Ištraukos iš Gintaro Vaičiūno sudaryto „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNO“


Print
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus dienos šviesą turėtų išvysti istoriko Gintaro Vaičiūno parengtas „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNAS“

Kuo jis svarbus, aktualus ir prasmingas?

Pirmiausia skelbiame prof. habil. dr. Antano TYLOS įvadinį žodį.

Šis Gintaro Vaičiūno leidinys – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ − yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą sovietinių okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kiekvienas, šią knygą paėmęs ir perskaitęs, pajus, kad iš tikrųjų sunku suvokti, kaip Anykščių krašto žmonės, siaučiant sovietinės kariuomenės baudžiamiesiems būriams, stribams, šnipams, vykstant masiniams trėmimams į Sibirą, suiminėjimams ir įkalinimams, galėjo turėti tiek ryžto ir valios priešintis didžiulei okupanto karinei ir administracinei jėgai, tikėti sunkiai pasiekiama pergale. Miškuose ir sodybose prieglobstį rado ginkluoti partizanai, keliais, takais, laukais keliavo ryšininkai – moterys, merginos, jaunuoliai. Virė nematomos, tik jaučiamos slaptos, okupantams nepasiduodančios valstybės gyvenimas.

Anykščių kraštas tapo Aukštaitijos partizanų kovos centru. Čia daug vietų, menančių partizanines kovas. Burbiškio miškas, Šimonių giria, Kurklių šilas, Drobčiūnų, Pajuodžio, Baltušavos ir kiti miškai, Trakinių, Rubikių, Valų, Ivonių, Žvirblėnų, Aknystėlių, Paandrioniškio, Balteniškių kaimai 1948–1949 m. tapo partizanų tvirtove. Buvo sumanyta į Šimonių girią perkelti visos Lietuvos partizanų vadovybę. Sutrukdė tik sustiprėjusios represijos. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje, pagal partizanų organizacinę struktūrą priklausęs net penkioms − Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-osios Šiaurės Lietuvos − Aukštaitijos partizanų apygardoms. Didžioji rajono dalis priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Čia buvo svarbios partizanų vadavietės, štabai, iš čia vadovavo žymūs partizaninės kovos vadai. Čia buvo leidžiami partizanų periodiniai leidiniai: „Partizanų kova“, „Tėvynei šaukiant“, „Aukštaičių kova“, „Pragiedruliai“, „Į Laimės žiburį“.

Lietuvos partizanė

Anykščių krašte virė žūtbūtinė kova su okupantais, čia nuolatos jautėsi pasipriešinimo dvasia. Iki šiol tik savarankiškai išsivadavimo kovą tyrinėjusiems buvo žinoma, kas buvo tie Anykščių krašto Laisvės kovotojai, jų žygiai, žūtys, tragedijų vietos. Istorijos nežinantys lieka vaikais… Kas tie kariai, kovoję ir tą kovą laimėję nenugalėti, kas tie partizanai, žuvę kartu su savo jaunyste, palikę nepavergtųjų vardą, pasakoja ši knyga. Ji padės įsiminti jų ryžtą, narsą, jų vardus, jų žygių, kovų ir žūties vietas. Jie taps visų mūsų bendražygiais.

Prof. habil. dr. Antanas TYLA

XXX

Iš partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraščio, rašyto 1945–1949 m.

Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.

Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo…

Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime.

Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio, žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.

Partizanas su motina

Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai.

O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui- bolševikui nevergausime.

XXX

PRATARMĖ

„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parengtas remiantis LYA (buv. KGB archyvo) dokumentais ir liudininkų atsiminimais apie partizaninį karą Anykščių krašte nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1953 m. spalio mėn., kai žuvo paskutinieji mūsų krašto partizanai. Iš viso žinyne paminėti 1 385 Lietuvos partizanai (iš jų – 1 048 anykštėnai), 348 partizanų ryšininkai bei rėmėjai (iš jų − 203 anykštėnai), 183 okupantų ir jų talkininkų nužudyti civiliai, kurie slapstėsi be ginklo arba buvo nužudyti iš keršto. (iš jų − 173 anykštėnai).

