2015 m. liepos 15 d. pajūrio leidinyje „Vakarų ekspresas“ pasirodė tikslingas prieš paskutiniojo Žemaičių apygardos partizano Prano Končiaus – Adomo, gim. 1911 m., atminimą nukreiptas kaltinamasis tekstas. Demaskuotas dar vienas „buržuazinis nacionalistas“.
Nepasibodėta publikuoti Prano Končiaus žūties 50-ųjų metinių dieną. P. Končius-Adomas žuvo 1965 m. liepos 15 d. Netrukus, remiantis šiuo tekstu, pareikalauta iš žuvusio už Lietuvos laisvę partizano atimti valstybinį apdovanojimą.
Tai ne pirma ir ne paskutinė tokio pobūdžio pastanga, tiksliau – kelis pastaruosius metus intensyviai vykdomos akcijos sudedamoji. Visada tokiais atvejais remiamasi okupacinio režimo represinės institucijos ir nusikalstamos organizacijos KGB sudarytais kaltinančiais duomenimis, nesigilinant į jų kilmę, sudarymo priežastis ir aplinkybes, duomenų sufabrikavimo (dirbtinio sudarymo) galimybę.
Neretai paviršutiniškas ir nekritiškas požiūris į tai būdingas netgi mokslo pasaulio atstovams. Beveik visada kaltinama dalyvavus žydų naikinime. Matyt, vadovaujamasi išankstine nuostata: KGB sako – KGB žino.
Kuo apkaltino Praną Končių KGB, straipsnio ir reikalavimo atimti valstybinį apdovanojimą autoriai? Esą P. Končius du ar tris kartus dalyvavo konvojuojant (lydint su ginklu) pasmerktus žydus į sušaudymo vietą, pastebėtas šaudymo vietoje.
Pranas Končius buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Šaulių sąjungos narys, Salantų policininkas. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, kelis mėnesius priklausė pagalbinės policijos, atlikusios tvarkos palaikymo funkcijas, struktūrai. KGB tokią struktūrą laikė nusikaltusia ir išdavusia Sovietų sąjungos interesus, nes ji veikė nacistinės Vokietijos okupacijos metais.
Pranas Končius nuo 1944 m. pabaigos – partizanas, Salantų kuopos kovotojas, Kardo rinkinės štabo narys, Kardo rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas. Partizano slapyvardis Adomas. Kelis kartus dalyvavo kautynėse su okupacinėmis pajėgomis, yra ištrūkęs iš apsupimo.
1956-1965 m. nelegaliai gyveno Kretingos rajono Didžiųjų Žalimų kaime, vienkiemyje, globojamas Prano ir Bronislavos, mirusios 1961 m., Drungilų šeimos, kurioje augo du sūnūs ir trys dukros. Jam buvo įrengta gerai užmaskuota patalpa – 2 x 2,5 m dydžiokamaraitė.
Slėptuvė buvo namo kampe. Už jos specialiai įrengtas kiaulėms užtvaras. Slėptuvės dangtis užkrautas spygliuotos vielos ritiniu, o visas namo galas užkrautas beržinėmis malkomis, tuo pačiu ir kamaros durys. Viduje stovėjo masyvi senoviška skrynia, ant kurios pro nuslenkamą dangtį būdavo per lubas nusileidžiama į kamarą. Šalia skrynios partizano gultas.
Ramaus būdo, nemažai skaitė, klausė užsienio radiją, išeidavo pagrybauti, pauogauti, pamedžioti, gamino statines, stalus, suolus, etažeres, kėdes, knygų lentynas, yra padaręs Drungilų dukrų lėlėms lovytę, netgi žaislus (yra išlikę jo padaryti daiktai; staliaus amatą išmanė ir sodybos šeimininkas antros grupės invalidas Pranas Drungilas), pynė krepšius, darė grėblius, drožinėjo (viską atlikdavo meistriškai), jaunesniems Drungilų vaikams skaitė, sekė pasakas, gamindavo valgyti.
Būdamas apsuptas be galimybės ištrūkti ir nenorėdamas pakenkti Drungilams, nešaudė į jį apsupusius čekistus, o paleido šūvį į save. Prieš tai primygtinai siūlyta jam pasiduoti. Šį šūvį okupantai palaikė šaudymu į juos ir ėmė karštligiškai šaudyti. Čekistai ir agentai-smogikai buvo ginkluoti automatu ir pistoletais. Po žūties P. Končiaus kūne aptiktos devynios šautinės žaizdos, šešios kulkos išėjo kiaurai, trys kulkos liko kūne. P. Končius ne kartą Drungilams sakė, kad čekistai gaus tik jo šaltą užpakalį.
