Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?
Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.
Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.
Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.
Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir – sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.
Prieš keletą metų, kai vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).
Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.
Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.
Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.
Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.
Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.
Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.
Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.
Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.
Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.
Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.
Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.
Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.
Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.
Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“
Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…
Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.
Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!
Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“
O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.
Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.
Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.
Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.
Tik… ar pats Prezidentas Vilniuje girdimas?
2020.02.04; 06:00
