Artėja eiliniai rinkimai, tuo pačiu prasideda taip vadinama priešrinkiminė “agitacija”, kurios kitaip kaip melagių lenktynėmis negalima pavadint. Niekada kandidatai neturėjo minties vykdyt tai, ką melagių lenktynėse pažadėjo, niekada to ir nevykdė. Kiekviena prie lovio besiveržianti partija samdo viešųjų ryšių bendroves, kurios pagal esamą ekonominę padėtį, žmonių požiūrius, nuotaikas ir viltis sukuria priešrinkiminę pasaką, kurią kandidatai pagal savo sugebėjimus, geriau ar blogiau išmokę, seka rinkėjams.
Meluoti ir pūsti miglą į akis taip pat reikia sugebėjimų. Todėl pripulti prie lovio daugiau galimybių turi įžūliau meluojantys, bet saldesni pasakoriai. Maži vaikai vakare renkasi, močiutė, senelis ar mama seks pasaką ir dar paprašo kokią. Prieš rinkimus viskas vyksta lygiai taip pat, tik su suaugusiais žmonėmis. Rinkėjai pasirenka kokios ir kieno sekamos nori pasakos. Patikliems geraširdžiams skirti skiedalai po pergalės iš karto užmirštami. Tada prasideda tikras darbas ir atstovavimas tiems, kurie padėjo pakliūti į valdžią ir tiems, iš kurių yra naudos. Eilinis rinkėjas su savo lūkesčiais į šį sarąšą nepakliūna, nes jis savo misiją eilinį kartą atliko ir iki kitų rinkimų nebereikalingas.
Būtų pusė bėdos, jeigu melagiai, pakliuvę į valdžią, turėtų kokią nors atsakomybę prieš apgautuosius, privalėtų pateikt savo darbų ataskaitą ar išvardyt, ką iš pažadų įvykdė. Tai į porinkimines pareigas nebeįeina. Negana to, dauguma į seimą pakliūna pagal partijų sąrašus ir savo niekšybes pridengia partijos ar frakcijos vardu. Asmeninės atsakomybės nėra. Partijos – tai visokiausių patamsių gaivalų, slidžių bestuburių, norinčių būti matomais, įtakingais, reikšmingais, turtingais, užuovėjos. Pažiūrėjus, kaip vyksta balsavimai seime, matyti, kad vietoj viso seimo užtektų kelių partijos sekretorių, ir rezultatas būtų tas pats. Eilinis partietis savo nuomonės negali turėt. Už jį galvoja kiti. Kada ranką kelt, kada ne, kada šaukt, kada tylėt ir kokią pasaką sekt, irgi sprendžia ne jis pats. Eilinio nario pareigos – elgtis taip, kaip liepta. Jeigu partietis žengs nors žingsnį į šalį nuo partijos linijos, bus išspirtas iš šlovingų gretų, o jo vietą užims lojalesnis veikėjas. Partija ir asmenybė – nesuderinami dalykai. Tad aplamai ar reikalinga ta bespalvė 141 vieneto masė, kai viską sprendžia keli partijos vadai ir juos valdantys, bet nesireklamuojantys turtuoliai?
Lengvų pinigų ištroškę garbėtroškos prieš rinkimus seka pasakas ir, padedami jėgų, turinčių įtaką žiniasklaidoje, niekšiškai manipuliuoja žmonėmis. Komunistų vartota frazė “liaudies masių valdymas” šiandienai tinka kaip niekad. Kryptingos informacijos pagalba rinkėjai paverčiami lengvai stumdoma mase ir patys rinkimai tapo viešų ryšių bendrovių šachmatų partija, kurioje, darant vieną ėjimą, galvojama apie tris į priekį.
