Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš paskutiniojo Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos komentaro „Kod dostupa“, paskelbto radijuje „Echo Moskvy“ (http://www.echo.msk.ru/). Šios Rusijos žurnalistės pastabos, net jei mums ne viskas priimtina, vertos dėmesio.
Vakarai skatina tuos dalykus, kuriais jie vadovaujasi savo gyvenime – demokratiją, toleranciją ir taip toliau, nepriklausomai nuo to, ar tai gerai visomis aplinkybėmis, ar blogai. Rusijoje kažkaip atvirkščiai. Mes nesveikiname liaudies merų, kuriuos ne visai aišku, kas išrinko. Šiuo atveju mes sveikiname Donecko respublikos apsisprendimą.
Turiu tokį klausimą: o kodėl gi tokiomis aplinkybėmis Putinas atšaukė faktiškai de facto merų rinkimus, jau nekalbant apie gubernatorių rinkimus pačioje Rusijoje? O štai jeigu rytoj buriatai Rusijoje pasakys, kad „žinote, apskritai tai mes mongolai. Mes krikščionys, mes budistai. Pas mus štai Dacanas, ir mes norime prisijungti prie Mongolijos“, kokia bus reakcija? Na ką ten buriatai! Čečėnija.
Aš iš prigimties Rusijos imperijos šalininkė. Bet kas man nepatinka tame, ką dabar daro Kremlius? Aš tai formulavau ankstesnėse laidose, aš tai formuluoju kaip „Pasikliovimą prastuomene“. Džiaugiuosi galėdama jums pranešti, kad Michailas Chodorkovskis kongrese, kuriame aš buvau, suformulavo žymiai tiksliau, žymiai giliau. Jis pasakė, kad Putinas naikina štai tą Rusijos imperiją, tą rusišką pasaulį. Tą rusišką pasaulį, rusiško pasaulio ateitį, būsimą slaviškų žemių koncentraciją ir jos surankiojimą aplink rusišką pasaulį.
Tai žymiai gilesnė ir tikslesnė formuluotė. Pagaliau aš suformulavau sau, kas man čia nepatinka. Svarbu suprasti, kad Putinas nepriaugina teritorijų. Priešingai, jis jas praranda. Jis – Rusijos imperijos duobkasys, o man jos gaila. Nes nacijos – juk žinoma, kad jos nesidaugina fiziškai. Yra du būdai savo nacijai padidinti – tai užgrobiant teritorijas ir per kultūrinį dominavimą.
Štai, pavyzdžiui, tie karai, kuriuos Rusija kariavo pastaruoju metu. Štai Gruzijos ir Rusijos karas. Ką Rusija gavo iš to karo? Na, ten, Kremliuje, tikriausiai gavo moralinį pasitenkinimą iš to, kad sutvarkė Michailą Saakašvilį.
Ką gavo Rusija? Teritoriją? Ne. Kiek gyventojų Pietų Osetijoje? 15 tūkstančių žmonių, ir tie ne mūsų. Kultūrinį dominavimą? Tiesiog priešingai: Gruzija, kuri buvo rusiško pasaulio dalis, galutinai susvetimėjo. Gruzija – tai dalis Rusijos istorijos nuo Bagrationo iki Amiredžibio ir Okudžavos.
O Putinas padarė taip, kad naujo Okudžavos nebus. Jis dainuos gruziniškai, o tai, beje, visai negerai būsimajam poetui.
Štai visi daugiau kaip 4 milijonai Gruzijos gyventojų, kurie ant kelio nesimėto, visi jie atskirti nuo Rusijos. Mano bendraamžiai gruzinai – paskutinioji karta, kuri kalba rusiškai. Štai tą nacijos, rusų nacijos papildymo šaltinį Putinas uždarė aklinai. Na, tadžikai uždarbiauti – prašom.
Štai Ukraina, 40 milijonų etniškai skirtingų žmonių, kurių dalis jaučiasi esą rusai, dalis – rusakalbiai, dalis ukrainiečiai. Ką gavo Putinas? Krymą. 2 milijonus. Labai gerai. Ką dar? Jis gavo, kad likę 40 milijonų nevažiuos pas priešą mokytis.
