Prabėgo pirmasis Gitano Nausėdos mėnuo prezidento poste. Darbų derlius nemenkas. Du vizitai į užsienį, pas artimiausias kaimynes, Lenkiją ir Latviją. Artimiausiomis dienomis Prezidentas lankysis Vokietijoje, kur susitiks su aukščiausiais šalies vadovais, o jau po to suplanuota kelionė į Estiją.
Keturi vetuoti Seimo įstatymai. Su trijų iš jų vetavimu Seimo dauguma sutiko. Dabar laukiame, kaip bus apsispręsta dėl ketvirtojo, kuriuo norima drausti vienam savininkui turėti daugiau nei 1500 ha miško ploto.
Kiekvienu atveju Prezidentas G. Nausėda, vetuodamas įstatymą, pateikia ir paaiškinimą, kodėl jis siūlo teikiamą įstatymą vetuoti. Argumentavo jis ir savo poziciją dėl miško nuosavybės ribojimo: „Jau dabar aišku, kad šias pataisas lengvai apeis nesąžiningi veikėjai, pvz., per apsimestinius sandorius ar nuosavybės padalinimą atskiriems subjektams. Tokiu būdu stabdomas sektoriaus skaidrinimas ir užkertamas kelias sąžiningai konkurencijai“.
Įstatymo projektą inicijavę 8 Seimo nariai, priklausantys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, tarp kurių yra ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, nerimsta. Jie teigia, kad toks įstatymas padėtų „išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios intensyvaus miškininkavimo tikslais“ bei padėtų sumažinti neigiamą pramoninio miško kirtimo įtaką aplinkosauginiams, kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams.
Išgirdusi šitą argumentą, šokau aiškintis, ar tikrai „plynai“ kertami tik godžių privatininkų valdomi miškai, o valstybiniai puoselėjami kaip netekėjusių panelių rūtų darželiai, bet Prezidentas mane išgelbėjo nuo to nuobodoko darbo, pareiškęs, kad numatomas ribojimas negali apsaugoti miškų nuo plyno kirtimo, nes miškų kirtimus reguliuoja kiti teisės aktai, o priežiūrą atlieka atsakingos institucijos. Ir aš juo patikėjau…
Išeitų, kad reikia ne naujus draudimus ir ribojimus kurti (beje, miškų plotų įsigijimas nėra ribojamas nė vienoje ES valstybėje), o reikalauti (ir pačiam Seimui prižiūrėti), kad už miškų kirtimus atsakingos institucijos tikrai atsakingai atliktų savo darbą!
Gal būt, panašiai mano ir Prezidentas – ką liudytų ir jo veiksmai, „gryninant“ mūsų teisėjų korpusą.
Dar būtų galima prisiminti gausius šalies vadovo apsilankymus Lietuvos provincijos miesteliuose, susitikimus su valstybinių postų neužimančiais, bet nuoširdžiai savo kraštą mylinčiais žmonėmis, tačiau tai jau, galima būtų sakyti, Prezidento „laisvalaikis”.
O vienas didžiausių darbų – su premjeru suderintas naujasis Vyriausybės kabinetas. Būtent tam skiriama dauguma apžvalgininkų straipsnių, komentarų, vertinimų.
Kaip ir galima buvo tikėtis, nuomonės gana prieštaringos. Dauguma su priekaišto gaidele pabrėžia prezidento sukalbamumą ir nuolaidumą: jis sutiko palikti vyriausybėje anksčiau kritikuotus sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrus ir neišsaugojo gerai dirbusio ir didelį visuomenės pasitikėjimą pelniusio ministro Roko Masiulio.
Pats Prezidentas savo sprendimų nelaiko pralaimėjimu ar nuolaidumu valdančiajai koalicijai ir puse lūpų užsiminė apie kažkokius pasiekimus, išgavus iš premjero prezidentui pageidautinus nutarimus. Tačiau visuomenė „iš pusės“ lūpų skaityti nesugeba, užtat ne vienas šyptelėjo, išgirdęs Prezidento paaiškinimą, kodėl ministro poste paliktas ministras A. Veryga: Prezidentas teigė iš A.Verygos išgirdęs, kad jis darys būtinas reformas, tačiau jos bus geriau apgalvotos.
Ką gi, Prezidentas, atrodo, neatkreipė dėmesio į pagrindinę ministro specialybę bei specializaciją, antraip jis seniai būtų pastebėjęs, kad šitas žmogus turi retą sugebėjimą ramiai, netgi – geranoriškai išklausyti pačias aštriausias pastabas ir pašnekovams sakyti būtent tai, ką jie norėtų išgirsti, bet nebūtinai jis tai padaro. Taip priimta psichiatrų ceche…
Kitas „specialistas“ kalbėti tai, ką klausytojai norėtų išgirsti, buvo (ir tebėra) premjeras Saulius Skvernelis.
Prieš 2016 m. rinkimus, matydamas, jog daugumą rinkėjų piktina kandidatais į Seimą partijų sudarinėjami „partiniai sąrašai, S. Skvernelis žadėjo sudarysiąs technokratišką, nepartinių profesionalų vyriausybę. Šitas manevras sužavėjo ne tik rinkėjus, bet ir kai kuriuos politologus, ir net opoziciją.