Per devynerius metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1953 m. spalio mėn. − 236 Anykščių rajono vietovėse žuvo 830 Lietuvos partizanų (812 vyrų bei 18 moterų).

Anykščių rajone gimė arba gyveno bet žuvo kituose Lietuvos rajonuose 114 partizanų.

Buvo suimti 225 Anykščių krašto partizanai. Iš jų 46 mirė kalėjimuose ir tremtyje, 17 buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, 160 grįžo iš tremties.

Bendras žuvusių kautynėse, nužudytų Lietuvoje, mirusių kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Lietuvos partizanų anykštėnų skaičius – 1 006.

Susišaudymų ir karinių susidūrimų tarp partizanų ir Rusijos čekistų bei jų vietinių talkininkų metu mūsų rajone žuvo arba iš keršto buvo nužudyti 47 partizanų rėmėjai bei ryšininkai, 158 mirė per tardymus, lageriuose bei tremtyje.

Bendras žuvusių laisvės kovotojų (partizanų, ryšininkų ir rėmėjų) anykštėnų skaičius – 1 212 asmenų.

Taip pat žinyne paminėti 263 partizanai ir 2 ryšininkai, kilę ne iš mūsų krašto, bet žuvę vienoje iš 67 kaimyninių rajonų vietovių 5 km atstumu nuo Anykščių rajono ribos.

Kartu su partizanais lietuviais mūsų rajone žuvo 2 vokiečiai, 1 čekas (buvę Vermachto kariai) ir 1 ukrainietis (buvęs RA dezertyras).

Pirmasis žuvęs ginkluoto pasipriešinimo dalyvis Anykščių rajone − elmininkietis šaulys Julius Stolia.

Jis žuvo 1944 m. liepos mėn. 14 d. prie Vosgėlių k., Anykščių sen., susišaudyme su antrą kartą mūsų kraštą okupuojančios Raudonosios armijos žvalgais.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Paskutiniai partizanai mūsų krašte žuvo 1953 metais. Jie slapstėsi po vieną, nes visi bendražygiai jau buvo žuvę. Paskutiniuosius partizanus nužudė MGB agentai smogikai. 1953 m. birželio mėn. 30 d. Garbėnų miško pakraštyje, netoli Plentaukos vnk., Kavarsko sen., žuvo Pranas Jurkėnas-Eimutis − paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Laisvės rajono Tigro būrio partizanas. 1953 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Broniaus Bernadišiaus sodyboje Umėnų k., Troškūnų sen., nušautas paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Traidenio būrio partizanas Mykolas Šileika-Kaimynas. 1953 m. rugsėjo mėn. 27 d. Elenos Dailidėnienės sodyboje Šapio k., Traupio sen., žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos partizanas, Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas. 1953 m. spalio mėn. 11 d. Rakutėnų k., Troškūnų sen., netoli savo namų nužudytas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Kęstučio būrio partizanas Vincas Peslikas-Griausmas. 1953 m. spalio mėn. 23 d. Putriškių k., Traupio sen., nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis-Žvalgas. Ilgiausiai mūsų krašte partizanavo Vytautas Petronis-Nemunas iš Diktarų k., Skiemonių sen., legalizavęsis 1954 m. kovo mėn. 11 d. Anykščiuose.

Jis kartu su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu buvo paskutiniai Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanai. A. Kraujelis-Siaubūnas dažnai lankydavosi ir Skiemonių seniūnijoje. Vienas patikimiausių jo rėmėjų ir ryšininkų buvo Jonas Ruzgas iš Smaltiškio kaimo. Tik 1962 m. KGB nustatė, kad A. Kraujelis daug kartų lankėsi pas šį ryšininką, ir tais pačiais metais J. Ruzgą nuteisė 10 m. lagerio. Atlikęs bausmę, į Tėvynę J. Ruzgas grįžo 1972 m.