Didžiausia viešųjų ryšių apgaulė įvykdyta per Visagino – Astravo referendumą. Apsisprendimo esmė buvo tokia: kas teritorijoje, kur uždarius seną elektrinę yra energijos deficitas, prekiaus elektra. Variantai tik du. Mes statom (už svetimus pinigus) Visagine AE, jeigu ne, rusai Astrave stato savo ir pardavinėja mums elektrą. Referendumo klausimas turėjo skambėt “už kurią elektrinę pasisakote…” ir duoti abu variantai. Visaginas ir Astravas. Bet viskas buvo suvelta taip, kad žmonės patys apiplėšė savo šalį, milijoninius pelnus, gerai apmokamas darbo vietas ir energetinę nepriklausomybę perleido kaimynams. O “žalieji” veikėjai agitacijoje pasitelkę antiatominę kortą ir žadėję Lietuvos energetinę nepriklausomybę išgelbėti šiaudais kūrenamomis jėgainėmis, po referendumo savo žalumą ir šiaudus pamiršo. Prieš atominę energetiką nusistačiusiems “žaliesiems” baisus buvo tik Visagino atomas. Sužlugdžius tautinį projektą, jie labai susirūpino Astravo elektrinės pelnais ir per pastaruosius metus nuo Visagino į Baltarusiją nutiesė naujas elektros linijas, Utenoje ir Visagine pastatė naujas transformatorines, suremontavo ir atnaujino Kruonio HAE (visa tai už mūsų pinigus), o dabar laukia Astravo starto. Paskutinis įsimintinas ir daug juoko sukėlęs manipuliacijų “liaudies masėmis” pavyzdys buvo Prezidento rinkimuose. Turėjau keletą pažįstamų, kurie melo kampanijos pradžioje pravardžiavo, šaipėsi iš Nausėdos. Bet viešų ryšių partija buvo sudėliota taip, kad visi mano pažįstami Nausėdos priešininkai patys nubalsavo už nekenčiamą bankininką.
Eidamas į rinkimus žmogelis tiki, kad jo balsas labai reikšmingas ir kažką lemia. Tai saviapgaulė. Rinkėjas reikalingas kaip dalyvavęs vienetas, o kas bus su jo balsu, ar bus suskaičiuotas, kam priskirtas, tik velniai težino. Lietuvoje aukštuose sluoksniuose klesti korupcija, kyšininkų nebaudžiamumas, “savų” dangstymas bet kokiais būdais. Turtuoliai įtakoja partijas, seimą ir teisėsaugą. Paviešintas atvejis, kai oligarcho pavaldinys lyg girtą vežiką vejojo aukščiausio teismo teisėją. Ir esant tokiai padėčiai, tikėti kad būtent rinkimų komisijose viskas skaidru, kad rinkimai sąžiningi ir teisingai skaičiuojami balsai, būtų naiviau negu naivu. Kokios yra “nepriklausomos” balsų skaičiavimo komisijos, pamačiau kai Utenoje kandidatavo Pinskuvienė. Įsibėgėjus melagių lenktynėms, visas miestas nusidažė raudonai. Šimtai jei ne tūkstančiai pinskuvienių su raudona kamizelka plevesavo ant stulpų ir karojo ant tvorų. O atėjus rinkimams, atvažiavus į savo apylinkę Vyžuonose balsuoti, visa “nepriklausoma” rinkimų komisija surinkta vien iš moterų, nuo galvos iki kojų buvo apsirėdžiusios raudonai. Sutapimas? Atsitiktinumas? Baikit, nemanau. Jeigu komisijos narės apsirengė taip, kaip buvo liepta, kas gali paneigti, kad balsų neskaičiavo taip “kaip reikia”.
Dar viena neleidžianti tikėti sąžiningais rinkimais aplinkybė – tai karas dėl vyriausiosios rinkimų komisijos vadovo kėdės. Kodėl partijos nagais ragais draskėsi, kad prastumtų savo kandidatą? Kuo būtent jų atstovai geresni už kitus? Partiniai kandidai buvo sąžiningiausi ir nuo nieko nepriklausomi? Abejoju. Žinant Lietuvos valdžios sugedimo laipsnį, vienintelė logiška išvada, kad ši vertinga kėdė leidžia įtakoti rinkimų baigtį.
Matant visa tai ir susiduriant su kitais, nepaminėtais manipuliavimo rinkėjais ir jų balsais faktais, vienintelis teisingas sprendimas – nebalsuot. Parodyt, kad gaujos pralobusių privatizuotojų ir juos aptarnaujančių partijų sukurta tik jiems patiems naudinga sistema, mūsų netenkina. Eiti į rinkimus – tai įdėtos pastangos ir sugaištas laikas. O čia, nieko nedarydami, galime pasiekti teigiamą rezultatą. Įspirti į sėdimają apkerpėjusiems politikams. Atkreipkit dėmesį dėl ko loviniai, nesvarbu kokios partinės priklausomybės, labiausiai susirūpinę – kad tik žmonės ateitų į rinkimus. Jeigu bus balsuotojų, toliau jie patys susitvarkys kaip reikia.
Tautiečiai, neikit į rinkimus. Nes eidami į rinkmus jūs pritariate esamai, per ilgai užsismirdėjusiai, tų pačių partinių gaujų valdymo sistemai. Boikuotuokim šitą besikartojantį ir mums jokios naudos neatnešantį cirką. Tik ignoravimu parodžius, kad tokie “išrinktieji” mums nereikalingi, galime priversti keistis užpelkėjusį seimą ir pasiekti teigiamų pokyčių.
2020.08.16; 16:23
