Rugsėjis, kaip liudija istorija, visokiausių gaisrų mėnuo. Kai kurie jų nusvilino ir Lietuvą.
Prieš 505 m. (1514 m. rugsėjo 8 d.) netoli Oršos (Baltarusija) įvyko mūšis tarp Lietuvos ir Maskvos didžiųjų kunigaikštysčių.
O prieš 80 m., 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Kas, be rugsėjo, dar bendra tarp šitų įvykių?
Ogi tai, kad ir vienu, ir kitu atveju karo gaisrai įsiliepsnodavo iš mažučių, lyg ir nereikšmingų kibirkštėlių, kurias, atrodytų, labai lengva būtų buvę užgesinti, jei jos nebūtų buvusios įžiebtos sąmoningai, dirbtinai sukurtų pretekstų, provokacijų pagalba.
Oršos mūšis buvo tik vienas iš epizodų dešimtį metų (1512 m. -1522 m.) trukusio karo tarp LDK ir Maskvos. Tos kunigaikštystės jau ne vieną dešimtmetį varžėsi dėl to, kas valdys rusiškąsias žemes. Būtent tuomet Maskva pradėjo taikyti ir tobulinti naujaisiais laikais ypač išpopuliarėjusį pretekstą užpuolimui: teigti, jog užpuldama kitą šalį, šalis agresorė „gina“ savo skriaudžiamus tautiečius ar bendratikius. Taip ir Oršos mūšio priešistorėje: Maskva užpuolė LDK, teigdama, kad gina Lietuvos valstybėje diskriminuojamus stačiatikius ir saugo juos nuo prievarta diegiamos katalikybės.
Oršos mūšis, pasibaigęs LDK pergale, didelių dividendų Lietuvai neatnešė, nes nepavyko atsikovoti prieš mėnesį Maskvos užimto Smolensko. Bet, kita vertus, šia pergale Lietuva padarė eilinę paslaugą Lenkijai, nes po Oršos mūšio imperatorius Maksimilijonas I vienašališkai nutraukė prieš Lenkiją sudarytą sąjungą su Maskva.
Provokacijų gausu Antrojo pasaulinio karo istorijoje, bet be provokacijų neapsiėjo nė Pirmasis pasaulinis karas.
1914 m. Serbija, nušovus Sarajeve Austro-Vengrijos princą Ferdinandą, po Austro-Vengrijos notos pasižadėjo įvykdyti jos reikalavimus, bet jai visgi buvo paskelbtas karas. Buvo išrastas pretekstas, vėliau tapęs chrestomatiniu: spaudoje buvo paskelbta, kad austrai tapo klastingų serbų auka, nes pastarieji neva užpuolė kažkurį austrų pasienio punktą.
Dirbtinį pretekstą, agresorei pasiskelbus auka, sukūrė Sovietų Rusija 1939 m., kai sumanė jėga susigrąžinti iš Rusijos imperijos ištrūkusią Suomiją. Rusai apkaltino suomius, jog netoli pasienio kaimo Mainila jų karius neva apšaudė suomių artilerijos pabūklai. Ir nors suomiai įrodė, kad tame ruože suomiai neturėjo jokios artilerijos, rusai tol nesiliovė vertę ant suomių absurdiškų kaltinimų, kol neuždegė karo.
Antrojo pasaulinio karo Europoje pradžioje provokacijų kibirkštis metodiškai įskeldavo Hitleris, o vėliau jomis karo laužą sėkmingai kurstė ir Stalinas.
Karas pasaulyje prasidėjo anksčiau, nei 1939 m. rugsėjį: su Etiopija Afrikoje jau kariavo Italija, o nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos-Japonijos karas. Bet tai vyko už Europos ribų. Ir tik kai Vokietijai užpuolus Lenkiją, į karą Lenkijos pusėje įsitraukė Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, karas tapo Pasauliniu, pražudžiusiu 50-70 milijonų žmonių.
Verta prisiminti, jog dar 1934 m. vokiečiai ir lenkai buvo pasirašę savotišką „Ribentropo-Molotovo pakto“ imitaciją: tarpusavio nepuolimo sutartį, pagal kurią, panašiai kaip vėliau Vokietija su Rusija pasidalijo Lietuvą, 1938 m. Vokietija su Lenkija pasidalino Čekijos teritoriją, ir Lenkijai atiteko palyginti nedidelė Tešino sritis.
