolio“
Kaip ir Lietuvos miestai, Daugpilis per nepriklausomybės metus yra „nukraujavęs“, gyventojų skaičius nebesiekia 100 tūkst. Kas patraukė į Vakarus geresnio gyvenimo ieškoti, o nemažai rusakalbių pasitraukė į Rusijos Federaciją. Jų čia visuomet būta daugiau nei kitur Latvijoje – juk tai buvo Rusijos imperijai strategiškai svarbus taškas, dar iki sovietinės okupacijos rusakalbiai sudarė apie 37 proc., sovietmečiu – jau pusę visų gyventojų.
Rusakalbių gyventojų dalis ir dabar Daugpilyje yra didesnė nei kitur Latvijoje, tautine mažuma juos vadinti sudėtinga. Latvijoje, pasak oficialios statistikos, daugiausia latvių gyvena šalies vakarinėje dalyje esančioje Alsungos savivaldybėje – net 96 proc., o štai Daugpilio savivaldybėje jų mažiausia – nesiekia 20 proc.
Krašte savo pėdsaką paliko ir LDK. Tai Pliaterių, kitų didikų ir bajorų dvarai. Tai krašte įsitvirtinusi katalikybė. Pagaliau, ir šiandien nemenka lenkų tautinė mažuma, sudaranti apie dešimtadalį gyventojų. Daugpilyje pernai buvo atidengtas paminklinis ženklas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui: kaip tik jis 1582 m. Daugpiliui (tuomet Dinaburgui, Rusijos imperijos valdymo metais miestas pervardytas Dvinsku) suteikė Magdeburgo miesto teises.
Lietuvių dalis daug kuklesnė – per tūkstantį žmonių. Daugpilio lietuviai yra susibūrę į bendruomenę, turi folkloro ansamblį „Rasa“.
Niekur neberasite nuorodos, tačiau vietos žmonės dar parodys pastatą Teatro gatvėje (Teatraiela), kuriame iki 2003-iųjų plevėsavo Trispalvė – čia veikė Lietuvos Respublikos konsulatas. Dabar šis pastatas tuščias ir apleistas, parduodamas. Lietuvai šis pastatas priklausė ir iki sovietinės okupacijos. Įdomus faktas: 1926 m. rugsėjį – 1927 m. gegužę atašė prie vice konsulo Daugpilyje, Lietuvos pasiuntinybėje Latvijoje, dirbo garsusis lietuvių keliautojas, žurnalistas, rašytojas bei visuomenės veikėjas Matas Šalčius (1890-1940).
Nepriklausomoje Latvijoje Daugpilis gausiai gyventas žydų, čia klestėjo prekyba – prekės buvo plukdomos Dauguva, gabenamos traukiniu.
Senamiestyje likęs kvartalas vadinamojo judenstiliaus prabangių namų. Būta keliasdešimt sinagogų…
Skirtingų tautybių, tikėjimų simbolis yra bažnyčių kalva – vieta, kur kaimynystėje stūkso praėjusio amžiaus pradžioje pastatyti keturių konfesijų maldos namai: liuteronų, Romos katalikų, stačiatikių bei protestantų.
Sovietinės Latvijos vertybės ir šiuolaikiniai akcentai keistai susitinka Dubrovino parke. Vienoje pusėje – sovietinių karių kapai ir amžinoji ugnis. Kitoje pusėje suformuota miestiečių pamėgta moderni aikštė su fontanu, gėlynais bei paminklu Pavelui Dubrovinui, kuris 1876-1890 m. buvo miesto galva. Pasakojama, jog jis savo lėšomis pirko pelkėtą sklypą, jį numelioravo – padovanojo miestui žaliąjį plotą.
Šių įvykių liudininkas veikiausiai buvo būsimasis rašytojas, kunigas ir visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933), kuris kaip tik tuo metu, 1881-1888 m., mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje.
