Japoniją ištikusi nelaimė paskatino daugiau domėtis šia šalimi, nors dėmesio jai niekada netrūko. Japonų religija, kultūra, japonijos ekonomika, technologijos visada domino ir tebedomina pasaulio visuomenę. Japoniška prekė – gera, patikima prekė.
Pateikiame kai kurias ištraukas iš Irinos Kravčenko interviu su žinomu žurnalistu tarptautininku Vsevolodu Ovčinikovu, beveik dvidešimt metų dirbusiu Japonijoje (“Japonija: kristi, kad pakiltum”. Tarptautinis mėnraštis “Soveršenno sekretno” , 2011 05).
Aš septyneris metus gyvenau Tokijuje. Ten nuolat jaučiami smūgiai, iki šešių su puse balų. Naktį dažnai girdėdavau kraują stingdančius žemės drebėjimo garsus, kai ima siūbuoti žibintai, žvanga indai, gurgžda, braška sienos, – pasakoja žurmalistas. Kartą pas jį viešėjo kompozitorius Tichonas Chrenikovas ir smuikininkas Leonidas Koganas. Svečiai nespėjo išlenkti taurelės, kai žemė sudrebėjo. L.Koganas pašoko, pasičiupo savo “Stradivarijų” ir nėrė po stalu. O stalas buvo masyvus, ąžuolinis. Taip ir reikia elgtis žemės drebėjimo metu, jeigu esi patalpoje. Dažniausiai gyvi išlieka tie, kurie slepiasi tarpduryje, po stalu. Japonijoje tą žino kiekvienas, – sako V.Ovčinikovas.
Japonijoje kasmet rugsėjo 2 dieną vyksta visuotiniai mokymai, kaip elgtis žemės drebėjimo metu. Kiekvieną mėnesį tikrinama gyventojų “avarinė kuprinė”, kurioje turi būti šeimos pasų kopijos, du pusantro litro talpos buteliai mineralinio vandens, kitų būtiniausių daiktų.
Stebina japonų elgesys žemės drebėjimo metu. Jie sugeba nepanikuoti, būti drausmingi, nelaimės ištiktuose rajonuose neplėšikaujama, kaip kitur. V.Ovčinikovas sako, kad paaiškinimo reikia ieškoti konfucianizme. Tėvai iš visų jėgų stengiasi vaikams suteikti kuo geresnį išsilavinimą, aukštesnį negu jų pačių. Taip nacija tobulėja genetiškai.
Antra priežastis – bušido, samurajaus kodeksas su jo panieka mirčiai, reikalavimu pareigą ir garbę iškelti aukščiau už gyvybę. Iš čia japonų ištvermė, jų elgesys katastrofų metu. Taip pat kolektyvizmas, susijęs su tuo, kad Japonija – tai valstybė-šeima. Pasaulis tikėjosi, jog, plėtojantis šiuolaikinei informacinei visuomenei, japonams nori nenori teks judėti link anglosaksiškojo modelio, kai asmeniniai interesai iškeliami į pirmą vietą.
Tačiau taip neatsitiko net įvykus pasaulinei ekonominei krizei. Japonai keičiasi savotiškai, japoniškai. Tai primena dziudo, kai atsitraukiama du žingsnius atgal, kad būtų įmanoma išsilaikyti ant kojų. Japonai perima svetima ne todėl, kad taptų kitokie, o kad išliktų savimi. (Kaip šito trūksta mums! – Slaptai.lt pastaba).
Pavyzdžiui, Japonijoje nepatyrė jokių pakitimų samdos iki gyvenimo pabaigos sistema. Jeigu žmogus atėjo, pavyzdžiui, į “Toyotą”, ten jis dirbs visą gyvenimą. Kaip armija papildoma šauktiniais, taip kiekviena stambi japonų įmonė balandžio mėnesį skelbia didesnį ar mažesnį naujų darbuotojų priėmimą, o pareigomis pasiskirstoma paskui. Jeigu darbuotojas sėkmingai baigė bandomąjį laikotarpį, jis pamažu pradeda judėti karjeros laiptais aukštyn kaip eskalatoriumi. Tačiau japonas ne šiaip sau dirba, jis “aria”, ne veltui jie turi žodį “karosi”, kuris reiškia mirtį nuo pervargimo. Ministras pirmininkas Keidzo Obutis 2000-aisiais mirė nuo insulto, ištikusio jį dėl pervargimo. Obutis dirbo po 12 valandų per parą, o per 20 mėnesių, kai ėjo premjero pareigas, ilsėjosi tik tris dienas.