Ilgiausiai Anykščių rajone išsilaikė J. Raudonikio-Patašono būrio „Už laisvą Lietuvą“ partizanas Povilas Strolia iš Kubiliškių k., Kurklių seniūnijos. Jis buvo sužeistas 1944 m. spalio mėnesį, netrukus suimtas, bet pabėgo iš saugomos palatos Utenos ligoninėje. Grižęs į tėviškę slapstėsi be ginklo, bet buvo KGB agento susektas. 1959 m. kovo mėn. 21 d. čekistai jį sulaikė Kirkų k., Anykščių seniūnijoje.

Paskutinieji Anykščių krašto partizanai Vytautas Petronis ir Povilas Strolia nebuvo teisiami, nes KGB tikėjosi, jog tai išgirdęs A. Kraujelis-Siaubūnas ateis legalizuotis. Sovietiniuose laikraščiuose buvo aprašyta, kad legalizavęs V. Petronis laisvai gyvena Anykščiuose ir dirba veltinių fabrike „Spartakas“, o sulaikytajam P. Stroliai išduotas sovietinis pasas ir jam leista balsuoti rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jeigu A. Kraujelis būtu legalizavęsis, jo likimas tikriausiai būtų buvęs toks pat, kaip ir paskutinio Rokiškio krašto partizano − Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos vado Juozo Streikaus-Stumbro. Jis legalizavosi 1958 m. liepos mėn. 18 d., gavęs Lietuvos SSR VRM ministro generolo Kazio Liaudžio garantiją raštu, kad nebus teisiamas, tačiau 1961 m. rugsėjį buvo suimtas, o 1962 m. birželį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

„Pokario metu susiformavę partizanų būriai išaugo į didelius junginius − visą Lietuvą apimančią karinę struktūrą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose susirėmimų ir kautynių su kur kas gausesnėmis karinėmis okupantų pajėgomis. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti. Šie skaudūs praradimai buvo reikšmingi ir prasmingi, nes Lietuvoje buvo pristabdyta asimiliacija ir tautinio identiteto naikinimas. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS yra mitas. Tai paskatino laisvojo pasaulio valstybes nepripažinti Lietuvos okupacijos ir sustiprino pogrindinį laisvės judėjimą. Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį − dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva ir išlieka“ (ištrauka iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, pasakytos 2010 m. gegužės mėn. 14 d. teikiant apdovanojimus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga).

Bendras represuotų rajono gyventojų skaičius – 5 952 (1941−1953 m. dabartinio Anykščių rajono teritorijoje gyveno nuo 40 000 iki 45 000 gyventojų, represuota nuo 14 iki 16 %).

Iš jų:

ištremta – 4 902;

nužudyta tėvynėje – 1 050;

nužudyta kalėjimuose ir tremtyje arba mirė tremtyje − 829 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius

nuo 1950 m. iki 1953 m.).

Bendras žuvusiųjų rajono teritorijoje partizaninio karo metu skaičius − 1 627.

Iš jų:

Lietuvos partizanų – 830;

okupantų nužudytų civilių (besislapstančių be ginklo, partizanų šeimų narių, partizanų ryšininkų ir

rėmėjų bei jų šeimų narių) – 222;

kitų civilių, kurių žūties aplinkybės nėra gerai žinomos – 382;

sovietinių aktyvistų (stribų, milicininkų, komunistų, sovietinės valdžios partinių, administracinių bei

ūkinių struktūrų tarnautojų) – 193.

XXX

Priežastys, skatinusios kovoti partizanų gretose

Dauguma istorikų, tyrinėjančių partizaninį judėjimą Lietuvoje, nurodo keturis pagrindinius veiksnius, skatinusius jaunus Lietuvos vyrus išeiti partizanauti: pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; Vakarų intervencijos viltis; patriotizmas (1).

Patirtis 1940−1944 m. bei patriotizmas

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pirmosios bolševikų okupacijos 1940−1941 m. patirtis parodė, kur link veda kapituliacija ir nesipriešinimas okupacijai: nuolankumas bolševikams nesustabdė pirmųjų masinių trėmimų, suėmimų, turto konfiskavimo bei visų pasiekimų, sukurtų Nepriklausomoje Lietuvoje, naikinimo. Bet jau po metų daugelis lietuvių ryžosi pradėti kovą prieš okupacinį režimą, todėl prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui kiekviename

Lietuvos valsčiuje, miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje spontaniškai kūrėsi partizanų būriai. Šių būrių nariai yra vadinami ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviais, nors patys sukilimo dalyviai save vadino Lietuvos partizanais.

