Nagrinėjant šiandienos opiausią viešą problemą – šilumos ūkyje susikaupusias problemas – negalime nepastebėti, kad ji išryškino visiškai kito pobūdžio problemą: piliečių (vartotojų teisių gynėjų ar kitų interesų grupių) ir viešosios valdžios santykių problemą.
Vartotojų ar vartotojų teisių gynimo asociacijų ar kitų interesų grupių dalyvavimas viešosios politikos sprendimų priėmimo procese padėtų nustatyti vartotojų ar kitų interesų grupių poreikius, įgalintu gauti reikalingą informaciją, priimti veiksmingiausius sprendimus, padėtų biurokratams spręsti konfliktus, pasiekti konsensusą ir užsitikrinti piliečių paramą.
Bendradarbiavimas ne tik su verslo, bet ir su vartotojų teisių gynimo asociacijomis ar kitomis interesų grupėmis didintų valdžios legitimumą, konkuruojantys interesai didintų valdžios skaidrumą, aktyvus ir viešas interesų grupių dalyvavimas keltų pasitikėjimą valdžia.
Lietuvoje yra priimta nemažai teisės aktų, pagal kuriuos Vartotojų teisų gynimo asociacijos ar kitos interesų grupės gali tiesiogiai dalyvauti viešojoje politikoje ir kur dalyvavimas sprendimų priėmimo procese užtikrinamas per organizacijas, kurios nepriklausomos nuo valdžios institucijų ir siekia įgyvendinti savo narių tikslus.
Įstatymų leidėjas, suprasdamas, kad šilumos energijos tiekimas yra ne tik ekonominis, finansinis ar ūkinis reikalas, bet galimai didelės socialinės įtampos židinys, Šilumos ūkio įstatymo 6 str. įpareigojo Vyriausybę sudaryti Šilumos taryba, kuri „yra kolegiali, patariamojo balso teisę turinti ir visuomeniniais pagrindais veikianti su šilumos ūkiu tiesiogiai susijusių institucijų ir organizacijų (įskaitant vartotojų teises ginančias nevyriausybines organizacijas) atstovų grupė, teikianti energetikos ministrui pasiūlymus svarbiais valstybės šilumos ūkio strategijos klausimais.“
Šilumos tarybą sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Niekam ne paslaptis, kad nuo Šilumos tarybos įkūrimo (2003 m.) posėdžiai Šilumos taryboje praktiškai nevyko, o apsilankę Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos elektroninėje svetainėje sužinome, kad 2011 m. kovo 11 d. įsigaliojo Energetikos ministro įsakymas, kuriuo panaikinami Šilumos tarybos nuostatai ir pati Šilumos taryba. Lietuvos piliečiai, Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo dieną, neteko savų teisių, garantuotų Lietuvos Respublikos Seime priimto įstatymo pagrindu ir šios teisės iki šiol yra neatstatytos.
Gali pasirodyti keista, bet šiuo metu valdžia šilumos ūkio problemoms nagrinėti sudarinėja įvairias darbo grupes, susitikinėja su vartotojų ar daugiabučių namų bendrijų atstovais, kitomis suinteresuotomis šalimis, bet kažkodėl nenori pasinaudoti įstatyme numatyta institucija ir netgi ją panaikina, nors įstatymas reikalauja priešingai-ją sukurti. Kodėl?
Pirma. Taip valdžia nustato savas žaidimo taisykles vartotojų teisių gynimo asociacijų ar kitoms interesų grupių veiklai ir būtent tada valdžios atstovai turi didžiausią galią nustatyti sau palankias vartotojų teisių gynimo asociacijas ar interesų grupes, kurios gali prieiti prie informacijos ir prie sprendimų priėmimo proceso. Tik tada vyriausybė ir biurokratai turi pasirinkimo galimybes su kuriais veikėjais bendradarbiauti, o su kuriais ne.
Antra. Valdžia priversta „gerbti“ tas vartotojų teisių gynimo asociacijas ar interesų grupes, kurios gali pritraukti žiniasklaidos ir plačios visuomenės dėmesį ir todėl neužkerta kelio vartotojų teisių gynimo asociacijoms ar interesų grupėms išsakyti savo pozicijas sprendimų priėmimo klausimais-paprasčiausiai tai joms pigu, naudinga, populiaru. Taip išsaugomas valdžios gražus veidas, bet tai neįpareigoja derinti ar keisti numatytą sprendimą. Kaip sakoma: ,,ir vilkas sotus, ir avis sveika”.
