Aukštaičiai nuo žemaičių lietuvių daugeliu skiriasi, kaip būdu, taip ir papročiais. Ant aukštaičių regima kur kas didesnė lenkų įtekmė negu ant žemaičių, kaip namų buityje, taip ir bažnytiniuose, tikėjimo papročiuose. Iš vienos pusės, gal tai ir gerai žemaičiams: užsiliko čielybėje skirtas tautiškas jų būdas; iš antros pusės, gal ir negerai: krikščioniškieji papročiai minkština būdą ir lavina žmoniškumą.
Gailiuos žemaičių, kad jie nežino, kas tai yra Kūčios, arba bendroji vakarienė prieš pat Kalėdas.
Kūčių diena su Pelenijos ir Didžiosios pėtnyčios diena – tai didieji sausieji pasninkai visame katalikiškame pasaulyje. Aukštaičiai gi lietuviai Kūčių dieną tiesiog žydiškai pasninkauja: ligi Vakarinei žvaigždei užtekant, nei kruopos neima į burną.
Ir dyvų dyvai: dėl to per visą dieną esti taip linksmi, kaip niekados. Ir tasai linksmumas kažkoksai kitoniškas negu visados: taip maloniai nekaltas, kaip galėjo būti anų avių piemenėlių aną Užgimimo naktį. Rangiai, vikriai ruošinėdamies, meta kits kitam linksmą žodį, bet nieko tą dieną neišgirsi nešvaraus, be ko kitu metu nelabai apsieina. Štai ėjęs žmogutis sustojo, šypsosi, galvą kiek pakreipęs klausosi, lyg laukdamas kokios iškilmingos, džiaugsmingos valandos. Ir darbą dirba kaip nesavomis rankomis, širdies nepriversdamas: matyt, ji toli nuo šios žemės pakalnės.
Virtuvė jau nuo pat ryto visa padūmavusi; virėja taiso dvylika pasninko tirštavalgių ir skystavalgių. Ji tą dieną vyriausias šeimynos asmuo; visi kiti tik aplink ją sukas, jos paliepimus pildo ar patys padėti rūpinasi. Mergaitės, virėjai pliauskes nešdamos, skaito, ar po porą paėmė: jei pavyko po porą paimti, tai šiemet į porą susituoks. Dar ir kitaip buria apie jaunikius, bet, rodos, iš kaimynų rusų išmokusios, kaip va: klausydamos šunų lojimo, gaidžių giedojimo ir t.t. Tad neverta apie tai nei rašyti.
Bet štai dienelė vakarop krypsta. Vyriškas paskutinį kartą daržinėn šieno eina, bet nebe gyvuliams, tik gryčion ant stalo padėtų. Štai jį storai apkloja. Šeimininkė (ūkininkė) tiesia jį balta kaip sniegas staltiese ir tokia ilga, kad net abu galu žemę pasiekia. Pačiame viduryje stalo ant gražios lėkštės (torielio) deda plotkas – Dievo pyragą, kitaip Bernelio pyragu vadinamą. Jį seniai jau bažnyčios zakristijonas atvežė, bet iki šiai dienai buvo su pagarba indaujoje (šėpoje) laikomas. Aplink lėkštę su „pyragais“ stato, giliai šienan įmygdama, kitas lėkštes ir dubiuosius bliūdžiukus su šaltaisiais valgiais.
Žmonės pirtyje prausias, taisos kaip tuojau bažnyčion važiuoti. Skalbiniai visų balti, drapanos išeiginės, kūnai švarūs, galvos sušukuotos, – malonu žiūrėti.
Bet temsta vis labiau, gryčioje jau beveik tamsu ir nebejauku, o žiburio vis dar niekas nepučia.
– Žvaigždė, žvaigždė! – kažkas paskelbė Vakarinę žvaigždę užtekant pastebėjęs.
Tuoj vienas žiburys blykst, antras paskui, ir gryčia darosi linksma.
– Sėskimės, sėskimės! – visi raginas prie vakarienės ir eina į savo vietas: šeimininkai į krikštasuolę, jų vaikai iš abiejų pusių, toliau samdiniai. Šitą susisėdimo eilę ir per metus griežtai užlaiko.
Per ištisą dieną nieko nevalgę, gerokai išalko; vienok taip gražiai laikosi, jog nei iš vieno veido neatspėsi jų valgymo godo: negriebia, kreivai žegnonę padarę; nelaužia, vos prie stalo pripuolę, kaip visados, bet kažin ko dar laukia.
Šeimininkas, o paskui jį ir visi kiti plačiai, maldingai žegnojas ir balsu kalba vakarinę maldą: „Aniolas Dievo“. Tai vienatinis atsitikimas kasdieniniame lietuvių gyvenime – bendros maldos prie stalo. Gražus būtų paprotys, ir lietuviams patinka, ir pildyti jį paslenktų; tik per savo nedąsumą, kaip kad kits kito gėdėdamies, to krikščioniško papročio, net protestantų užlaikomo, nepriima; bevelija kiekvienas skyrium maldelę sukalbėti.