Jau 1938 metais vokiečiai buvo sukūrę planą diversinės operacijos kodiniu pavadinimu „Konservai“ planą, pagal kurį Vokietijos ir Lenkijos pasienyje turėjo būti užpulti vokiečių objektai, atsakomybę suverčiant lenkams. Pasirašius sutartį, planas laikinai buvo atidėtas. Bet nepamirštas…
Tiesioginiu pretekstu Vokietijai užpulti Lenkiją tapo provokacija Glivicės mieste (vok. Gleiwitz) Lenkijos pietuose, kuris tuo metu priklausė Vokietijai.
1939 m. rugpjūčio 31 d. pavakarę lenkų kareivių uniformomis apvilktų vokiečių būrys užpuolė Glivicės radijo stotį.
Tariami „lenkai“ surišo radijo stoties darbuotojus ir aidint šūviams, į eterį perdavė antivokišką pranešimą lenkų kalba. O kad būtų įtikinamiau, aplink radijo stotį buvo išmėtyti lenkų uniformomis perrengtų kalinių kūnai iš Vokietijos teritorijoje buvusios koncentracijos stovyklos, prieš tai juos nužudžius. Tai šitie bėdžiai ir buvo vadinami „konservais“.
Vokiečiai į šita neva lenkų išpuolį nedelsiant atsakė. Rugsėjo 1 d. iš karo laivo „Šlezvigas-Holšteinas“ apšaudė lenkų garnizoną netoli Gdansko. Tą pačią dieną į vokiečių tautą per radiją kreipėsi Hitleris ir pranešė, jog, keršydama lenkams, vokiečių kariuomenė jau atakuoja lenkų pozicijas. O tada jau karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Istorikams profesionalams niekuomet nebuvo paslaptis ir tai, kad ikikarinė Lenkija pati vykdė agresyvoką politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu, ir tai, kad Glivicės radijo stotį užpuolė ne lenkai, o patys vokiečiai. Tačiau, pasirodo, ir šiandien netrūksta žmonių, kurie tiki ta sena, vokiečių sukurpta „antimi“. Tad nieko stebėtino, kad šiandien kai kurie lietuviai (ir nelietuviai) bukai tiki tomis dar KGB sukurptomis bylomis apie lietuvių patriotus – „žydšaudžius“.
Prieš keletą metų įdomų straipsnį „Agresoriai į karą paprastai joja ant provokacijos arkliuko“ apie provokacijų vaidmenį agresorių planuose paskelbė „Lietuvos ryte” Vitalijus Michalovskis. Jis pastebėjo, jog „seniai nugrimzdo į praeitį tie laikai, kuomet karas buvo skelbiamas neslepiant nukariavimų troškimo ir savo viešpatavimo įtvirtinimo. Naujausioje istorijoje karas buvo pradedamas kiek kitaip. Agresoriui ir okupantui būtina parodyti pasauliui, kad jis buvo „priverstas kariauti“, kad jis „tik gynėsi“ ar „vadavo liaudį (ar tautiečius) nuo priespaudos“.
Tiesa, Oršos mūšio priešistorė, kaip matėme, kiek praplečia provokacijų metodo panaudojimo laiko ribas, bet esmės nekeičia.
Taigi, Vokietija užpuolė Lenkiją praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo. O kol Lenkijos kariuomenė beviltiškai stengėsi sustabdyti Vokietijos agresiją, iš rytų ją užpuolė kitas agresorius: rugsėjo 17 d. į Lenkiją įsiveržė Sovietų Rusijos kariuomenė. O jau spalio 6 d. Vokietija ir Rusija galutinai užėmė, pasidalino ir aneksavo visą Lenkiją.
Tuo rugsėjo gaisrai nesibaigė. Rugsėjo 28 d. Maskvoje J. Ribentropas pasirašė naują susitarimą su sovietų vadovybe, kuriuo Lietuvą, mainais už tą Lenkijos dalį, kurią buvo užgrobusi Rusija, Hitleris perleido Stalinui. Žinoma, Lietuvai nežinant. Bet jau sekančią dieną Rusija pradėjo vykdyti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių užgrobimo planą.