Beje, žmogaus ūgio Dubrovino skulptūra su šuniuku – Maskvos miesto dovana Daugpiliui (2007, skulpt. A. Taratynov)…
Miesto karūna – tvirtovė: miestas mieste
Daugpilio tvirtovė yra unikalus 19 a. kultūros ir istorijos paminklas. 1810-1878 m. kaip Rusijos imperijos vartai statytas kompleksas yra paskutinė pasaulyje bastioninė tvirtovė. Apie tris šimtus metų tokio tipo tvirtovės laikytos patikimu gynybiniu įtvirtinimu nuo artilerijos. Tvirtovėje įtvirtintas miestas su ketveriais vartais, kuriems suteikti Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir jo brolių (Nikolajaus, Michailo bei Konstantino) vardai. Priešais vartus buvo išdėstyta barjerinių vartų ir tiltų sistema, kurios elementai taip pat išlikę. Įtvirtintame mieste dešimt plačių tiesių gatvių, 80 pastatų, tarp jų karinės paskirties ir gyvenamieji (čia registruota per tūkstantį gyventojų) bei maldos namai. O tvirtovės teritorija plyti gerokai už miesto vartų, apima daugiau nei du kvadratinius kilometrus apibus Dauguvos upės.
Seni mūrai yra matę daug mirčių. Čia buvo kalintas ir mirties bausme sušaudant nuteistas sukilėlis grafas Leonas Pliateris (1836-1863). Antrojo pasaulinio karo metais tvirtovėje naciai buvo įrengę karo belaisvių stovyklą „Stalag 340“, kurioje žuvo per 124 tūkst. vyrų. Tvirtovės teritorijoje 1941-1942 m. veikė žydų getas.
Sovietmečiu tvirtovė visuomenei buvo uždara, čia veikė aukštoji karo aviacijos inžinierių mokykla. O Dauguvos tilto įtvirtinimai buvo pritaikyti kalėjimui. Visuomenė laukia, kada įkalinimo įstaiga bus perkelta į kitą vietą, istorinis pastatas bus sugrąžintas unikaliam tvirtovės ansambliui.
Tačiau įtvirtintame mieste besilankantys turistai atokiau esančio kalėjimo nepastebi. Ir be to yra kas veikti, niekur neišeinant čia galima praleisti netgi ne vieną dieną. Unikalių lankytinų objektų yra ganėtinai, nuo muziejų iki antikvarinių bei vintažinių parduotuvių. Praalkusiuosius pamaitins kavinė, o ieškančiuosius prabangaus poilsio 19 a. skliautuotuose kambariuose priims prašmatnus viešbutis. Jis prisitaikęs ir korporacijų išvykų madai, siūlo konferencijų sales.
O tie, kurie tvirtovę aplankys liepos 20–21 d., pateks į šventės sūkurį: liepą čia kasmet rengiamas tarptautinis Daugpilio istorijos rekonstrukcijos klubų festivalis „Dinaburg 1812“. Šiemet jis vyks jau penktąjį kartą. Turėtų būti įspūdingas vaizdas, kai už restauruotų Nikolajaus vartų išsirikiuoja 19 a. pradžios ekipiruote pasipuošę pulkai ir stoja į mūšį!
Greta militaristinių objektų – šiuolaikinis menas
Šiandien tvirtovė susijusi ne vien su militaristine praeitimi, bet ir randa originalų pritaikymą šiuolaikiniam menui.
Buvusių kareivinių fone į akis krenta milžiniško arklio skulptūra tarsi mumija – „Tvirtovės vaiduoklis“ (2017, skulpt. E. Perševic, dail. I. Kalita ir K. Čekotins), pripažintas geriausiu tarptautinio vaizduojamojo meno simpoziumo darbu. Skulptūra padengta fosforo turinčiais dažais, tad tamsoje atspindi šviesą. Anksčiau būta ir kopėčių, tačiau jas teko pašalinti dėl jaunimo nevaldomo noro naktimis „pajodinėti“.
Meno objektų tvirtovėje yra ir daugiau. Ant pylimo iš toli ryškėja raudonos raidės: ROTKO. Ideali nuoroda. Mat centriniai pastatų komplekso rūmai, buvęs arsenalas, yra Marko Rotko vardo daugiafunkcis meno centras.
Daugpiliečiai pagrįstai didžiuojasi šiuo pasaulinio lygio kompleksu, kuris atidarytas prieš šešerius metus. Čia galima išvysti kol kas didžiausią pasaulyje dailininko M. Rotko kūrybos ekspoziciją (mažesnės nuolatinės parodos veikia Niujorke, Naujojoje Zelandijoje), taigi jo kūrybos gerbėjai atvyksta iš tolimiausių šalių, net Australijos.
