Jūratė Laučiūtė. Kokių grėsmių mokykloje nepastebi tėvai?


Print

Mokytojų streikas tęsiasi ketvirta savaitė… Valdžiai ėmė stigti ir kantrybės, ir sveikos nuovokos.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nusišneka ne tik atstatydintoji ministrė (esą, Lietuvoje mokytojų net 6 tūkstančiais per daug…), bet ir premjeras, ir jo patarėjas Skirmantas Malinauskas, valdžią ir streikuojančius mokytojus paskelbęs nesutaikomais priešais, tokiais, kaip Ukraina ir Rusija. Mat, ministerijoje nakvojantys mokytojai jam panašūs į Krymą okupavusia Rusiją.

Deja, panašūs nusišnekėjimai tėra purslai, tykštantys iš švietimo problemų jūros, kai į ją iš vyriausybinių aukštybių žlegtelėjo neprityrusių pilotų vairuojama atlyginimų reformos raketa… Yra ir kur kas rimtesnių problemų, apie kurias tiek aukštosiose (vyriausybinėse) sferose, tiek visuomenėje kalbėti retas tenori ar drįsta.

Dabar visos kalbos, protestai, diskusijos sukasi apie mokytojų atlyginimus, lyg juose slypėtų porą pastarųjų dešimtmečių vis prastėjančių Lietuvos švietimo rezultatų priežastis,  nelyginant rusų pasakų piktadario Nemirtingojo Koščejaus mirtis, kuri adatos pavidalu slypėjo anties kiaušinyje.

Išties, Lietuvos pedagogų atlyginimai mažiausi ES. Ir tai – nenuplaunama gėda visoms ligšiolinėms vyriausybėms. Bet ar tikrai pakėlus mokytojų atlyginimus tiek, kiek dabar reikalauja streikuojantys mokytojai, švietimo kokybė irgi atitinkamai pagerės?

Daug kam vaizduotę kaitina mokytojų atlyginimai Suomijoje ir netgi Estijoje. Bet ar teko girdėti kvalifikuotai aptariant Suomijos ir/ar Estijos švietimo prioritetus bei mokytojų ir mokinių santykius tose šalyse?

O vertėtų, nes paaiškėtų, jog vienas iš trijų svarbiausių švietimo prioritetų šiaurinėse mūsų kaimynėse, po kokybiškų žinių, yra patriotizmo, tautinės tapatybės ugdymas, nuo ko Lietuvos švietimas priverstinai nusisuko.

Kitas labai galingas Suomijos švietimo sistemos variklis, o kartu instrumentas yra mokytojo autoritetas, kurį palaiko ne tik aukštas atlyginimas, bet ir kitaip, nei Lietuvoje, sudėlioti teisių ir pareigų akcentai mokyklos bendruomenėse.

Toje šalyje moksleiviai, ir jų tėvai, ir pedagogai žino, kad į mokyklą vaikai ateina ne (tik) draugauti, žaisti, bet MOKYTIS. Pareiga mokyti ir mokytis ten yra aukščiau už nebrandžių vaikiškų protų egocentriškai suvokiamas teises.

Lietuvoje švietimo poreikius ir gaires jau kelintas dešimtmetis nustatinėja Laisvosios rinkos institutas bei įvairūs globalistai-neoliberalai, svajojantys apie nemąstančią, tik klusniai, bet, pageidautina, pakankamai profesionaliai darbdavių bei runkelių elito nurodymus vykdančią visuomenę.

Tik jiems, globalistams neoliberalams, o ne tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjams, galėjo ateiti į galvą mintis mokinių teises iškelti aukščiau pareigų. Net ir sovietų laikais iš santykių tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų nebuvo išguita abipusė pagarba bei pareigos.

Vyresnės kartos inteligentas, geriausių, dar prieškarinėje Lietuvoje suformuotų kultūrinių bei moralinių tradicijų tęsėjas muzikologas Rimantas Gučas tvirtina, jog negalima visų švietimo problemų suvesti į materialinius dalykus ir tęsia: „Mokyklą lankiau gana seniai. Gerai pamenu, kai suaugę apie mokytojus prie vaikų kalbėjo tik gerai. O vaikams mokytojas buvo be išlygų gerbiamas asmuo. Jau po poros-trejeto dešimtmečių tapo įprasta, kad vaikai apie mokytojus kalba, jog tai paskutiniai durniai, o tėvai klausosi, kartais net pritaria. Dabar neretai mokytojai tampa mokinių patyčių objektu. Mokinys gali grąsinti primušti mokytoją. O mokytojas net balso negali pakelti. Dažnai patirdami nepagarbą iš mokinių, mokytojai, kaip, beje, ir visi piliečiai, patiria nepagarbą ir iš patologiškai subiurokratėjusios valdininkijos“.

Gal jis klysta? Deja, pastarųjų mėnesių premjero atsiliepimai apie mokyklą ir  pedagogus bei eksministrės Jurgitos Petrauskienės arogantiškas elgesys su streikuojančiais mokytojais be išlygų patvirtina, jog R. Gučas teisus.