Septintajame dešimtmetyje komunistinė propaganda suintensyvino ideologinę kovą prieš ginkluoto pasipriešinimo ir jo dalyvių Lietuvos partizanų atminimą. Komunistinėje spaudoje įkyriomis serijomis publikuoti neretai sufalsifikuoti straipsniai. Tuo laiku taip pat buvo rengiami į nelaisvę paimtų paskutiniųjų partizanų parodomieji propagandiniai teismai, pasibaigdavę mirties nuosprendžio paskelbimu.
Tas pats iki koktumo primityvus scenarijus rengtas paskutiniajam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui ir paskutiniajam Žemaitijos partizanui Pranui Končiui-Adomui. Tautoje dar buvo gyvas žuvusiųjų, kovojusių prieš sovietų okupaciją atminimas, dalis partizanų sugrįžo po ilgų nelaisvės metų iš įkalinimo vietų (kalėjimų, lagerių). Būtinai reikėjo liaudžiai pademonstruoti, kad prieš sovietų valdžią kovojo tik nusikaltėliai, žudikai, pašlemėkai. Antano Kraujelio buvo neįmanoma apkaltinti dalyvavus žydų naikinime, nes per jaunas, todėl apkaltintas civilių gyventojų naikinimu. LGGRTC atliktas tyrimas argumentuotai atskleidė, kad KGB kaltinimai jam buvo visiškai nepagrįsti.
Iš karto pasakytina, kad prieš Praną Končių nukreiptus parodymus KGB tardymų metu davė ne buvę 1941 m. birželio sukilėliai ar pagalbinės policijos, kuriai jis yra priklausęs, nariai, o su P. Končiumi ir jo rezistencine veikla ar darbu pagalbinėje policijoje nesusiję asmenys, nebuvę įvykių dalyviais. Kadangi reikėjo būsimajam teismui parengti kaltinamąją medžiagą, o politiškai naudingiausia apkaltinti žydų žudymu, KGB-istai peržiūrėjo tuoj po karo nuteistų Salantų valsčiaus buvusių sukilėlių, pagalbinės policijos narių, policininkų baudžiamąsias bylas. Netikėtai jose nieko Praną Končių kompromituojančio nerado. Kai kurie tardomieji patvirtino, kad P. Končius dalyvavo 1941 m. birželio sukilimo veiksmuose. Ir nė žodelio apie dalyvavimą žudynėse. To turėjo pakakti atsisakyti kaltinimo dalyvavus žydų naikinime ir pasitenkinti kaltinimu ginklu (sukilėlis, partizanas) kovojus prieš sovietų valdžią. Tačiau tokio kaltinimo buvo per maža, būtinai reikėjo atskleisti tariamai kruviną P. Končiaus praeitį.
Netgi pačios okupacinės valdžios 1945 m. sudarytame Salantų valsčiaus sukilėlių, dalyvavusių civilių gyventojų žudynėse, sąraše P. Končius neminimas. Nieko neradus archyvinėse bylose su dideliu užsidegimu mestasi ieškoti liudytojų, kurie galėtų patvirtinti KGB reikalingus ir P. Končių apkaltinančius parodymus, tiksliau tariant – suorganizuoti parodymus, kurių nerasta archyvinėse 1945-1946 m. laikotarpio nuteistųjų bylose.
Neišgaunant reikiamo kiekio būtinų parodymų, KGB parengtinis tardymas (ikiteisminis tyrimas) vis būdavo pratęsiamas. 1963-1964 m. KGB tardytojai apklausė daugybę žmonių, iš kurių kai kurie davė KGB reikalingus parodymus. Būtų keista, jeigu būtų buvę kitaip. Ne visi KGB tardytojų įtaigojami galėjo atsispirti. Kokiu būdu ir kokiomis poveikio priemonėmis (visiškai nebūtinai smurtu, nemažiau veiksminga psichologinė prievarta) jie buvo išgauti, nesunku numanyti. Tačiau visi reikiamai paliudiję asmenys buvo ne tragiškų įvykių dalyviai, o tiesiog tų vietovių gyventojai, buvę dvaro kumečiai, lyg ir kažką matę, o dažniausiai tik girdėję, kad P. Končius lydėjo žydus, sukiojosi žudynių vietoje. Dauguma liudytojų susidorojimo su žydais, jų sušaudymo nematė, tik girdėjo apie tai kalbant kitus, juos pasiekė pasakojimų nuotrupos, o ir pasakotojai iš kažko girdėję ar nugirdę, kad šaudant žydus dalyvavo Končius (dažnai net vardas nenurodytas).
Vienas liudytojas po karo duotuose parodymuose sakė negalįs nurodyti šaudymuose dalyvavusiųjų asmenų, o po 15 metų (1964 m.) KGB apklausiamas jau prisiminė dalyvavus P. Končių. Atvirkščiai veikianti atmintis: kuo daugiau metų nuo įvykių, tuo daugiau atsimenama. Arba toks parodymas: po karo teigė P. Končių dalyvavus, o 1964 m. prisipažino negalįs nurodyti dalyvavusiųjų. Arba įrodymu tarnauja parodymas, kad liudytojas sutiko P. Končių prie kapinių. Prie kapinių yra vykęs žydų sušaudymas. Žinoma, kad Salantų žydus prie kapinių sušaudė atvykusi vokiečių žudikų nacistinė gauja. Dar kitas girdėjo, kad P. Končius dalyvavo sušaudant ne žydus, o komunistus ir komjaunuolius.
