Pakalbėkime apie žmogiškuosius norus.
„Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien „be minčių“ žvelgiu į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus“. Taip esė apie Įprasminimo bandymus yra rašęs Hermannas Hesse.
Tiesą sakant, tai yra bandymas pažvelgti į žmogaus sielą, atmetus jo žmogiškuosius norus.
Anądien aš klaidžiojau po savo tėviškės apylinkių miškus. Nenoriu nieko dramatizuoti, nenoriu net moralizuoti (beprasmiška) tų, kurie lankėsi prieš mane. Mačiau ryškius širdin ir sielon giliai įsirėžiančius žmonių ir technikos pėdsakus, per kamienų vidurį nupjautus (nulaužtus), išprievartautus medžius. Griuvau ir kėliausi strigdamas už strampų tarsi žmogaus oda nuluptom žievėm, šakų, išrautų ir paliktų kelmų, jų šaknų it gyvasties nutrauktų gyslų.
Viskas, kas yra nūdienos mūsų gyvensenos atspindys. Todėl manęs jau nebeįtikina tai, apie ką kalba Greta iš Švedijos. Stipriai pavėluota, nes nėra jokios sielos, nėra jokio idealo, į kurį kabintumeis visais rankų pirštais ne į save, o nuo savęs už kito, kad apkabintum ir priglaustum.
Vartotojiška „kultūra“ yra „į save“, ir nuo savęs. Ir jau, ko gero, neišraunamai mumyse.
Kai aš papasakoju savo įspūdžius iš miško, kuriame kurį laiką po karo glaudėsi ir mano tėvas, jau kelintos kartos mano vienmetis ūkininkas prisimena pasakojimus apie savo prosenelį, stačiusį sau trobą, kuri, deja, pražuvo.
Sako, prosenelis eidavęs į sengirę žiemą, per šalčius, ir užvertęs aukštyn galvą ilgai žiūrėdavęs į pušų viršūnes. Ir tik po ilgo žiūrėjimo traukdavęs kirvį. Pagarbiai kirsdamas smalingą, brandų medį.
Ilgai tada žmonės statė namus savo sielos ir kūno prieglobsčiui, tarsi svajodami apie amžinybę, kurios žemėje, deja, nėra.
Šitai suvokdami, nūdienos žmonės todėl nebegalvoja ir apie dangų. Nes ir jo nėra. Tik apvalkalas.
Kai prieš metus staiga mirė mano vaikystės draugas, gyvenęs gražiame, dar jo senelio didingais medžiais apsodintame vienkiemyje, atvažiavusi jo dukra prasitarė, jog čia per daug šešėlių, tamsos, o ir pats namas pernelyg archaiškas šiems laikams; todėl jį griausianti ir statysianti naują, iš blokelių. Greita statyba, ir jokių aliuzijų į amžinybę.
Taigi ar daiktas turi sielą? Nelygu kaip pažiūrėsi.
Štai mes daug ką per ilgą okupacijos (50 metų) laikotarpį perėmėm iš rusų. Degtinę, požiūrį į žmogų, į daiktus kaip medžiaginę žmogaus sielos išraišką. Kolektyvinę, todėl pagrįstai nevertinamą ir pagrįstai naikintiną.
Rusai džiaugiasi savo neišsemiamais (?) naftos ir dujų ištekliais, tai yra tais daiktais, kurie yra besieliai, bent jau iš pirmo žvilgsnio, ir nerodantys žmogaus ėjimo krypties. Todėl pastaruoju metu jie labai susirūpinę savo neaprėpiamos tėvynės idėja. Kokia ji, jie kol kas, be paminklų didžiajam Stalinui atstatymo, deja, nežino.
O mes, kurie jau europiečiai, vartojantys, ir dar labiau, gausiau norintys vartoti, – ar žinome, kokie daiktai (vartojimo objektai) turi sielą, o kurie ne?
Gerovės valstybė? O kas ta gerovė? Išpjauti ir IKEA parduoti miškai?Atnaujintas automobilių parkas? Sotūs, bet godūs bei kvaili daugumos dabartinio Seimo narių veidai?
Neapsirikime: tie, kurie jau yra sukūrę gerovę sau, nesukurs jos kitiems. Gerovę kuria mažai turintys ir tuo mažu besidalijantys; arba tuo dideliu, kas bent jau priartina prie amžinybės.
Tad, regis, gerovę reikėtų pradėti kurti ne nuo mokesčių keitimų, ne nuo bankų tukinimo ir butaforinių pilių Laurų kvartale dauginimosi, o nuo galvos ir širdies; nuo darželio ir mokyklos suolo, atsisakant lyderystės kulto, beatodairiško konkurencingumo rinkoje propagavimo, o, pirmoje vietoje, diegiant amžinųjų vertybių, sparčiai nykstančių mūsų amžiuje, supratimą augančiam žmogui.
Bet tokia gerovė nebus sukurta jau rytoj.
2019.10.15; 05:31