Streikuojantys mokytojai. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Juokinga, bet švietimo ministerijos biurokratų uoliai puoselėjamas veidmainiškas dėmesys mokinių teisėms ir laisvėms nedžiugina netgi pačių moksleivių (žinoma, tokių, kurie iš namų atsinešė  gebėjimą savarankiškai protauti).

Ką tik  rajono spaudoje skaičiau interviu su  moksleive, kuri turėjo galimybę palyginti rajoninės mokyklos atmosferą su specialiąja M.K.Čiurlionio menų mokykla: „…M.K.Čiurlionio menų mokykloje buvo mažai žaidžiančių su telefonais, buvo didesnė pagarba mokytojui, niekas nesikeikė, nesistumdė. Vaikai gerai elgėsi ir ne vien todėl, kad tai – aukšto lygio menų mokykla, bet todėl, kad jie iš gerų šeimų. Ir tikrai nepatvirtina pasakymo, kad jeigu vaikas iš turtingos šeimos, jis bus geras. Ne, visi vaikai buvo mandagūs, ramūs ir nebuvo skirstomi į lygius: kuris „geras“, o kuris – „blogas“…“

O juk tokių pastebėjimų – ne keli, ir net ne dešimtys, o eina bangomis per visą Lietuvą. Todėl vargu ar net kelis kart padidintas atlyginimas padės kilstelėti švietimo lygį į padorias aukštumas, jei mokytojams nebus grąžinta teisė su visu būtinu griežtumu priminti mokiniams jų pareigas ir pareikalauti iš jų bei tėvų, kad mokinys mokytųsi ir laikytųsi mokyklos bendruomenėje priimtų elgesio, bendravimo taisyklių.

Be jokios abejonės, pagarbos nusipelnė tie moksleivių tėvai, kurie, suprasdami permainų būtinybę apverktinoje nūdienėje švietimo sistemoje, parėmė mokytojų streiką, pritarė jų reikalavimams siekti teisingesnio ir skaidresnio  jų darbo apmokėjimo. Tačiau būtų dar geriau, kad, pasakę „A“, pasakytų ir „B“. Kad susimąstytų, ar įmanoma laukti ir tikėtis gerų mokymosi rezultatų klasėje, kur šalia eilinių, vadinamųjų „normalių“ mokinių  sėdi vaikai, kurie arba dėl iš aplinkos atsinešto auklėjimo trūkumų, arba dėl prigimtinių elgesio ir aplinkos suvokimo sutrikimų nepajėgia lygiomis sąlygomis kartu su klasės kolektyvu įsijungti į pamoką, nepajėgia susikaupti, išlaikyti dėmesio ar tiesiog nesuvokia tų dalykų, kurie privalomi jų amžiaus vaikams. Vieni nepajėgia, o kiti piktybiškai nenori.

Pagal dabartinę veidmainišką švietimo koncepciją ir, gal būt, tokių „ypatingų“ vaikų tėvams reikalaujant, jų vaikus nurodoma integruoti į bendraamžių kolektyvą, nors jų lygis ir individualios ypatybės aiškiai neatitinka standartinės mokyklos tikslų ir uždavinių. Tačiau niekam nė motais, kad tokie vaikai trikdo ir žlugdo visą mokymosi procesą. Juk mokytojai trečdalį ar daugiau pamokos laiko priversti skirti specialius poreikius turinčių mokinių elgesio „išlyginimui“, one darbui su visa klase. Likusieji moksleiviai yra išblaškomi, jie priversti dalyvauti spektaklyje „Išdykėlio sutramdymas“, o jautresni, mažiau atsparūs aplinkos poveikiui, patys pagauna blogą pavyzdį ir ima elgtis taip, kaip nesielgtų, jei klasėje nebūtų vienos ar kelių „šašuotų avių“ (atleiskite, tai ne diagnozė, o stilistinė figūra…).

Taip iš pirmo žvilgsnio kilnus tikslas „socializuoti“, „toleruoti“, „integruoti“ atveda į švietimo duobę, kai dėl kelių vaikų klasėje pedagogai, neparuošti darbui su tokiais neadekvačiais vaikais, yra priversti primityvinti užduotis, nuleidinėti reikalavimų kartelę bei užmerkti akis į elementarių elgesio taisyklių nepaisymą. Klasės kolektyvas išbalansuojamas, mokymo lygis krinta… Ir krinta jau ne vieneri ir net ne dešimt metų, o švietimo vairininkai tebekuria naujas metodikas, pritaikytas standartinių gebėjimų vaikams… Užburtas ydingas ratas, kurį būtų labai lengva sutraukyti, jei būtų norima pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kurią įsivaizduoja biurokratai Vilniuje.

Kodėl aš vadinu dabartinę švietimo koncepciją, orientuotą neva į vaikų teises, veidmainiška? Priežasčių – ne viena, bet pradžiai pakaktų bent šios.

