Kokia buvo KGB įtaka Italijoje? Didžiulė. Tai paaiškėjo iš buvusio KGB pulkininko Vasilijaus Mitrochino Vakarams pateiktų dokumentų – tikrųjų KGB dokumentų nuorašų.
Štai ką nustatė 2002 m. spalį pradėjusi veikti parlamentinė komisija KGB veiklai Italijoje tirti, kuriai vadovavo Paolo Gucantis.
Į komisiją įėjo dvidešimt senatorių ir dvidešimt žemutinių parlamento rūmų narių. Įvyko 35 posėdžiai. Komisijai rūpėjo ne tik Mitrochino užrašai (Britų žvalgybos apdorotos Mitrochino kortelės, vadinamasis “Dosjė Impedian”), bet ir KGB veikla Italijoje visą praėjusį šimtmetį.
Kaip teigė Paolo Gucantis, nuostabu tai, kad Italijos specialiosios tarnybos labai abejingai pažiūrėjo į britų kolegų jiems perduotą Mitrochino medžiagą, dar daugiau, stengėsi ją užrakinti seife ir trukdė bet kokiam tyrimui. Greičiausiai taip jos elgėsi dėl vyriausybės daromo spaudimo. “Turiu pasakyti, kad Komisija buvo įnirtingai kritikuojama, jos darbui buvo atkakliai priešinamasi ir spaudoje, ir Parlamente, net pačios Komisijos viduje”, – sakė P.Gucantis. Jis pats susilaukė ypač įnirtingų išpuolių. Ką tai reiškia? Baimę, kad bus atskleisti, paviešinti tamprūs Italijos politinių veikėjų ryšiai su Rusijos KGB.
Kas yra įtakos agentas? Tai asmuo, kuriuo daroma įtaka valstybės tarnautojams, žiniasklaidai arba aktyviajai gyventojų daliai kurios nors užsienio valstybės naudai. Italija šaltojo karo metais buvo KGB įtakos agentų arena. Čia jų knibždėte knibždėjo. Jie turėjo realią ir labai nemažą įtaką, jie reguliavo spaudą, televiziją, politikų elgesį Parlamente, manipuliavo visuomenės nuomone. Italijoje veikė stipri komunistų partija. SSRS įtaka jai – suprantamas dalykas; įdomiau tai, kad ir krikščionių partija, nuolat dalyvavusi vyriausybės veikloje, ir socialistų (ISP) partija didele dalimi buvo valdomos įtakos agentų, artimų Sovietų Sąjungai. Sovietų agentai formavo socialistų laikraščio “Avanti” kryptį ir tematiką, jie darė įtaką šios partijos ministrams. Komisija pastebėjo, kad Mitrochino sukauptoje dokumentinėje medžiagoje mažai komunistų pavardžių, o daugiau socialistų ir krikščionių demokratų. Tokia buvo Maskvos politika: naudingiau agentų turėti ten, kur jų mažiausiai tikimasi, komunistus tikslinga patausoti, jie labiau pastebimi.
Valerio Rivos knygoje “Auksas iš Maskvos” pasakojama, kaip buvo finansuojama Italijos Komunistų partija. Mitrochino archyvai knygoje pateikiamą versiją patvirtina, nors jais autorius nesinaudojo.
Italijoje du dešimtmečius (nuo 1969 m.) siautėjo teroristai. KGB įtakos agentai pasirūpino, kad visuomenės akyse kaltė kristų amerikiečiams, kitų Vakarų šalių specialiosioms tarnyboms. Išleista daugybė knygų, prirašyta straipsnių, sukurta meninių filmų. Net Aldo Moro nužudymą įtakos agentai pateikė kaip amerikiečių nusikaltimą. Kas be ko, CŽV irgi turėjo savo interesų Italijoje (pirmas teroristinis aktas 1969 m. gruodžio mėnesį Milane – jų darbas), tačiau tikrasis terorizmo įkvėpėjas ir organizatorius – SSRS, sugebėjusi visuomenės akyse išlikti kaip taikos valstybė. Ir toks tiesos klastojimas vyko ne be didžiulės įtakos agentų aktyvios veiklos.