Iš pradžių Lietuva mainais už dalį lenkų okupuoto Vilniaus krašto buvo priversta įsileisti į savo teritoriją „sutarto kiekio“ rusų įgulas. Paskui suorganizavus (įdomu, kieno rankomis?) visokias provokacijas (pvz., inscenizavus, kad lietuviai „grobia“ rusų karius), Maskva puolė įgulas „gelbėti“, kol 1940 m. visa Lietuva buvo „išgelbėta“ nuo savo valstybės ir nuo laisvės…
Žinoma, Rusija niekada, išskyrus trumpą Boriso Jelcino prezidentavimo periodą, nepripažino savęs nei provokatore, nei agresore. Ji – tik Europos gelbėtoja nuo nacių! Ir būtent šitą versiją uoliausiai palaiko dauguma žydų Izraelyje ir kitose šalyse.
Tačiau šiandien ir kitos Europos valstybės, ne vien Lietuva ar Lenkija, patyrusios „išvaduotojų” tikrąją politiką, vis dažniau suabejoja išvaduotojų misijos tyrumu.
Neseniai Rusijos ambasada Jungtinėje karalystėje ir kai kurie Rusijos politikai „nepriimtinu“ pavadino Anglijos premjero Boriso Džonsono pareiškimą, jog Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjį Lenkija atsidūrė „tarp fašistų kūjo ir komunistų priekalo“.
Rusiją įskaudino net jos ištikima sąjungininkė Bulgarija. Rugsėjo 4 d. Rusijos ambasada Bulgarijoje išsakė pasipiktinimą Bulgarijos užsienio reikalų ministerijos pasisakymu apie parodą, kuri turi būti atidaryta Rusijos kultūriniame – informaciniame centre, minint Rytų Europos „išvadavimo“ jubiliejų [https://www.lentainform.com/pnews/]. Mat, nelaukdama parodos atidarymo, Bulgarijos URM paragino Maskvą nebekartoti „abejotinos istorinės tezės“ apie tai, jog Sovietų Sąjungos karas prie hitlerinę Vokietiją reiškęs Europos išvadavimą.
Įdomiai Bulgarijai „atsikirto“ visuomenės veikėju laikomas publicistas Armenas Gasparjanas. Jis panašiuose pasisakymuose įžiūri norą sumenkinti SSSR vaidmenį Antrojo pasauliniame kare ir net ketinimus apskritai peržiūrėti ligi šiol priimtus karo vertinimus.
Gasparjano nuomone, vakarai dėl karo ruošiasi visą kaltę suversti Rusijai, bet vis dar delsia dėl Holokausto, nes Europos žydų sunaikinimo neįmanoma nuneigti. Publicistas teigia: „neabejoju: jeigu Hitleris nebūtų pradėjęs naikinti Europoje gyvenusių žydų, jis jau seniai būtų buvęs reabilituotas Europos šalių visuomenės sąmonėje. Ten [Europoje – J.L.] jau būtų įrodyta, jog Hitleris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik užpulti mūsų „infernalinį Mordorą“, kad, taip sakant, išlaisvinti tautas, patekusias į azijietiškojo bolševizmo jungą“.
Savo emocingą komentarą publicistas užbaigia nedviprasmišku raginimu: „Gal būt, jau laikas pradėti atsakinėti [turi galvoje Bulgarijos URM ir panašius kitų šalių išsakomus Rusijos vaidmens vertinimus – J.L.] taip, kad nė vienas šunpalaikis net nedrįstų loti į mūsų pusę?“
Komiškiausia, o gal liūdniausia tai, kad patys rusai Rusijoje jau ne pirmus metus atvirai peržiūri Stalino vaidmenį SSSR ir Europos istorijoje, ir visus jo nusikaltimus prieš žmoniją ir žmogiškumą aiškina būtent tuo, kad jis „neturėjęs kito pasirinkimo“…
O pavojingos provokacijos kibirkščiuoja ir naujausiais laikais. Neramu, kad žiebtuvėlis vis dažniau plyksteli rankose tų, kurie įtikėjo savo teise diktuoti Europos tautoms, kad jos savo istoriją vertintų tik jų akimis.
2019.09.10; 06:30