Paskui „dėdė“ šeimininkas laužo visiems po kąsnelį visiems plotkos, kaipo sveikinimo ir gerų linkėjimų ženklą: artimieji jam ranką bučiuoja, tolimesnieji prie stalo jam galvomis linksi, ir visi džiaugsmingai, nors tyliai, sėdasi.
Šeimininkas viską turi pirmas pradėti. Tas sema saują šutintų žirnių ir sakydamas, „kad banda derėtų“, įpila į ranką tiems, kurie bandos, (pasėlio) turi. Jei yra kitų kokių sausų dalykų, taip pat. Ko sauja negali pasemti, šaukštu sau ir kitiems po truputį įdėlioja, tam tikrus sulig apdovanojamųjų asmenų linkėjimus sakydamas. Tinginiai arba nebyliai šeimininkai tą pareigą apleidžia. O gailu.
Dabar tik prasideda tikrasai valgymas. Tad visų pirmu silkės ir žuvies, jei pavyko gauti; grybų ir žuvies sriubos, avižienio kisieliaus, šutintų sausų kviečių su aguonomis, kūčiomis vadinamų, džiovintų kvietienių parpelių, – su saldžiu kanapių ar aguonų pienu ir dar saldesniu miešimu, t.y. virintu vandeniu su cukrumi. „Kūčios“ su miešimu – tai vyriausieji visų Kūčių valgiai; jų per visą savaitę, net ir valgomosiomis dienomis nepaniekina. Paskui dar ką virėja yra pramaniusi, kad tik kuo didžiausias būtų valgių skaičius, ir, jei galima, iš visų javų rūšių. Išsipasninkavę lietuviai valgo tą dieną, kaip priežodis sako, „kad pilvas plyštų“, nes ir dirbti prisiėjus dirba, „kad akys lįstų“.
Kitur užsiliko dar šitoksai paprotys. Atradę silkės ar žuvies neišmestus vidurius arba nenuluptą odą, sviedžia juos aukštyn; jei prie lubų prilimpa, tai gerai: bus kokia laimė. Aiškūs atnašai (apieros) kokiam nors dievaičiui nulenkti. Prie to ir sakoma kažkas, tik aš tuo tarpu neatsimenu. Gal iš tų žodžių galėtų dievaičio vardas atspėti. Dabar tikros to papročio reikšmės niekas nebežino, ir jis beveik išnykęs, nes dievotieji pyksta už tatai: „kažin ką čia, girdi, prasimanė!“
Ilgiau už stalo sėdžiant, ir kalbos daugiau atsiranda: kalba linksma, maloni, daugiausia, žinoma, apie esamuosius dalykus, apie Kūčių valgymų ir papročių reikšmę, apie Vakarinės žvaigždės pasirodymą: kokia ji buvusi Kūdikėliui Jėzui gimstant, ir t.t. Palengvėl kalba pradeda krypti į lengvesnius dalykus. Ima žaisti: „lyk – lygu?“ „lyk – sėta“, „saku – maku“, duodami saujelę žirnių įspėti, ar lygu, ar lyka; trauko smilgas iš po staltiesės: ilgumas stiebo reiškia būsimųjų linų didumą arba amžiaus ilgumą; tad, ilgą ištraukę, džiaugiasi ir tiki, trumpą ištraukę, netiki, šalin meta ir mėgina ilgesnį ištraukti.
Niekas tečiaus užpakalin negrįžteli, kad nepamatytų begalvio savo šešėlio, neabejotino mirties ženklo. Mat, kas šiemet mirs, to šešėlis per Kūčių vakarienę ant sienos bus be galvos. Netiesa? Kaip sau norite. Bet pernai kaimynų bobelė, visa susikūprinusi, dirstelėjo į kerčią, kur jos šešėlis stovėjo, ir pamatė ne tik ji pati, bet ir visi kiti ant sienos vieną stuomenį, lyg nugenėtą kelmą. Persigando nabagė, persigando ir visa šeimyna. Bet ką tai bepridės? Lemta numirti, tad nesipriešindama ėmė bobelė ir numirė.
Pabaigus valgyti, kur yra knygelių, ima vienas nuo lentynos ir pradeda skaityti pradžią Naujosios Sandoros apie išsipildymą pranašavimų, apie Išganytojo užgimimą ir jo kūdikybės laiką. Visi kiti atsidėję klauso, užjausdami dūsauja: neapsimesdami tečiaus davatkų pamaldumu, kaip kartais esti, bet teisingai, mėgdami skaitomąjį dalyką.
