Oficialiai Karinės žvalgybos organizacija JAV kariuomenėje galutinai sukurta 1885 –aisiais metais. Viskas prasidėjo nuo to, kad tik ką paskirtas karo ministras uždavė kažkokį nekaltą klausimą apie užsienio ginkluotąsias pajėgas ir sužinojo, kad jo pavaldiniams apie jas absoliučiai nieko nežinoma.
Kad daugiau nepakliūtų į tokią keblią padėtį, karo ministerijoje buvo įsteigtas padalinys, skambiai pavadintas Karinės informacijos valdyba (Military Information – MI). Kaip organizacija naujoji tarnyba priklausė generolo adjutanto štabui ir iš pradžių joje buvo tik du bendradarbiai (karininkas ir sekretorius). Jų pareiga buvo analizuoti laikraščių pranešimus ir medžiagą, gaunamą iš valstybės departamentų bei kitų šaltinių. (Tuo metu JAV KJP jau veikė prieš trejus metus įkurta Jūrų žvalgybos valdyba).
1889 metais Amerikos armija pirmą kartą išsiuntinėjo savo atstovus – karinius atašė – į didžiąsias pasaulio sostines: Berlyną, Vieną, Paryžių, Londoną ir Sankt Peterburgą. Deja, piniginių lėšų jiems išlaikyti (be algos) tada neatsirado, todėl karinių atašė pareigas gavo tik pasiturintys karininkai, kurie apmokėjo buvimą šalyse iš savo kišenės. Dauguma jų nebuvo tinkamai pasirengę tokiam darbui, buvo diletantai žvalgyboje, ir dėl to iš jų retai ateidavo iš tikrųjų vertingų žinių.
Tuo tarpu MI vaidmuo vis stiprėjo. Prasidedant Ispanijos ir Amerikos karui (1898 metais) valdyba faktiškai dirbo kaip visavertė žvalgybos tarnyba: leido žemėlapius, aprūpindavo suvestinėmis ir ataskaitomis armijos vadovybę. Karo ministerija gaudavo iš MI gana tikslių duomenų apie užsienio valstybių kariuomenės judėjimą, jų kovinių sistemų technines charakteristikas.
Kartą Baltųjų rūmų prašymu MI parengė pažymą apie orą ir gamtines sąlygas Kuboje. Ataskaitoje buvo nerekomenduojama siųsti tenai kariuomenę iki žiemos pradžios dėl neigiamo tropinių karščių poveikio amerikiečiams kareiviams. Karo ministras buvo labai nepatenkintas tuo, kad MI jam nepritarė, ir net pasakė valdybos viršininkui, kad nepakels jam laipsnio.
Garsųjį „laišką Garsijai“, kuris įkvėpė Elbertą Habardą parašyti moralizuojančią apybraižą, susilaukusią Jungtinėse Valstijose triukšmingos sėkmės, – perdavė Kubos sukilėlių armijos vadui generolui Kalikstui Garsijai Injigesui būtent MI bendradarbis leitenantas Endriu S. Rouanas. O kapitonui Ralfui Van Demanui (dar vienas iš MI karininkų), karo metu buvusiam Kuboje, vėliau teko suvaidinti esminį vaidmenį armijos žvalgybos formavime ir ugdyme Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pasibaigus karui Van Demanas atsidūrė Filipinuose, kur rinko informaciją apie aborigenų sukilėlius ir apie japonų žvalgus, jau iš peties besidarbavusius tame regione. Beje, jam pavyko atskleisti sąmokslą, nukreiptą prieš generolą Artūrą Makartūrą (antrojo pasaulinio karo didvyrio generolo Duglaso Makartūro tėvą).
Kai JAV armijoje buvo įsteigtas generalinis štabas, MI įtraukė į jo sudėtį kaip antrąjį skyrių, tuo pačiu pakeliant žvalgybos tarnybos statusą. Beje, netrukus dėl įvairių biurokratinių intrigų ir kovų „po kilimu“ MI buvo sujungta su JAV armijos kariniu koledžu ir tokiu būdu žvalgybinė veikla buvo rimtai apsunkinta.
Parengta taip pat ir pagal Normano Polmaro bei Tomo B. Aleno knygą “Špionažo enciklopedija”.
2012.12.10