Jugoslavijos specialiosios tarnybos nuolat informuodavo Italijos specialiąsias tarnybas, nuolat tvirtino, kad daugelis teroristinių aktų Italijoje – KGB rankų darbas, bet ši informacija būdavo nutylima, į ją nebuvo reaguojama. Šiandien dar iki galo nėra aišku, ar visu šimtu nuošimčių Jugoslavijos specialiosios tarnybos sakė tiesą. Menkiausias abejones galėtų išsklaidyti Rusijos vyriausybė, jeigu leistų pažvelgti į Mitrochino kopijų originalus. Tačiau kol kas ji to nepadarė ir vargu ar kada nors bus tokia geranoriška.
Kadaise Italijos ministras pirmininkas Silvijus Berluskonis šiuo reikalu kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, Rusijos vyriausybę su prašymu atverti specialiųjų tarnybų archyvus, bent tą jų dalį, kurioje kalbama apie Italiją. Problema, kaip manoma, ta, kad ir šiandien Rusijos specialiosios tarnybos aktyviai veikia šioje šalyje, kad jų veikla – tai “šaltojo karo” laikų KGB veiklos tęsinys. Juk ne šiaip sau Paolo Gucančio komisija, siekusi pasakyti tiesą apie praeitį, buvo taip puolama. Daug kas Italijoje tos tiesos paviešinti nenorėjo, nes su ja buvo susiję. Kai kurie agentai Italijoje Rusijos naudai aktyviai veikia iki šiol, kai kurie pakeitė šeimininkus, daugiausiai islamo valstybių naudai.
Tiesos vengiančiųjų gretose – daugelis Italijos praeityje žymių žurnalistų, laikraščių redaktorių. Kai kurių vardai jau paviešinti. Didelis triukšmas kilo, kai buvęs socialistų partijos sekretorius Frančesko de Martino buvo paviešintas kaip didelis Sovietų Sąjungos draugas. Sovietų šnipas jis nebuvo, tačiau jį labai vertino KGB. Šis politinis veikėjas 1972 m. tapo ISP sekretoriumi po to, kai per KGB agentą paprašė SSKP paramos. Apie tai byloja dokumentai. Šiuos dokumentus Italijos žvalgyba žinojo jau 1972 m., tačiau tylėjo. Už jų paviešinimą Paolo Gucantis gavo ypač daug pylos. Jis sako: “KGB turėjo įtakos politinei karjerai žmogaus, kuris paskui tapo premjeru ir pakeitė Italijos istoriją. Jis net buvo kandidatas į Italijos prezidento postą. Ir tai ne šnipinėjimas, tai – įsiskverbimas į kitos šalies politiką ir manipuliavimas ja… Faktiškai De Martino sugriovė socialistų partiją. Jis buvo už susiliejimą su Italijos Komunistų partija, todėl nuo jos nusisuko pusė elektorato. Šis atvejis pakeitė Italijos istoriją”.
Įdomūs dalykai dėjosi Italijos komunistų partijoje, kurioje KGB turėjo savo kandidatų ir savo priešininkų. Vienu metu buvo plačiai diskutuojama, kad ši partija turi nutraukti ryšius su Sovietų Sąjunga. IKP sekretorius Enriko Berlingueras laikraščiui “Karjere dela sera” pareiškė, kad jis ramiau jaučiasi būdamas NATO šalyje. Šis pareiškimas padarė didelį efektą, buvo laikomas kaip įrodymas, kad atsiribojimas nuo SSRS įvyko, kad ši partija jau gali įeiti į vyriausybę. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo “ėjimas žirgu”, suderintas su SSRS. Berlingueras pasirodė esąs “vilkas ėriuko kailyje”, jis tik dėjosi Sovietų Sąjungos priešu. Tačiau kai Italija sutiko leisti dislokuoti šalyje amerikiečių raketas, atsakant į sovietų SS-20 raketas, jis įnirtingai tam pasipriešino. Kairiosios jėgos pralaimėjo. Nors raketos taip ir nebuvo dislokuotos, tačiau faktas, kad Italija sutiko jas priimti, buvo labai stiprus smūgis sovietų karo mašinai, tą vėliau pripažino pats Michailas Gorbačiovas.
Gaila, tačiau dabartinė Rusija tebelieka uždara valstybė ta prasme, kad tebeslepia jau tik istorinės reikšmės turinčias paslaptis. Juk JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje 30 – 40 metų senumo faktai išslaptinami, o Rusijoje tokios praktikos nesilaikoma, pulkininką Mitrochiną ši šalis laiko agentu perbėgėliu, išdaviku, o ne žmogumi, kuris pasakė daug tiesos, taip reikalingos teisingam “šaltojo karo” laikų supratimui ir įvertinimui.
Parengta pagal Italijos spaudos pranešimus.
2011.05.13