Man nepatinka, kas vyksta su šliaužiančia net to paties Donbaso ukrainizacija. Štai aš atidžiai klausiausi Donecko inteligentijos, kuri sakė, kad „Štai, mes, girdi, visi lygiaverčiai. Pas mus rusų kalba visiškai lygiavertė su ukrainiečių, tik, žinote, dokumentus reikia pildyti ukrainietiškai“. Ne, nelygiaverčiai. Ir svarbiausia net ne tai, kad rusų literatūros mokykloje mokomasi kaip užsienio. Vis tiek Puškino mokomasi, šiurkščiai kalbant, tiek pat, nors ir kaip užsienio literatūros.
Svarbiausia tai, kad pastebimas gana baisus dalykas, kurio esmė ta, kad ukrainiečių kalba tampa lyg ir inteligentijos kalba, o rusų – tai tarsi minios. Kas inteligentas, tas moka ukrainiečių.
Beje, Kipre padėtis su anglų kalba formaliai blogesnė, negu su rusų Donbase. Bet tik Kipre, buvusioje kolonijoje, kai tu kalbi angliškai, tai rodo, kad priklausai elitui. O čia priklausomybės prastuomenei požymis, nes vis tiek rusiškai kalba visi, bet tai keisis. Ir keičiasi dėl Ukrainos vyriausybės spaudimo.
Ir tai galima sustabdyti tik vienu būdu – tapti to paties slaviškojo pasaulio kultūriniu centru. Iš pradžių stipri ekonomika, stiprus mokslas. Stiprus švietimas, paskui pažiūrėsim.
Įsivaizduokite, kad Rusijos raida būtų, pavyzdžiui, kaip Kinijos. Aš nekalbu apie demokratiją – jei išmintingas autoritarinis valdovas. Štai čia Ukraina su savo oligarchais, skurdu, populizmu ir demokratija, o čia – Rusija.
Tad vėl kartoju, juk nacionalinė identifikacija tokiais atvejais – tai labai sudėtingas dalykas. Visuomet. Dar kartą pakartosiu, ji priklauso nuo kultūrinio dominavimo. Aš net nekalbėsiu apie Rusijos imperijos atvejį, nes man sakys, kad tai valdžios primestas kultūrinis dominavimas. Paminėsiu kitą, sudėtingesnį atvejį.
Greta Ukrainos – Lietuva, ir dar šalia Lenkija. Etniniu požiūriu labai neapibrėžtos sritys. O ar žinote, kas buvo pirmasis Lenkijos prezidentas? Lenkas Gabrielis Narutovičius. O žinote, kas buvo jo tikras brolis? – lietuvis Stanislovas Narutavičius, kuris buvo vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų.
O žinote, buvo dar lenkų nacionalinis didvyris Pilsudskis. Jis – lenkas, bet gimęs Vilniuje. Ir jūs juoksitės, jis turėjo tikrą brolį Boleslavą, kuris buvo lietuvis.
Tai kalbant apie tai, kad buvusioje Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje dėl Lenkijos kultūrinio dominavimo (atkreipkite dėmesį, ne imperinio dominavimo) daugelis lietuvių save laikė lenkais. Taip pat, iš idėjos, turėjo atsitikti ir Rusijoje, jeigu ji būtų teisingai vadinama. Daugelis gruzinų, daugelis armėnų, daugelis ukrainiečių, kaip ir seniau, vadintų save rusais, nes daugiau ir geriau priklausyti rusiškajam pasauliui. Kaip Gogolis – didis rusų rašytojas. Ne vien todėl, kad imperija, bet ir todėl, kad kultūros sostinė.
Taigi, pasikliaudamas prastuomene, pasikliaudamas tuo, kad mes Rusija, ne Europa, Putinas tai sunaikina. Ir tai baisu.
Nuotraukoje: Julija Latynina – Rusijos žurnalistė, publicistė, per radiją „Echo Moskvy“ transliuojamos laidos „Kod dostupa“ autorė.
201.05.06; 06:16