Vaikystę šiame mieste praleidęs, su šeima į JAV emigravęs M. Rotko (Markus Rotkovič) (1903-1970) laikomas vienu ryškiausių 20 a. antrosios pusės dailininkų, abstraktaus ekspresionizmo pradininkų.
Tapydamas ekspresyvia ir siurrealistine maniera, iš Daugpilio kilęs žydų tautybės dailininkas ilgainiui sukūrė išskirtinį stilių, kuriam būdinga savita tapymo technika, stačiakampės spalvinės formos. Jis susitelkė į spalvinę emocijų išraišką, nuo gilios melancholijos iki pergalingo gyvenimo džiaugsmo. Per savo gyvenimą Rotkonutapė apie 800 paveikslų. Aukcionuose šiandien jų kainos nuo svyruoja nuo 5 mln. iki 50-60 mln. eurų, o vienas paveikslas buvo parduotas už rekordinę 89 mln. eurų sumą.
M.Rotko meno centre, kuris yra savivaldybės pavaldumo, eksponuojamos ne tik paveikslų reprodukcijos, atspindinčios skirtingus kūrybos periodus, pamatyti vaizdo įrašą, kuriame demonstruojama Rotko tapymo technika. Dailininko originaliems paveikslams yra skirta ypatingo saugumo bei reguliuojamo klimato salė. Pagal sutartį su dailininko šeima, Niujorke gyvenančia dukterimi Keit Rotko Prizel ir sūnumi Kristoferiu Rotko, kas trejus originalai yra keičiami. Kaip tik šią liepą atvyksta nauji šeši paveikslai.
Meno centras skirtas ne vien M. Rotko. Kitose salėse vyksta bent penkios įvairios sezoninės parodos. Organizuojami meno simpoziumai, kūrybinės dirbtuvės.
Neabejotina, kad daugiafunkcis šiuolaikinio meno centras tapo nauju Daugpilio traukos centru, praeityje pramonės miestui suteikė ypatingo kolorito.
Šiame komplekse įsikūrusi ir kavinė bei viešbutis, apie kuriuos jau užsiminiau.
Vieta, kur lyja… švinu
Švino lietus – skamba neįtikėtinai, tačiau tokia unikali vieta Daugpilyje iš tiesų yra. Žinoma, savo akimis tokio lietaus išvysti nepavyks, juolab kad jam šiais laikais leidžiama „lyti“ tik dukart per metus – pavasarį bei rudenį, ir tuomet jokie žioplinėtojai arti neprileidžiami. Mat švinas, kaip žinoma, yra kancerogenas, o industrinio paveldo statusą turinčioje gamykloje oro filtrai nėra numatyti.
Broliai Reisleriai amunicijos gamyklai savo laiku pasirinko šią vietą dėl strategiškai patogios vietos, kurią suteikė geležinkelio Petrogradas-Varšuva, Ryga-Orlovas magistralės. Nuo 1885 m. veikianti gamykla yra seniausia tokia Šiaurės Europoje. O švino liejimo bokštas pagal paskirtį naudojamas paskutinis Europoje – jau nebeilgai: siekiant gamtą apsaugoti nuo taršos švinu, daugelyje ES valstybių jau seniai uždrausta medžioklei naudoti šratus; nuo 2021 m. planuojama juos uždrausti ir Lietuvoje.
Tačiau liejimo technologija yra įdomi industrinio paveldo dalis. Kad latviai jį sėkmingai pritaiko turizmui, pripažinta Europos lygiu (2015 m. Europos kultūrinio turizmo tinklo konkurse Daugpilio šratų gamykla pripažinta vienu sėkmingiausių projektų).
Masinės apvalių šratų gamybos būdą sukūrė ir 1782 m. užpatentavo britas Viljamas Vatsas. Esmė ta, kad išlydyto švino lašai, krisdami iš didelio aukščio, įgauna rutuliuko formą, atvėsta sukritę į vandens baseiną.
Iš tikrųjų technologiniai procesai yra sudėtingesni. Daugpilio šratų gamyklos gidas Paveldas palengva atskleidžia visus niuansus, parodo, kaip veikia įvairūs mechanizmai ir nieko nedraudžia čiupinėti. Toje aplinkoje, atrodo, sustojo praėjusio amžiaus laikas, kartu su sovietiniais įvairių draudimų užrašais.