Trečia. Dažnai vartotojų teisių gynimo asociacijos ar interesų grupės nemano, kad jų tikslai gali būti pasiekiami įvairių komisijų, grupių, pasitarimų būdais ir nenori būti įviliotos į politinės sistemos kompromisų spąstus. Paprasčiausiai vartotojų teisių gynimo asociacijos ar interesų grupės ignoruoja valdžios siūlomą ,,privilegiją”- šnekėtis ar net tartis. Vartotojų teisių gynimo asociacijos ar interesų grupių suvokia, kad jeigu siūlymai prieštarauja tam tikros institucijos politikai, tikėtina, kad toks siūlymas bus nustumtas į šalį kaip „akivaizdus savanaudiškų tikslų siekimas”.
Tačiau valdžia privalo demonstruoti, kad vyksta darbas su vartotojų teisių gynimo asociacijomis ar interesų grupėmis, todėl organizuojami neformalūs susitikimai, jie viešinami ir sudaromas įspūdis, kad valdžia įsiklauso į piliečių nuomonę. Kviečiant po vieną suinteresuotą asmenį, tokių susitikimų kiekis pakankamai didelis -,,darbas“ vyksta nuolat, o tokio darbo rezultato niekas negali „pasverti”.
Ketvirta. Šilumos tarybos, įstatyme numatytos institucijos (kad ir patariamosios), sprendimai turi visai kitą politinį ir teisinį svorį, nei valdžios atstovų pokalbiai su pavieniais asmenimis. Šie sprendimai nebūtinai gali sutapti su valdžios ketinimais ir norais, o mūsų valdžia jau daugelį metų turi vieną neišgydomą ligą – jie viską žino, jie viską vieninteliai teisingai supranta, jie yra neklystantys, jie yra nepakaltinami.
Šilumos Taryba yra ne vienintelė įstatyminė komisija, kuri privalėtų nagrinėti problemas, susijusias su vartotojų ar kitų interesų grupių teisėmis ar teisėtais interesais. Vartotojų teisių apsaugos gynimo įstatymo 10 str. nustato, kad siekiant užtikrinti Teisingumo ministerijai pavestų funkcijų vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinimą, sudaroma Vartotojų teisių apsaugos taryba (toliau – Taryba).
Ši taryba yra kolegiali patariamoji visuomeniniais pagrindais veikianti institucija.
Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba), Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija), Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba) atstovą, keturi vartotojų asociacijų atstovai ir vienas Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas. Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Tarybai vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.
Taryba: teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos politikos įgyvendinimo ir tobulinimo; analizuoja vartotojų teisių apsaugą užtikrinančių institucijų informaciją apie jų veiklą ir teikia pasiūlymus dėl jų veiklos; teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo ir keitimo.
Popieriuje iš ties viskas gražu, bet Vartotojų teisių apsaugos taryba, kaip ir Šilumos taryba(iki jos panaikinimo), iš esmės nevykdo nei vienos iš trijų jai pavestų funkcijų. Tai gal Vartotojų teisių apsaugos tarybą irgi laikas panaikinti? Ar Vartotojų teisių apsaugos taryba reikalinga tik tam, kad rašydami ataskaitas ES institucijoms, galėtumėme paminėti, kad tokia yra? Kiek dar yra tokių popierinių institucijų, kurios skirtos valdžios ir piliečių bendradarbiavimui, bet iš esmės yra „mirusios” ar biurokratų „numarintos”?
Esminis klausimas : kieno iniciatyva ir kokių tikslų siekiant šios institucijos yra numarintos? Jeigu Energetikos ministras ir Teisingumo ministras būtų tinkami vykdę savo prievoles steigiant, sudarant ir organizuojant Šilumos tarybos ir Vartotojų teisių apsaugos tarybos veiklas, ar šiandiena galėjome, bent iš dalies, išvengti su šilumos ūkio reguliavimu susijusių problemų? Kodėl Energetikos ministras ir Teisingumo ministras nei karto nepasinaudojo teise nagrinėti šilumos energijos vartotojų problemų Šilumos taryboje ir Vartotojų teisių apsaugos taryboje? Kas gali atsakyti į šiuos ir daugelį kitų visai neretorinių klausimų?
Galima sakyti, kad įstatymų leidėjas piliečių ir valdžios bendradarbiavimui ,,demokratijos duris atidarė“, o vyriausybė ir joje dirbantys biurokratai jas uždarė. Kas vyksta už uždarų durų ir kas už tai atsakys?
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atstatymo Akto Signataras, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prezidentas Kęstutis Grinius.
2012.02.06