Toliau eina kalėdinės giesmės, o jas pakeičia pasakojimai iš šventųjų gyvenimo. Šitie vėl pereina prie atsitikimų paprastų žmonių gyvenime. Pasipila pasakos apie visokius būtus ir nebūtus daiktus: apie vaidinimos, pajuokus, raganas, aitivarus, apie vedžiojimus po „spėjamąsias“ vietas, apie tai, kaip „laukiniai“ kitados žmones gąsdindavę ir t.t., ir t.t.
Tie ramūs šventavakariai visados man primindavo senovės lietuvių vakarus, kada visa kaimynija susirinkusi po šimtą kartų persisakydavo ką žinodami iš praeities ir dabarties; klausydavo naujų pasakojimų užklydusių keliauninkų ar savo kunigų-vaidilų. Taip amžius išbuvo visi padavimai ir senovės tikėjimo dalykai.
Persisotinusiems vyrams gulomis besikalbasijant, moterys ruošiasi ir tvarką daro; rodos, vien savo ruoša teužsiėmusios; iš tikrųjų gi visų kalbų klausydamos ir įsibailindamis.
Taip aukštaičiai laukia 10 – 11 valandos vakaro, laiko važiuoti ant Piemenėlių mišių. Jaunuomenė važiuodavo su trimytomis ir vamzdžiais ir kaip mokėdami gimusiam Berneliui dūduodavo. Dabar retai kur tokį chorą bepriima bažnyčion.
Per ištisus metus šeimyna vis draugėje buvusi, kits kitą, anot to, kaip piktą pinigą pažinusi, kits kitam ligi kaklo įkyrėjusi, Kūčių vakarą susitinka kaip geri, retai tesimatę kaimynai, kits kitam dar neprisižiūrėję, kits kito dar neprisiklausę. Stebėties reikia, kaip tautiškai religiški dalykai žmones į prietelystę veda: kartais net „savuosius“ sujungia, o jau kaip tai sunku padaryti dėl lietuvių netaikumo!
Vėlyvu vakaru šeimininkas eina savo gyvulių aplankytų ir jiems vaišių neša.
Jei turi bičių, tai visų pirma eina „bičių kviestų kūčių valgytų“, neša joms kuo saldžiausio miešimo, idant nulenktos kitą vasarą netingėtų dar daugiau prinešti ir būtų iš ko dar saldesnis miešimas pasidaryti. Bitininkas, apeidamas avilius, barškina į kiekvieną, sakydamas: „Bitės, bitės, prašom ant kūčių!”
Paskui, ėmęs liatarnią ir subraukęs šieną ant stalo, neša jį į kūtes. Šieną ėdantiems padėlioja po kuokštą, neėdantiems – paberia po žirnių saują: tegu ir jie kūčių paragauja. Miegakūliai vištakiai paukščiai rytoj savo dalį sules. Vidurnaktį, atėjus Jėzaus gimimo valandai, visi gyvuliai suklaupią prieš tą padėtąjį ėdesį, ant kurio „Dievo pyragas“ gulėjo; tuomet ir kūtėse paliktas vanduo pavirstąs valandai saldžiausiu miešimu. Jau kad ko gera, tai visiems – žmonėms ir gyvuliams: drauge vargą vargdami, drauge turi ir džiaugties tais pačiais daiktais.
Jei kas nepatingėtų vandens pasiurbčioti, galėtų įsitikinti. Gal ir atsirastų tokių žingeidžių, kad nebūtų pavojinga: tą pačią valandą gyvuliai įgyją kalbos dovaną ir apskelbią visai negeistinus būsimuosius dalykus. Nuėjęs vieną kartą šeimininkas su savo bernu gurban vandens siurbčiotų. Belaukiant apėmęs juos nebepergalimas snaudulys. Susnūdęs bernas girdi: „Ko tu neini lovon ilsėtųs? Ag rytoj gausi savo šeimininką int kapus vežti“… Apyaušryje pakirdęs bernas randa savo ūkininką nebegyvą…
Dabar, sako, nebegalią gimimo valandos atspėti, nes „svietas ir laikas sumišęs“; suprask: dviem kalendoriam atsiradus.
Šiaip jau Kūčių vakaras kūtėse nieko nesiskiria nuo kitų vakarų: arkliai šieną balsiai kramsi, po miltų putrą marmaliuoja, kiti gyvuliai gulomis gromuloja; į atneštą „pyragą“ nei nežvilgteri.
Užtat lauke kaip tyčia nepaprasta tyla, tik sienos iš šalčio skeldėdamos, pykši. Visur taip ramu, kaip tik Dievui gimstant… žmonių širdyse. Žmonėms tai valandai nurimus, rodos, ir visa gamta su jais drauge nurimsta. (Vaižgantas. Raštai, T.1, Vilnius, Pradai. 1994. Pirmą kartą publikuota 1907 m. „Viltyje“)
Nuotraukoje: rašytojas, kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas.
2014.12.18; 08:03
