Praėjusią savaitę praleidau vienkiemyje. Liūdnos tai buvo dienos, ypač rytai. Nubusdavau anksti, vos saulei patekėjus.
Įsijungdavau LRT „Gimtąją Žemę“. Graži, prasminga laida. Ir balsas – į dangaus tyrus. Ūkininkai užperka ŠV. Mišias. Bet Dievas kurčias. Ne, ne Dievas, žmogus, gremžiantis visus įmanomus žemės syvus, kaltas.
Sausra. Ėskite ir dauginkitės.
Su nerimu verdavau trobos duris – gal šįryt nebebus skaudžiai kandančios šalnos? Kurgi tau – baltos pievos, baltos iki skausmo, kaip kad žydintys sodai. Pajuos jų žiedai, jau juosta, ir nieko nebus kitaip, nei yra pasaulio sutverta.
Bitės vos vos skraido.
Pavasarį mirti labai sunku. Pavasaris labai skaudžiai gelia.
Netekome Vytauto Šerėno, gero humoristo, gražaus aukštaičio.
Išeina ištisos kartos žmonių, kuriuos mylėjome. Bet juk tokia pasaulio sandara. Gimstame ir mirštame.
Šią gegužę nesinorėtų kalbėti apie mirtį. Tik apie besikeičiantį pasaulį. Katastrofišką pasaulio klimato kaitą.
Šio mažo visatos lopinėlio žūtį. Reikia sukrėtimo, didelio sukrėtimo, kad atsibustume.
Nepaisant šalnų – viskas žydi.
Lyg ir nesinorėtų kalbėti apie politiką. Tiek daug ten nešvaros. Tiek daug – netikrumo.
Štai į antrąjį turą išėjo Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda. Narcizas ir pragmatiška karalaitė. Kaip norėtųsi apeliuoti į lietuviškąją išmintį – neapsigaukite, tautiečiai.
Užpirkite Šv. Mišias savo parapijų bažnyčiose.
Kaip kad ūkininkai, kad nežūtų dar neprinokęs derlius.
Viskas – į ateitį. Į siekį gyventi šviesiau.
2019.05.13; 15:04