Į kitą firmą japonas neis vien dėl didesnio atlyginimo, tačiau išėjusį į pensiją jį mielai kviečia dukterinės įmonės į valdybą, kaip turintį ryšių pagrindinėje įmonėje. Šioje šalyje eilinis darbininkas nesvyruodamas paklūsta savo viršininkui, ir tai yra samurajų etikos bruožas. Tačiau ir viršininkas Japonijoje visada būna kvalifikuotesnis už pavaldinį. Amerikiečiai, kurie turi galimybę pradėti nuo nulio naujoje vietoje, nesupranta, kodėl Japonijoje negalima atleisti etatinio darbuotojo. Galima, tačiau tik pagal teismo sprendimą arba įmonės bankroto atveju, kai atleidžiami visi. Keturiasdešimt penkerių metų japonui, atleistam iš darbo, nelieka nieko kito, tik pasidaryti charakiri, nes darbo jis jau nesuras.
Japonų etikos esmę sudaro konsensuso, bendro vardiklio paieškos. Vakarų šalyse egzistuoja konkurencija, ten visada svarbiausia, kam atiteks pyragas. O jis atitenka tam, kuris įsivaizduojamąjį finišą pasieks pirmas. Kiti nepyksta, supranta, kad tokios žaidimo taisyklės. O Japonijoje diskutuojama, kaip tą pyragą kuo sąžiningiau padalinti. Kiekvienoje pramonės šakoje yra didžioji trijulė įmonių, tačiau dalį pyrago jos atiduoda ir mažiesiems, kad niekas neprarastų veido.
Senovėje jaunas rikša neturėjo teisės aplenkti seno rikšos, net jeigu labai skubėdavo, jie privalėdavo pasirinkti kitą maršrutą, kad niekas nepastebėtų, jog senas rikša yra silpnesnis. Makartūras po Antrojo pasaulinio karo ir Japonijos kapituliacijos nusprendė išmokyti japonus demokratijos. Sukūrė dvi partijas – liberalų ir demokratų, – kad jos pakaitomis valdytų šalį, kaip Anglijoje ir JAV. Ir pirmas darbas, kurio ėmėsi japonai – sujungė šias partijas į liberalų-demokratų partiją, kuri valdė iki užpernai, kai į valdžią atėjo buvę opozicionieriai.
Kaip ne visi anglai yra džentelmenai, – sako V.Ovčinikovas, – taip ne visi japonai nuolat paiso savo taisyklių. Tačiau nelaimių atveju padoraus elgesio stereotipas ima veikti žaibiškai. Aš dar 1945 m. buvau kamikadzių mokykloje, ir mane sukrėtė lentelė su užrašu “1036” – tiek japonų lakūnų pakartojo sovietų kapitono Gastello žygdarbį. Jie taranavo amerikiečių laivus. Visi jie buvo devyniolikmečiai, visi savanoriai. Šiems skrydžiams užsirašė labai daug karo lakūnų, tačiau jiems buvo atsakyta, nes nebūtų likę laiko parengti naujų profesionalų, o juk kamikadzės skrydis – skrydis tik į vieną pusę, ir kai lėktuvas pakildavo, nukrisdavo važiuoklė. Toliau – tik žemyn ant priešo, šiuo atveju amerikiečių, laivo.
Dabar visi “Fukusimos-1” avarijos likvidatoriai irgi savanoriai, beje, eilė didelė, tačiau gelbėtojai nuolat keičiasi, kad būtų kuo mažiau apšvitinti. Prieš pradėdami darbą, jie rašo atsisveikinimo laišką artimiesiems.
– Jūs kalbėjote, ką japonui reiškia garbė. O charakiri Japonijoje dar aktualu?
– Po Beslano tragedijos manęs japonai klausdavo: ar niekas iš jūsų saugumo tarnybų nenusižudė? Aš atsakydavau neigiamai, ir juos tai stebino. Gyvendamas Japonijoje nori nenori sukinėjausi tarp kairiųjų, turėjau pažįstamą Jokohamos miesto komjaunimo sekretorių. Jo tėvas buvo admirolas, kilęs iš senos Togų giminės. Jo senelis prie Cusimos kovojo su rusais. Šis atsargos generolas buvo Jokohamos priešgaisrinės apsaugos viršininkas. Kartą mieste užsidegė uosto sandėliai. Admirolas didvyriškai vadovavo gaisro gesinimui, tačiau vienoje saugykloje sprogo statinė su dažais, žuvo du ar trys ugniagesiai. Ir nors laikraščiai atsargos generolą gyrė, jis sūnui parašė atsisveikinimo laišką, padėjo jį ant rašomojo stalo ir pasidarė charakiri.
(Ištraukos iš Irinos Kravčenko interviu “Japonija: kristi, kad prisikeltum”su žinomu žurnalistu tarptautininku Vsevolodu Ovčiniku. “Soveršenno sekretno” 2011, gegužė).
2011.08.10