Anykščių miesto partizanų būrys, kuriame buvo 179 partizanai, susikūrė 1941 birželio 25 d. Dauguma šio būrio partizanų priklausė Nepriklausomybės metais veikusiam Dariaus ir Girėno šaulių būriui. Anykščių partizanų būriui buvo pavaldūs Andrioniškio (43 partizanai) ir Burbiškio (32 partizanai) būriai. Tokie būriai susikūrė visuose Anykščių rajono miesteliuose.

Vien tik Anykščių valsčiaus ribose veikę partizanai išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus, per 60 Raudonosios armijos karių, apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšimų ir besitraukiančių bolševikų keršto (2).

Nuo 1943 m. daugelis partizanų įstojo į vietinius savisaugos būrius, palaikiusius tvarką apylinkėse, kuriose aktyvėjo iš SSRS atsiųstų diversantų organizuojami raudonųjų partizanų būriai. 1944 m. nemažai jų stojo savanoriais į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.

Visi Lietuvos partizanai buvo išaugę Nepriklausomybės metais, per kuriuos buvo pasiekta nemaža pažanga visose gyvenimo srityse. Tėvynės patriotais juos išugdė tėvai, Nepriklausomos Lietuvos mokyklos bei visuomeninės organizacijos. Dėl savo pasirinkimo − „geriau žūti už Tėvynę, negu vergauti bolševikams“ − jie neabejojo. Pasiryžimą kovoti už Laisvę stiprino ir tikėjimas: išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai kasdien melsdavosi, dažnai priimdavo sakramentus, nešiojo rožančius; jų tarpe ateistų nebuvo.

Tikėjimas jiems teikė vilties sulaukti Laisvės.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis: juk Lietuvoje nėra nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiai pasislėpti, nebuvo ir tokių kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie gyvenimo po žeme, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Slėgė ir tai, kad priešas ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo partizanų šeimas.

Be to, greitai Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu tapo klasta ir išdavikų verbavimas. Ir vis tiek partizanai nepalūždavo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių, suimti ir kankinami neišdavė savo bendražygių. Tik nedaug suimtų partizanų buvo užverbuoti ir tapo MGB agentais smogikais. Anykščių rajone tokių neatsirado nė vieno.

Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais

Pirmieji antrosios sovietinės okupacijos metai (1944−1945 m.) buvo didžiausio teroro prieš Lietuvos gyventojus metai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta 18−35 m. amžiaus vyrų mobilizacija į Raudonąją Armiją. Taip SSSR dar kartą sulaužė Hagos konvencijos nuostatas, draudžiančias imti vietos gyventojus į okupantų kariuomenę (3). Pirmieji mūsų krašto beginkliai gyventojai „išvaduotojų“ armijos buvo nužudyti jau pirmąjį okupacijos mėnesį: 1944 07 23 nužudė Vilių Ordą jo paties namuose Eidrigonių kaime, Kavarsko valsčiuje, o Šventupio viensėdyje, prie Vilkabrukių kaimo (Vyžuonų vlsč., dabar − Svėdasų sen.), 1944 07 26 nužudė šio viensėdžio šeimininkų Tuskenių žentą Petrą Zarembą.