Pavyzdžiui, tais pačiais 2016 m. MRU Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Virgis Valentinavičius Delfio portale rašė: „Dauguma, įskaitant opoziciją, pripažįsta, jog naujojoje Vyriausybėje surinkti žmonės palieka gerą įspūdį – tai pakankamai kompetentingų, energingų ir nesusitepusių žmonių būrys. Ir akivaizdu, kad jiems gerai atrodyti itin padeda buvusi Vyriausybė. Dabar geriau matosi, kokia vargana buvo buvusi Vyriausybė tiek savo sudėtimi, tiek tragikomiška Algirdo Butkevičiaus lyderyste“.
Šiandien vienas iš opozicijos lyderių Gabrielius Landsbergis pažymi, jog vietoje žadėtų savo sričių nepartinių profesionalų, dabar Vyriausybėje turime „niekuo nepasižymėjusius, abejotinos reputacijos partinius kadrus”, o iš jų sudarytas ministrų kabinetas esąs „Brežnevo laikų stagnacija ir visų žadėtų proveržių ir reformų kapituliacija”.
O premjeras net po naujausių pokyčių Vyriausybės sudėtyje tebegieda tą pačią giesmelę, jog ir atnaujintasis kabinetas esąs profesionalų kabinetas, nors istorija su Roku Masiuliu bei su naujai į ministrų kabinetą įtrauktais asmenimis šaukte šaukia, jog dabartinė vyriausybė – pabrėžtinai partokratinė, sudaryta vien iš juos delegavusioms partijoms ištikimų politikų.
Ar tai blogai?
Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio, politinis užnugaris svarbus ne tik ministrui, bet ir visai valdančiajai daugumai. „Žmogus, kuris nesusietas su politine jėga, o yra tik savo srities atstovas ir daugiau nieko, yra mažiau kontroliuojamas ir ne visada bando taikytis su programa ir tikslais, interesais, kuriuos deklaruoja politinė partija. Todėl politikai ministrai priimtinesni, nes mažiau problemų kyla derinant veiksmus.“
Toks komentaras paaiškina, kodėl Prezidentas nusileido valdančiajai koalicijai, tariantis dėl Roko Masiulio perspektyvų: „Deja, galbūt mano klausimai dėl to, kodėl R.Masiulis negalėtų tęsti savo veiklos, na, atsakymas buvo toks – kad jo iniciatyvoms bent jau pastaruoju metu nebuvo pakankamo palaikymo Seime. Turint omenyje, kad ministrų kabineto narys turi turėti visišką ministro pirmininko palaikymą, atramą Seime“.
Taigi, technokratai, Lauro Bielinio nuomone, „kartais nepastebi to, kad vienoje vietoje pabandžius kažkokius pokyčius, kitoje vietoje gali kažkas suirti. Politikams lengviau tai įvertinti. Daug kas išties buvo labai lėtame judesyje“.
Man gi, keletą metų dirbusiai švietimo srityje, nepasirodė, kad Švietimo ministerija, kai jai vadovavo J. Petrauskienė, buvo „lėtame judesyje“. Priešingai, ne tik aš, bet ir beveik visa švietimiečių bendruomenė šiurpo nuo tų tempų, kuriais buvo vykdoma pedagogų atlyginimo reforma, ko pasėkoje net buvo kilęs įsimintinas streikas…
Šiurpo nuo neišsenkančių ministro A. Verygos iniciatyvų ir tų tempų, kuriais tos iniciatyvos būdavo įgyvendinamos, sveikatos apsaugos specialistai.
O vadinamoji Urėdijų reforma? O Niagaros kriokliu ant šeimų garmėję tėvų ir vaikų santykius reguliuojantys įstatymai? Ar ir jie buvo „lėtame judesyje“?
Gal tik nuo Vilniaus bokštų į Valstiečių ir Žaliųjų vyriausybės reformas žvelgiantiems politologams jos atrodė lėtos. O staigių permainų išgąsdinta visuomenė svajojo apie tokius ministrus ir ministres, kurie išgirstų šimtmečiais patikrintą liaudies išmintį: „Septynis kartus atmatuok, dešimtąjį – kirpk“… Gal todėl šiandien visuomenė daug palankiau, nei „profesionalai“ politologai, politikai priima ir pirmuosius prezidento G. Nausėdos veiksmus, sprendimus, komentarus.
Galima suprasti ir nekantraujančią žiniasklaidą, pripratusią rašyti, komentuoti nuolatinius kivirčus, skandalingus apsišaudymus tarp paskutiniųjų vyriausybių ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Žurnalistai ilgisi intrigos, įtampos… Dulka skambūs epitetai, etiketės, kuriomis apsikeisdavo politinio teatro pagrindiniai veikėjai ir kuriuos su įkvėpimu cituodavo žurnalistai. Beje, nuobodžiauja ir kai kurie skaitytojai – rinkėjai. Jiems šiandieniniame politiniame gyvenime irgi ima trūkti…ne, ne duonos, o kraujo.
„Man mūsų naujasis prezidentas toks porcelianinis: toks, nei trukt, nei stop, kad tik nesudužtų, per garsiai nesuskambėtų, bet, tuo pačiu, kad visi juo žavėtųsi. O taip norisi viesulo!” – prisipažino vienas facebook‘o draugų.
O žaibo į užpakalį nesinori?
Vieni nori pamaitinti neturtėlius. Kitiems patinka vadovauti… Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas kunigas, „kiekvienas mūsų sukurtas tarnauti Dievui (tautai, valstybei, artimui…) unikaliu būdu.“
Bet kodėl taip maža norinčių TARNAUTI?
2019.08.12; 20:32