„Įrodymų“ viršūne laikytinas parodymas, kad liudytojas mano, jog P. Končius dalyvavo žydų sušaudyme. Daugelis apklaustųjų nieko konkretaus negalėjo pasakyti teigdami, kad nieko nežino, P. Končiaus nepažįsta. Tie, kurie sutiko paliudyti taip, kaip reikia KGB, parodymus davė praėjus 22-23 m. nuo tragiškų 1941 m. įvykių. Šie parodymai nelaikytini nuosekliais, tęstiniais, nekeliančiais abejonių, nes tuoj po oficialios karo pabaigos apklausti tardomieji, taip pat ir tie iš jų, kurie buvo kaltinti tuo pačiu, kuo ir P. Končius, jo dalyvavimo nusikaltimuose žmoniškumui nepatvirtino. O tada nuo įvykių buvo praėję vos 4-5 metai. Apskritai nei vienas KGB tardomasis 1945-1946 m. ir 1963-1964 m. netvirtino, kad P. Končius šaudė žydus, nei vienas savo akimis nematė jo šaudant.
Objektyviai vertinant pasakytina, kad archyvinė medžiaga, susijusi su P. Končiaus veikla 1941 m., yra labai prieštaringa, todėl vienareikšmiškai teigti, kad jis dalyvavo holokauste negalima. Tada įsijungia nekaltumo prezumpcijos principas. Į neatsakytus klausimus galėtų atsakyti tik patys žmonės, kurie 1963-1964 m. davė P. Končiui nepalankius parodymus, prieš tai paaiškinę, kokiomis aplinkybėmis jie tuos parodymus davė (jeigu atsimintų). Tačiau nepanašu, kad kuris nors iš jų būtų sulaukęs šių dienų.
Ilgalaikės pastangos, kurių iniciatoriai ir suinteresuotieji nesunkiai atspėjami, iš žymių Lietuvos partizanų atimti kario savanorio vardą, valstybinius apdovanojimus, demontuoti jiems skirtus paminklus, nuimti memorialines lentas, kol kas nedavė ženklesnių rezultatų. Tokių pastangų siekinys akivaizdus: ši valstybė nepajėgi susigaudyti savo praeityje, ji neskiria herojų nuo nusikaltėlių, jos istorinis pasakojimas dirbtinis, tokiai valstybei turi padėti kita valstybė ir pasiūlyti jai savo herojus. Tam labai pasitarnautų valstybinio apdovanojimo atėmimas iš už laisvę žuvusio ir nebegalinčio apsiginti paskutiniojo Žemaitijos partizano Prano Končiaus
Kadangi P. Končiaus nepavyko gyvo paimti į nelaisvę, KGB jo atžvilgiu bylą nutraukė ir jo metu surinktos medžiagos nebeviešino. P. Končiui žuvus KGB jam reiškiami kaltinimai tapo nereikšmingais net pačiam KGB. Tiesiog prapuolė interesas. Žinant geopolitines realijas, nekeista, kad interesas atsigavo dabar.
Už sprendimą atsakingos institucijos turi labai aiškiai pasakyti, pavyzdžiui: Pranas Končius neabejotinai dalyvavo Salantų žydų naikinime, KGB surinkti įrodymai yra absoliučiai patikimi, o tai reiškia, kad KGB buvo teisingumą sąžiningai vykdžiusi institucija, kurios veikloje nebuvo jokių okupaciją pateisinančių ir įteisinančių motyvų, liudytojų parodymai duoti visiškai laisva valia, todėl yra nekeliantys nė menkiausių abejonių, pagal tokius įrodymus bet kuris asmuo bet kurioje teisinėje valstybėje būtų teisingai nuteistas. Prielaidos, atrodymai, manymai, galimumai kategoriškai atmestini. Tačiau nepamirština, kad nekritiškai tiesmukiškas KGB archyvinių duomenų vertinimas gali mus nublokšti atgal į sovietinės istoriografijos ir propagandos laikus.
Iš Prano Končiaus dainų ir eilėraščių sąsiuvinio:
Mūsų krūtinę jau trispalvė puošia,
prieš ją nublunka rusiška skara.
Mums vadovauja Dievas ir Tėvynė,
prieš ją suklumpa Stalinas, Maskva.
Nuotraukose: straipsnio autorius Algimantas Zolubas (pirmojoje) ir partizanas Pranas Končius – Adomas.
2015.09.11; 05:46