Rusų karininkui patiko Tuskenių tarnaitė Ona, tad norėjo ją išsivesti. Zaremba pabandė merginą užstoti ir čia pat, prie namų, buvo nušautas. Taip pat RA kareiviai 1944 m. liepos mėn. prie namų nušovė Petrą Vildžiūną iš Vaišviliškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, ir Kostą Kinderį iš Vaitkūnų kaimo, Svėdasų valsčiaus. Einant frontui per Lietuvą ir Anykščių kraštą daugelis vietinių gyventojų buvo apiplėšti plėšikaujančių RA kareivių; pirmiausiai atimdavo arklius ir maisto produktus. RA fronto kariuomenės daliniai mūsų krašte laikėsi apie 2 savaites, netrukus juos pakeitė NKVD (čekistų) užnugario kariuomenės daliniai, kurie jau rugsėjo mėnesį pradėjo gaudyti šaukiamojo amžiaus vyrus ir persekioti sovietų valdžios priešus. Dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti aukomis kare už bolševikinės Rusijos pergalę.

Vengiančių tarnauti vyrų šeimos patirdavo okupantų bei jų talkininkų stribų smurtą, terorą, suėmimus. 1944 m. rudenį čekistų aukomis tapo besislapstantys šaukiamojo amžiaus beginkliai jaunuoliai iš Kavarsko valsčiaus: Aloyzas Keiba ir Povilas Žemaitis iš Varnelių kaimo, Bronius Sadauskas iš Dvarelių kaimo, Kazys Kvieska iš Jakūnų kaimo. Suimtas ir per tardymą Kavarsko NKVD skyriuje nužudytas kalvis Vincas Vildžius iš Juodžių kaimo, Kavarsko valsčiaus. Pavienių sovietų priešų naikinimas siekiant kuo daugiau mobilizuoti į RA šauktinių ir įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvos kaimuose nepavyko, todėl vykdyti Maskvos genocido politikos 1944 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Susitikime su NKVD darbuotojais jis nurodė: „Užtenka švelnaus elgesio, sentimentalumoǃ Šukuokite miškus, kirtimus, kaimusǃ Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, − laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikiaǃ Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimuǃ Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“ (4).

Sovietiniai nusikaltėliai

S. Kruglovas 1944 m. gruodžio mėn. pradžioje parengė masinių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus planą, patvirtintą SSRS NKVD-NKGB komisaro L. Berijos įsakymu Nr. 001257/00388, kuris NKVD kariams suteikė visišką veiksmų laisvę Lietuvoje (5).

Per šias baudžiamąsias čekistų operacijas Anykščių rajone buvo nužudyti 97 beginkliai gyventojai. Vien tik per 1944 m. gruodžio 14 dieną Plikiškių, Sedeikių, Šilagalių, Žliobiškio (Andrioniškio sen.), Kanapynės, Mitrų, Pajuodžių, Surdegio, Žviliūnų (Troškūnų sen.) kaimuose buvo nužudyti 23 žmonės. Žudynes Andrioniškio seniūnijoje vykdė NKVD pasienio kariuomenės 95-ojo pasienio būrio 3-osios komendantūros 70- ies kareivių būrys, vadovaujamas šios komendantūros vado majoro Čertovo, o Troškūnų seniūnijoje − to paties 95-ojo pasienio būrio 1-osios komendantūros kareiviai, vadovaujami majoro Saltykovo ir vyr. leitenanto Lukino (6). 1945 m. enkavedistai ir jų talkininkai stribai bei sovietiniai aktyvistai Anykščių rajone nužudė 95 beginklius civilius gyventojus; iš jų 49 beginkliai slapstėsi savo namuose ar netoli jų. Dalis nužudytų jaunuolių net nesislapstė, tikėdamiesi, kad jų nelies dėl jauno amžiaus (daug kas iš jų turėjo suklastotus gimimo pažymėjimus), kiti turėjo įvairias valdžios išduotas pažymas, leidžiančias atidėti tarnybą armijoje, pvz., apie darbą prie geležinkelio ar miškų ūkyje.

Deja, siautimų ir gaudynių metu visi jauni vyrai buvo sulaikomi, vieni nušaunami vietoje, kiti suimami ir uždaromi į kalėjimus, o iš ten išsiunčiami į lagerius. Dauguma sulaikytų šaukiamojo amžiaus vyrų buvo išsiunčiami į karių rengimo stovyklas Baltarusijoje bei Rusijoje, kur juos paskubomis, per 3 mėnesius, paruošdavo frontui.

