Žinome iš savo patyrimo, kad istorija neturi vienos interpretacijos, vienos nuomonės. Praeitis tarsi sudėtinga mozaika, susidedanti iš skirtingų liudijimų bei persipynusi ir su gretimų valstybių istorija.
Dar ir šiandien užverda karšti ginčai palietus jautrius praeities įvykius ir jos dalyvius: Holokaustą, partizanines kovas… Tačiau kalbėdama apie kitas valstybes Lietuva kartais linkusi užimti visažinio teisuolio poziciją ir veržiasi rodyti pavyzdį kitiems.
Panagrinėkime konkretų atvejį: artėja dešimtmetis, kai mūsų Seimas armėnų žudynes 1915 m. pripažino armėnų tautos genocidu ir Turkijos Respubliką paragino „pripažinti šį istorinį faktą“.
Skirtingi Prezidentų apsilankymai
Pietų Kaukaze, taip pat ir Armėnijoje, lankėsi trys Lietuvos prezidentai: 2003 metų rugsėjį – nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, 2006 m. balandį – Valdas Adamkus, o 2011 m. gegužės pradžioje – Dalia Grybauskaitė. Kiekvieno jų apsilankymą primena vardinė „Ararato“ brendžio statinė Jerevane, tačiau iš esmės šie vizitai buvo labai skirtingi.
R.Pakso vizito metu Lietuva ruošėsi narystei NATO ir ES. Be to, į svečių programą oficialusis Jerevanas įtraukė memorialo armėnų genocido aukoms lankymą. Tai vizito organizatoriams sukėlė tam tikrų diplomatinių nepatogumų. Mat nenorėta pakenkti Lietuvos santykiams su Turkija. Juk tai Aljanso narė nuo 1952 m., be to, nuo 1999 m. turėjusi ir ES valstybės narės kandidatės statusą. Osmanų imperijos teisių perėmėja laikoma Turkija kaltę dėl armėnų tragedijos kategoriškai neigė pastebėdama, jog Pirmojo pasaulinio karo metai pasiglemžė ir šimtus tūkstančių turkų gyvybių.
Lietuvos vadovo apsilankymo memoriale klausimą padėjo derinti net Lietuvos ambasada Turkijoje. Lietuva patikino, kad bus pasitenkinta gėlių padėjimu, o kitokių esminių ceremonijų, tokių kaip eglaitės sodinimas ar įrašas lankytojų garbės knygoje, nebus.
Visai kitokia situacija buvo Jerevane lankantis prezidentui V.Adamkui. Lietuva jau buvo priimta į NATO ir ES. Be to, oficialiai pareiškusi nuomonę dėl armėnų tautos genocido. Reveranso Turkijai jau nereikėjo. Lietuvos vadovas dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje memoriale žuvusiesiems per armėnų tautos genocidą.
D.Grybauskaitės vizito Pietų Kaukaze tikslai bei akcentai buvo kiti – ji čia lankėsi kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujančios šalies vadovė, ragino regiono konfliktuojančias puses nenaudoti jėgos, ieškoti išimtinai taikių sprendimų…
Kaip buvo priimta rezoliucija
Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ buvo priimta 2005 m. gruodžio 15 d. – baigiantis rudens sesijai. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito su delegacija Šveicarijos Konfederacijoje. Jį šiame posėdyje pavadavo vicepirmininkas, valstiečių liaudininkų frakcijos narys Alfredas Pekeliūnas.
Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Seimo narė Dangutė Mikutienė pasiūlė neforsuoti dokumento priėmimo, labiau įsigilinti į klausimą pavesti Seimo Užsienio reikalų komitetui, bet dauguma nutarė kitaip – neatidėlioti, juolab kad artėja Kūčios, sesija baigiasi, o Seimo komiteto nuomonė yra žinoma…
Rezoliucija vieno sakinio: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.
Rezoliucijos projektą pasirašė 49 Seimo nariai, pirmasis parašas Algio Kašėtos, tuomet Liberalų ir centro frakcijos seniūno, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininko (po gero pusmečio bus įkurta Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupė, ir A.Kašėta jai vadovaus).