Kad formuotųsi taisyklingi švino lašai, švino rūda pirmiausia legiruojama – 1,2 tūkst. laipsnių temperatūroje sulydoma su tam tikru arseno ir stibio kiekiu. Metalo lydinys pakeliamas į 31,5 metro aukščio mūrinį bokštą, statytą 1911 m. (pirmasis bokštas buvo medinis, per gaisrą sudegė).
Bokšto viršuje išlydyta metalo masė mažomis srovelėmis tekinama per rėtį, kurio kiaurymės atitinka šrato skersmenį. Kad susiformuotų taisyklinga forma, bokšto aukštis yra nepakankamas. Todėl po bokštu dar yra 19 metrų gylio aušinimo šulinys, daugiau nei iki pusės pripildytas vandens. Pasak Pavelo, šratai iki vandens paviršiaus krinta 37 metrus, lygiai tris sekundes. Dar vienas įdomus niuansas: šratai panyra ne į gryną vandenį, o pamuiles – tai juos apsaugo nuo deformavimosi.
Toliau laukia kiti technologiniai procesai: kalibravimas, apvėlimas grafitu ir pan.
Pasitaiko ir broko, ne visuomet „lyja“ švino lašais. Kartais susiformuoja švininiai „makaronai“. Toks gamybos brokas taip pat turi paklausą. „Makaronus“ svareliams išgraibsto žvejai, lėlių gamintojai.
Nuo šmakovkos iki tramvajaus
Turizmo informacijos centras rekomenduoja nemažą sąrašą lankytinų objektų ir išskirtinių dalykų. Populiarumu negali skųstis pačiame centre esantis šmakovkos muziejus. Šmakovka latgaliai vadina naminę degtinę. Šio muziejaus darbuotojai pastebėjo, kad lietuviai ganėtinai daug išmano apie šią sritį, žino pikantiškų smulkmenų. Tiesa, tiek šio kulinarijos paveldo gamyba, tiek ir pardavimas yra griežtai reglamentuojami – paragauti šmakovkos pavyks tik nedaugelyje vietų, o kaina skatina pasvarstyti – ar verta?
Prabilus apie gastronominius dalykus: dešimt restoranų į valgiaraščius įtraukė valgių, dedikuotų Daugpiliui. O šiame mieste veikiantis saldainių fabrikas gamina žinomo rusų aktoriaus bei cirko klouno Jurijaus Nikulino (1921-1997) saldainius! Sumanymas kilo paaiškėjus, kad aktoriaus motina yra kilusi iš šių vietų, ir J. Nikulinas tą vienintelį kartą sutiko, kad jo vardas taptų prekės ženklu (o kažkas siūlė populiaraus komedijų aktoriaus vardu pavadinti net degtinę), degustavo pasiūlytus saldainius ir pats atsirinko patikusius – lazdyno riešutus šokolade.
Į lankytinų vietų sąrašą nėra įtrauktas Daugpilio universitetas, nors įdomu tai, kad nedidelis miestas turi tokią didelę aukštąją valstybinę aukštąją mokyklą. Universitetas bendradarbiauja su trim mūsų aukštosiomis mokyklomis: Vytauto Didžiojo universitetu, Kauno technologijos universitetu bei Panevėžio kolegija. Latvijoje veikia iš viso 6 universitetai, 29 aukštosios mokyklos, 25 kolegijos, dauguma jų valstybinės. Kilo natūralus klausimas, ar latviai neketina reformuoti, optimizuoti mokyklų tinklo kaip lietuviai. Pasirodo, kad tokių minčių buvo, tačiau visuomenė pasipriešino panašiems žingsniams.
Kojų pernelyg varginti nenorintiems žmonėms latviai siūlo ekskursiją retro tramvajumi. Beje, tenykščiai nustemba sužinoję, kad Lietuvoje nėra tramvajų. Latvijoje šis viešasis transportas kursuoja trijuose miestuose. Pirmoji tramvajaus linija buvo nutiesta 20 a. išvakarėse Liepojoje, vos metų kitų elektriniai tramvajai pradėjo važinėti ir Rygoje. O Daugpilyje tramvajaus bėgiai buvo nutiesti jau po Antrojo pasaulinio karo, ir jų plotis skyrėsi nuo senųjų linijų.
I.Ąžuolės nuotraukos
2019.06.14; 23:55
