Kalėdų laiką apkepurėja vakaras prieš Tris Karalius. Lygiai su dienos žygiais užsidaro, būdavo, visos trobų durys.
Vienas vyriškis imdavo kreidos ir, apeidamas visus trobesius, žymėdavo visas angas, visus trobesių langus, langelius ir šiaip jau žymesnes kiaurymes.
Jei nemokėjo rašyti, rašė tris kryželius; jei mokėjo, rašė tris pirmutines Karalių vardų raides, supindamas jas monogramon arba perskirdamas kryželiais M+G+B.
Atvažiavo Trys Karaliai: Mar+kelis, Gas+paras, Balta+zaras. Atvažiavo Trys Karaliai… ir t.t. – kalbėdavo, raides ir kryželius rėždamas.
Šitos raidės ir kryželiai turėjo apsaugoti trobesius, kad vidun neįlįstų kurios bent velnuvos dvasios, laumės, raganos ir kitoki monai ir padarai, kurie ūkininkams daro jeibes ir nelaimes.
Jokių prirodymų neužėjau nei lietuvių padavimuose, nei svetimuose raštuose, iš kur kilęs tas paprotis; taip pat, ar jis tikrai lietuviškas, ar iš kitur pasiskolintas. Sunku beišgalvoti, kaip čia susirišta stabameldiškų lietuvių prietarų ir krikščioniškų padavimų. Belieka vien spėti, jog lietuviai turėjo savo burtus ar kabalos (užkalbėjimų, būrimų) ženklus, kuriais gindavos nuo ligų, padarų ir kitų nelaimių. Tai manyti leidžia ir kiti burtų ženklai, iki šiam laikui užsilikę, užkalbant rožę, kraujo bėgimą, putmenis ir kitokias ligas: okulys (nulis, nuolis) su įrašytu kryžium ir kiti tokie.
Apie juos kitkart esu minėjęs „Žinyčioje“.
Kiti Rytų krašto žmonės tam tikslui nešiojasi burtų ženklais išrašytus kaulus, skardeles, odas, popiergalius, amuletais vadinamus. Ar lietuviai tokiuos ženklus nešiojasi ant kaklo, nežinau, nors ypatingas užsitikėjimas škopleriais, kaipo ginklu prieš velnius ir kitas piktąsias dvasias, kiek tiek leidžia taip manyti. (Sulygink mūsų pasakas, kur pilna liudijimų apie tatai.)
Trijų Karalių užrašai įdomūs mums dar ir dėl šios priežasties. Išvažinėjęs didžiąją pusę Lietuvos, aš niekur nemačiau angų ir langų, nepažymėtų kryželiais arba M, G, B; bet taip pat nesu matęs, kad bent kur būtų jos rusiškos: visur lotyniškos.
Per keturias dešimtis metų lietuviai mokėsi vien rusiškai rašyti. Lotyniškąsias raides rašyti buvo beveik visai užmiršę; laiškus į kits kitą rašydavosi rusiškomis, daineles taip pat užsirašydavo. Bet Trims Karaliams lotyniškai užrašyti vis dėlto užtekdavo mokslo. Taip pat nesu matęs nei vienos šventosios giesmės, nei vienos maldelės, rusiškomis raidėmis užrašytos. O „rašytoji literatūra“ anais sunkiais spaudos užgynimo laikais buvo taip apsti, kad be jokio vargo buvau sudaręs visai nemažą rinkinėlį visuotinai Paryžiaus parodai 1900 m.
Vis tai parodo, kaip ankštai susirišusi lietuvių tikyba su lotynizmu; parodo, iš kur ėmėsi tiek ištvermės, bevelijant visai be knygų pasilikti, negu rusiškomis raidėmis šventus žodžius ir šventuosius daiktus žymėti.
Karaliais apsitaisius vaikščioti, kaip tai daroma Lenkuose ir mūsų miestuose, lietuviai nemoka: nėra papratimo žvaigždės nešioti, nemoka nei tam tikrų giesmių. Jei kartais ir apsitaiso, tai daugiau dėl juokų ir savavaliavimo, taip pat kaip per užgavėnes taisosi „žydais“ ar kitokiomis baidyklėmis (Vaižgantas Raštai, Vilnius. Pradai. 1994).
2015.01.07; 04:51