Dokumento pateikimą A.Kašėta pradėjo popiežiaus Jono Pauliaus II citata: „Armėnų genocidas tapo preliudija vėlesniems siaubams – dviem pasauliniams karams, nesuskaičiuojamai daugybei regioninių konfliktų ir iš anksto apgalvotoms organizuotoms žmonių naikinimo kampanijoms, dėl kurių milijonai tikinčiųjų neteko gyvybės“.
Diskusijų iš esmės nekilo, jų vietoje – tik keli vienas kitą papildantys pasisakymai. Manau, kad praėjus beveik dešimčiai metų jie įdomūs.
Antai kitas rezoliucijos iniciatorius,Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija) pirmininkas Egidijus Klumbys, emocingai kalbėjo:
„Pagaliau Lietuvos Respublikos Seime priėjome prie armėnų tautos genocido klausimo. Ne per seniausiai mes priėmėme rezoliuciją dėl genocido Ukrainoje. Genocido, kuris vyko vėliau negu armėnų tautos genocidas. Aš suprantu, čia galima įžiūrėti tam tikrą politinę potekstę, kad įvykiai Ukrainoje, kad reikia ją Lietuvos Seimui taip paremti. Tačiau aš manau, kad armėnų tautos genocido įvertinimas yra kur kas svarbesnis, nes šitas genocidas yra pripažintas tarptautiniu mastu. Jį pripažino ne tik daugelis Europos Sąjungos valstybių, Prancūzija, Graikija, pripažino naujosios Europos Sąjungos valstybės, kaip Slovakija ir Lenkija. Pripažino ir kitos pasaulio valstybės, jeigu neklystu, Urugvajus, Argentina. Aš manau, kad Lietuva seniai turėjo tai padaryti. Bet dėl tam tikrų politinių išskaičiavimų, aš tai puikiai matau, dėl stojimo į NATO, kad mums netrukdytų Turkija, buvo eita į kompromisą su sąžine. Todėl aš raginu nedelsti šiuo klausimu. Šioje rezoliucijoje nėra ką redaguoti. Čia yra grynas, nuogas, skaudus faktas, kurį mes konstatuojame ir raginame Turkijos Respubliką pripažinti šitą skaudų atvejį, ir viskas. Aš manau, kad tai yra ir Armėnijos valstybės, kaip krikščioniškos valstybės, kaip pačios seniausios pasaulyje krikščioniškos valstybės, parėmimas. Šitas parėmimas mūsų, katalikų, šventųjų Kalėdų išvakarėse būtų tikrai labai simbolinis, solidarumo su armėnų tauta ir Armėnijos valstybe žingsnis.“
Rezoliucija buvo priimta 48 balsais (3 susilaikė).
Dokumento priėmimą Seime stebėjo armėnų bendruomenės atstovai. Lietuva po to sulaukė Armėnijos padėkos ir Turkijos priekaištų.
Pretekstai kalbėti šia tema
Armėnų genocido klausimas periodiškai šmėžuoja publikacijų antraštėse, nors Lietuvoje į pirmuosius laikraščių puslapius nepatenka. Be to, tema nėra giliau atskleidžiama ar pateikiama iš skirtingų vertinimo pozicijų. Vartant įvairiais metais parašytas žinutes atrodo, kad daugelis sakinių yra tiesiog pakartojami. Kas vyko prieš šimtmetį? Informacijos šaltinių ne per daugiausia, o populiariajai žiniasklaidai tema nėra labai įdomi. Tačiau pretekstų minėti armėnų genocido temą – atsiranda.
Kalbant apie 2005-uosius, tai buvo ne vien Seimo rezoliucijos priėmimas. Išties tema Lietuvoje buvo aktuali nuo pat pavasario.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras gegužės 6-ąją atidarė kartu su Lietuvos armėnų sąjunga parengtą parodą, skirtą armėnų tautos genocido 90-osioms metinėms. Paroda veikė ilgiau nei penkis mėnesius.