Vaiko teisių apsaugos įstatyme yra aptariamos įvairios grėsmės vaiko saugumui bei įtvirtinama „grėsmės vaikui lygių kriterijų ir nustatymo tvarka“. Tarp vienuolikos nurodytų grėsmių yra ir tokia: „Vaikas su negalia“. Įstatyme pateiktas ir paaiškinimas, kodėl vienas vaikas su negalia sukelia grėsmę kitiems: mama dažnai slaugo sergantį, su negalia vaiką ir tai gali sukelti neigiamą poveikį kitiems vaikams.

Pakartoju nesupratusiems: vaikas su negalia (nenurodyta, kokia negalia, fizine ar psichine) gali kelti grėsmę kitiems vaikams, nes mama slaugydama sergantįjį, nebeskiria pakankamo dėmesio sveikiesiems vaikams, ir tai jiems gali padaryti neigiamą poveikį. O tai, savo ruožtu, jau duoda pagrindo valstybei iš mamos, iš šeimos atimti sveikuosius vaikus.

O kaip yra klasėje? Juk pedagogas, dirbantis su klase, kurioje yra pora ar, neduok Dieve, daugiau vaikų su elgesio ir /arpsichikos sutrikimais, išties nebegali skirti deramo dėmesio kitiems vaikams. Be to, pritaikant mokomųjų dalykų programas vaikams su elgesio ar intelekto nuokrypiais, tuo pačiu yra nuvertinami sveikosios, standartinės daugumos vaikų poreikiai, nebeugdomi jų gebėjimai. Ir tai neišvengiamai veda prie bendro švietimo lygio primityvinimo ir smukimo. Bet šitos „grėsmės“ nemato, neįvertina nei vaikų teisių gynėjai, nei švietimo reformatoriai. Kas tai, jei ne veidmainystė, ne dvigubi standartai?

Pagaliau, ne veltui, matyt, tokių išskirtinai „ypatingų“ vaikų nematome  privačiose mokyklose, konfesinėse, specializuotose gimnazijose, kurios, iš(si)keldamos pedagogams aukštą reikalavimų ir norimų rezultatų kartelę, atsirenka tik tuos vaikus, kurie turi gebėjimų norimiems rezultatams pasiekti.

Kita vertus, nieko gero priverstinė „integracija“ neduoda ir vaikams, turintiems elgesio, psichikos problemų, nes jų asmenybės ugdymui svarbiau už abejotinos kokybės „bendravimą“ su sveikais bendraamžiais yra specialių pedagogų, psichologų, o neretai ir medikų pagalba bei dėmesys.

Streikuojantys mokytojai: situacija peržengia nesiskaitymo su vienos profesijos žmonėmis ribas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pabaigai – anoniminio tėčio pasvarstymai apie mokytojų streiką ir tikrąsias jo priežastis: „Supratau, kad streikuoti mane priverstų kažkas nematerialaus ir asmeniško, kažkas tokio, kas kardinaliai kirstųsi su mano pamatinėmis žmogiškumo vertybėmis, kažkas neapčiuopiamo ir nepamatuojamo kylančio iš vidaus – tai ką aš visu savo vidumi suvokčiau kaip NETEISYBĘ, ORUMO pažeminimą, NEŽMONIŠKĄ ELGESĮ. Persukau galvoje savo sukauptas žinias, patirtį ir suvokimą apie mokytojus ir jų padėtį visuomenėje, kaip aš, kaip kiti tėvai bendrauja su mokytojais, visus supermamyčių/tėvelių išsidirbinėjimus per tėvų susirinkimus, auklėjimus, kaip mokyti, valdžios (premjero, ministrės ir pan.) priekaištus dėl ilgų atostogų, reikalavimo rezultatų dabar, o algas didinsime rytoj, vaikų teisių išaukštinimą ir t. t. ir pan. Ir priėjau prie karčios išvados, kad „MOKYTOJAS LIETUVOJE YRA NEGERBIAMAS VALDŽIOS IR TAI YRA ŠIMTERIOPAI DIDESNĖ PROBLEMA, NEI JIEMS MOKAMAS ATLYGINIMAS”.: / https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/teti-nustebino-automobilyje-uzduotas-dukters-klausimas/

Taigi, lygiava, kaip žinia, nėra lygybės sinonimas, o teises turi ne tik vaikai su specifiniais poreikiais, bet ir paprasti vaikai bei jų atsakingai į savo pareigas žiūrintys tėvai ir pedagogai, kurių, laimei, dar tebėra dauguma. Ir toji dauguma turi teisę į normalią mokyklą, į mokymą(si) normalioje klasėje, su vienu mokymo lygiu, be jokių ten „A“ ar „B“ ir specialiųjų lygių, su vienodais reikalavimais visiems toje mokykloje, toje klasėje besimokantiems moksleiviams. O tie vaikai, kuriems tokie reikalavimai per sunkūs, neįveikiami ar nepriimtini, turi teisę mokytis kitose, specialiai jiems, jų gebėjimams, galimybėms pritaikytose mokyklose ar klasėse. Tik tuomet ne tik premjeras, bet ir visa visuomenė gali laukti ir tikėtis geresnių, kokybiškesnių mūsų vaikų mokymo ir ugdymo rezultatų.

2018.12.08; 18:10