Didžiausios baudžiamosios operacijos 1945 m. vyko balandžio bei liepos mėnesiais. 1945 m. balandžio 30 d. enkavedistai prie Rubikių ežero esančiuose Mačionių, Meliaušiškio, Rubikių bei Šiaulių kaimuose nušovė 10 vyrų, iš jų 3 buvo partizanai, kiti 7 slapstėsi nuo kariuomenės. Šešiolikmetis Alantos amatų mokyklos moksleivis Juozas Tyla nesislapstė, nes dėl amžiaus į kariuomenę dar nebuvo šaukiamas, bet vis tiek buvo nušautas (7). 1945 m. liepos 9 d. enkavedistai Levaniškių ir Šapio kaimuose (Traupio sen.) nužudė 12 jaunų  vyrų, iš jų 3 šešiolikmečius jaunuolius. 1945 m. liepos 10 d. NKVD kariuomenės daliniai vykdė siautimą Kavarsko valsčiuje. Šios operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuoti agentai, kurie ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, degino namus, kuriuose įtardavo esant besislapstančiųjų. Veršelių kaime jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs, Bronius ir Albinas, buvo Broniaus Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai, Dabužėlių kaime sušaudė eigulį Bronių Mackevičių jo paties namuose. Netoli Narbutų kaimo esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą, iš jo iššokusį Viktorą Tumą subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę (8).

Juozas Markulis, sovietų agentas

Dideli kariuomenės siautimai 1945 metais mūsų rajone vyko beveik kas mėnesį. Šių operacijų metu buvo žudomi žmonės, atimamas bei naikinamas jų turtas, padegami namai. Rajone nėra nė vienos seniūnijos, kurioje partizaninio karo metais okupantai nebūtų deginę sodybų. 1945 m. birželio 27 d. kautynių metų buvo sudegintas Maskoliškio kaimas Kurklių seniūnijoje – visos 6 sodybos (9). Po susidūrimo su partizanais 1944 m. gruodžio 22 d. Važdėlių kaime NKVD kariuomenės čekistai ir stribai gretimuose Čiunkių, Petkūnų bei Maldeikių kaimuose sudegino 6 sodybas, nušovė 7 vietos gyventojus, tarp jų ir šešiolikmetį Vladą Arlauską (10).

1944−1945 m. masinių baudžiamųjų akcijų metu Anykščių rajono teritorijoje buvo nužudyti 192 civiliai beginkliai gyventojai, iš jų − 105 jauni vyrai, kurie slapstėsi be ginklo savo namuose ar greta jų.

Ne visus sugautus šaukiamojo amžiaus jaunuolius čekistai bei jų talkininkai šaudė vietoje, didesnę dalį sulaikydavo ir išsiųsdavo į šauktinių apmokymo stovyklas. Ten naujokai kentė nuolatinį badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis. Kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste, prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija. Abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė (11).

Tokie atvejai apmokymo stovyklose nebuvo reti. Uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose apie savo varganą būklę išsiliedavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo vadovybei. Štai šauktinis V. Vačys savo laiške į namus rašė: „Milinė mums atstoja patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo“.

Partizanų palapinė

Tie, kurie nenumirė nuo bado ir ligų, nepabėgo ar nenusižudė, iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, − laiške rašė mobilizuotas A. Paliūnas (12).

Per pusantrų metų − nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. pabaigos − sovietai į Raudonąją armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių, iš jų daugiau kaip pusė − 44 562 − į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų arba pakeliui į karines stovyklas, ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Kare žuvo kas trečias − ne mažiau kaip 25 000 (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių (13). Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, bus sudegintos sodybos. Visi keturi, norėdami išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas iš fronto į namus nebegrįžo (14).

Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes vieni besislapstydami daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių stribų gaujas.

Vakarų intervencijos viltis

Lietuvoje jau vokiečių okupacijos metais iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškosios administracijos pareigūnų buvo žinoma, kad 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kurioje įsipareigojama atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Prie Atlanto chartijos rugsėjo mėnesį prisijungė Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo Š. de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, niekada jos nesilaikė − kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių.

Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Šio dokumento antrasis punktas skelbė: JAV ir Didžioji Britanija nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. Trečiajame chartijos punkte buvo pabrėžiama, kad šalys, pasirašiusios šį dokumentą, gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori: jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios (15).

Lageriuose ir tremtyje

Nors šiame dokumente nebuvo rašoma, kokiais būdais bus siekiama atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo jų netekusios, ir kada tai įvyks, bet beveik visi partizanai tikėjo, kad tai įvyks iškart pasibaigus karui, kai bus pasirašyta taikos sutartis. Taigi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie kovojo toliau ir nesiruošė pasiduoti okupantams. Viltis, kad kils naujas karas ir Lietuva vėl bus laisva, nuolat ruseno beveik iki pat ginkluotojo pasipriešinimo pabaigos. Kiekvieno partizanų dalinio štabas stengėsi įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti žinių iš užsienio, kurias paskui skelbdavo partizanų spaudoje. Partizanus pasiekiančios žinios nuolat teikė vilčių, kad Vakarai imsis žygių dėl Lietuvos išvadavimo. Bet koks tarptautinės padėties paaštrėjimas, partizanų nuomone, vedė į Vakarų karą su SSSR. Viltingų žinių teikė V. Čerčilio kalba Fultone (JAV) 1946 m. kovo 5 d., laikoma šaltojo karo prieš SSRS pradžia, 1946 m. vasarą ir rudenį vykusi Paryžiaus taikos konferencija, 1947 m. kovo 12 d. paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina, kuria buvo įsipareigojama demokratinių šalių vyriausybėms, kovojančioms su komunistais, padėti užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą, taip pat 1948 birželio 24 d. SSRS pradėta Vakarų Berlyno blokada, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) sukūrimas 1949 m.

Bet dauguma partizanų vadų nuo 1948 m. ėmė suvokti, kad greito išvadavimo iliuzijos sklaidosi. Kai kuriose partizanų apygardose įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu, ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, ypač dėl Baltijos kraštų laisvės. Partizanai nežinojo, kad Atlanto chartiją pasirašiusi SSRS dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje sugebėjo išsiderėti sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos abejingumą pakartotinei okupacijai, neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų. Taigi, dėl Baltijos šalių okupacijos niekas nesirengė kariauti. Šį kartą okupacija buvo pavadinta „išvadavimu“ (16).

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Beveik visi partizanai tikėjo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas, kai kurie vadai meluodavo eiliniams kovotojams, norėdami suteikti vilties. Šiaurės rytų srities vadas Juozas Kimštas-Žalgiris, nuo 1947 m. kovo mėnesio įsikūręs Šimonių girioje, partizanams rodydavo amerikiečių gamybos automatą bei pistoletą, sakydamas, kad jie yra iš krovinio, lėktuvais atgabento iš Vakarų ir pristatyto į Labanoro girią. O iš tiesų tuos ginklus kažkas buvo išsaugojęs nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų ir juos perdavęs partizanams… (17)

MGB agentai, siekdami savo tikslų, kartais taip pat tvirtindavo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios. 1946 m. čekistai, norėdami įtikinti Vytauto apygardos partizanų vadus, kad MGB agentas Juozas Markulis-Erelis turi ryšių su Vakarais, išleido neva JAV lietuvių emigrantų parengtą žurnalą „Šviesa“ (1946 11 06 Nr. 3), kuriame įdėjo Vytauto apygardos partizanų fotografijas, ištraukas iš partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“, partizanų dokumentus, JAV prezidento Hario Trumeno fotografiją ir neva jo pasakytus žodžius apie Lietuvos partizanų kovą. Šis žurnalas kartu su kita MGB agento J. Markulio-Erelio korespondencija buvo pristatytas Vytauto apygardos vadui (18).

Žinyną parengė GINTARAS VAIČIŪNAS

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo bei Lietuvos ypatingojo archyvo (p. ), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (p. ), A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skaitmeninio archyvo (p. )

2018.10.25; 09:00