„Dvylika parodos stendų pasakoja apie 1915–1916 m. Turkijos valdžios vykdytas vakarų Armėnijos, Kilikijos ir kitų Osmanų imperijos provincijų gyventojų armėnų masines žudynes bei deportacijas. Jų aukomis tapo 1 mln. 500 tūkst. žmonių. Priskaičiavus 1894–1896 m. sultono Abdulhamido išžudytus 300 tūkst., jaunaturkių partijos 1909 ir 1918 m. sunaikintus 90 tūkst. ir kemalistų 1919–1922 m. aukomis tapusius 200 tūkst. armėnų, šios tautos netektys per mažiau nei trisdešimt metų sudaro apie 2 mln. 100 tūkst. žmonių. Genocidas sunaikino ir trijų tūkstančių metų Armėnijos kultūrą. Iš Vakarų Armėnijos dingus armėnams, neliko ne tik pavadinimo, dingo ir jų miestai, bažnyčios, vienuolynai, mokyklos ir bibliotekos“, – teigiama parodos anotacijoje.
Čia pat buvo priminta, kad oficialiai armėnų genocidą yra pripažinęs Nuolatinis Žmogaus Teisių Teismas (1984), JTO Žmogaus teisių pakomisė (1985), Europos Parlamentas (1987), apie dvidešimt valstybių, taip pat ir kai kurios ES šalys, tarp jų ir Švedija, Lenkija.
Lietuvoje viešėjo bei parodą aplankė svečiai iš Armėnijos: birželio 30-ąją – šios šalies premjero Andraniko Margaryano vadovaujama delegacija, o spalio 18-ąją – užsienio reikalų ministras Vartanas Oskanianas.
Nebuvo aplenktas ir Seimas. Siekiant dar labiau atkreipti politikų bei visuomenės dėmesį, vėlyvą rudenį parlamento rūmuose buvo eksponuojama nuotraukų paroda, perkelta iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Armėnų žudynių 90-ųjų metinių akcentavimas Lietuvoje neabejotinai lėmė Seimo narių pasiryžimą paskelbti Lietuvos poziciją. Beje, rezoliucijos projektas atsirado kaip tik tuomet, kai iš komandiruotės į Jerevaną grįžo parlamentaras E.Klumbys ir Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas.
Latviai jaučia spaudimą
Visur, kur gyvena armėnų, vietos bendruomenės bei oficialusis Jerevanas nuolat akcentuoja, kiek valstybių yra pripažinusios armėnų genocido faktą, to nepadariusias šalis ragina apsispręsti.
Mūsų kaimyninė Latvija taip pat yra švelniai, bet atkakliai spaudžiama. Su politikais dirba lobistai, taip pat atvykstantys Armėnijos valdžios atstovai, atvirai reiškiantys lūkesčius. Latviams pavyzdžiu rodoma Lietuva, kuri pirmoji iš Baltijos valstybių pripažino armėnų genocidą. (Lietuva iki šiol yra vienintelė tokia Baltijos šalis.)
Kaip ir kitose šalyse, Latvijoje dėmesį į armėnų tautos tragediją siekiama atkreipti. Verčiamos knygos, rengiamos fotoparodos. 2015 m., minint žudynių šimtąsias metines, tokia paroda buvo surengta Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, o po metų, armėnų vietos verslininko pastangomis, nuolatinė ekspozicija atidaryta Rygos geto ir Latvijos holokausto muziejuje.
Balandžio 24 d. minimą armėnų genocido dieną vietos armėnai renkasi prie Rygoje pastatyto chačkaro. Lygiai kaip ir Berlyne, kitose didžiosiose Europos sostinėse ar už Atlanto.
Tai yra tautą vienijantis aktas. Tačiau keista, kad tokie atminimo simboliai statomi valstybėse, nesusijusiose su armėnų tautos tragedija. Žudynės, kurios vyko prisidengus Pirmuoju pasauliniu karu, yra kraupi istorijos dalis. To negalima nei paneigti, nei pateisinti. Lietuvos istorija taip pat buvo rašoma krauju. Tačiau mums nešauna į galvą mintis, pvz., rezistencijos kovų atminimo ženklus statyti Berlyne ar Paryžiuje.
Santykių aklavietė
Daugiau nei dvidešimt valstybių yra pripažinusios armėnų tautos genocidą. Siekiama, jog jį galiausiai pripažintų Turkija.
Pirmasis atviras Turkijos lyderių komentaras, kada nors atvirai pareikštas tuo klausimu, buvo 2014-ųjų balandį, armėnų masinio deportavimo pradžios 99-ųjų metinių išvakarėse, Turkijos premjero Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdohano) pareikšta užuojauta masinio armėnų žudymo Pirmojo pasaulinio karo metais aukų palikuoniams. Pareiškime pastebima, kad šio „karo incidentai yra mūsų bendras skausmas”, ir kad gyvybes jo metu prarado “milijonai žmonių visų religijų ir tautų“.
Kaip taikliai yra apibūdinęs prof. Liudas Mažylis (Šalia ne Europos. Europos Sąjungos kaimynystės politikos iššūkiai Rytų kaimynėms, VDU, 2010), 1915 m. įvykių pripažinimo genocidu problema yra Armėnijos santykių su Turkija ypatingas faktorius, kurio šaknys yra gilioje istorijoje ir kuris smarkiai veikia regioninę situaciją.
„Moderniosios Armėnijos elitas laiko moraline pareiga reikalauti, kad šiandienė Turkija pripažintų, jog vyko masinis genocidas. Turkija ilgą laiką atsisakė pripažinti armėnų genocidą ir užmegzti diplomatinius santykius su Armėnija tol, kol ši nepasitrauks iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų ir neatsisakys teritorinių pretenzijų“, – problemos esmę nusako prof. L.Mažylis.
Prieš dešimtmetį jau buvo pasiektas susitarimas, galėjęs išvesti šalis iš santykių aklavietės, atkurti diplomatinius ryšius ir atidaryti sieną; Armėnija sutiko nekelti išankstinės sąlygos, kad Turkija 1915 m. vykdytas armėnų žudynes pripažintų genocidu. Deja, valstybių santykiai taip ir liko aklavietėje.
Kuriamos naujos problemos
Klystame manydami, kad pažįstame Pietų Kaukazo tautas, nes tam tikrą laiką gyvenome „broliškų tautų sąjungoje“. Tai Gordijaus mazgas, kuriame yra susipynusios įsisenėjusios problemos, teritorinės pretenzijos, religiniai nesutarimai, ambicijos.
Verta atkreipti dėmesį į kelis, mano galva, svarbius dalykus.
Armėnų genocido klausimo turinys XXI a. išsiplėtė. Akcentuojama, kad tai yra PIRMASIS pasaulio istorijoje genocidas. Taigi tai reiškia, kad jis yra pats svarbiausias, nusipelno didžiausio dėmesio. Galimai kaip tik tai užkliuvo Izraelio parlamentarams, kai jie nutarė nepripažinti armėnų tautos genocido.
Kažkodėl nutylima ir dar viena aplinkybė: armėnų genocido klausimu yra provokuojama religinė nesantaika, krikščionybės ir islamo priešprieša.
Armėnų diaspora yra įtakinga ir gausi, pvz., Prancūzijoje tai reikšminga rinkėjų dalis. Neatsitiktinai Prancūzija viena pirmųjų (2001) Europoje armėnų žudynes pripažino genocidu, 2012 m. priėmė įstatymą, pagal kurį už armėnų genocido neigimą gresia baudžiamoji atsakomybė, o šį pavasarį pirmą kartą minėjo Nacionalinę armėnų genocido minėjimo dieną. Kiekvienas toks žingsnis erzina Turkiją, taip pat ir turkų diasporą.
Tai nėra kelias, kuris padėtų rasti išeitį iš Armėnijos ir Turkijos santykių akligatvio.
2019.07.24; 07: 10
