Jūratė Laučiūtė. Neišvažiuokite…


Print

Kryžius – vienas populiariausių Lietuvoje krikščionybės simbolių. Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Gilias katalikybės tradicijas nacionalinėmis spalvomis padabino ypatinga Lietuvos istorija, kurioje katalikybė, o su ja ir kryžiai tapdavo ir vienu svarbiausių nacionalinės tapatybės simboliu, todėl jie tapo ir tautinio pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai bei sovietų okupacijai simboliu. Lietuvoje netgi susiformavo atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė, šalia dievdirbystės.

Šiandien, regis, kryžiui vėl lemta tapti dvasinės, kultūrinės kovos dėl tautos išlikimo simboliu. Tad pranciškonų brolijos sprendimas Kretingos bažnyčios 400 šimtų metų jubiliejų pažymėti Kryžiumi, atrodo, neturėjo sulaukti rimtesnių prieštaravimų. Bet juk esam lietuviai, o lietuviai pastaraisiais metais išgarsėjo kaip viena irzliausių, viskuo nepatenkintų žmonių tauta. Todėl ir Kretingoje statomas kryžius neišvengė kritikos. Vieniems nepatiko pats sumanymas, kitiems – medžiagos, iš kurių buvo montuojamas kryžius, tretiems užkliuvo vieta, kuri buvo jam numatyta…

Ką liudija tie ir kiti pabambėjimai? Gal tai, kad tapome taip išdresiruoti pamokymų būti tolerantiškais, atidiems tam, kas svetima, kas – kitoks, iš kitur, kad nebemokame džiaugtis tuo, kas gera, kas gražu savame mieste, savoje gatvėje, savame kaime?… Iš mūsų buities ir iš mūsų kultūros baigiamas išguiti jaukaus artumo „saviškiui“, „mūsiškiui“ jausmas, atvirumas „gimtųjų namų“ kultūros reiškiniams.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kultūra pirmiausia yra „tai, kas yra mūsų galvose“, – lakoniškai nusakė maestro Donatas Katkus ir patikslino: „Labai dažnai kultūrą tapatina su meno kolektyvais, dailininkais, tačiau tai yra laisva bendruomenė. Jie užsikrečia menu, galbūt, yra garbėtroškos kažkokie momentai. Ne tai svarbiausia yra. Kultūra yra tai, kas yra visų žmonių galvose, ką jie mąsto.“

O jei galvose yra vien neigimas, vien kritika, ar tai galima vadinti kultūra? Vargu bau… Tad siūlau pasižiūrėti į naująjį kryžių ramiai, „be pykčio“ ir paieškoti gerųjų jo pusių.

Kretingos kryžius unikalus. Jis – ne iš medžio, ne iš akmens, ne iš metalo ar kitų tradicinei kryždirbystei įprastesnių medžiagų. Ir ne todėl, kad autorius, talentingasis, praktiškai visą Žemaitiją, ypač Telšius puošiantis architektas Algirdas Žebrauskas būtų norėjęs „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“, o todėl, kad sumanė jį kaip šviečiantį iš vidaus, „iš savęs“. O toks sumanymas reikalavo ir netradicinių sprendimų, pasirenkant medžiagas, visą konstrukciją.

Rezultatą turime? Kryžius šviečia? Šviečia. Ir tai – labai prasminga.

Seniau, prieš kelis šimtmečius, kai ne tik kaimai, bet ir miestai naktį būdavo tamsūs, nešviesdavo ir bažnyčių bokštai. Bažnyčių bokštų apšvietimas plačiau paplito XX a. Kam nepatinka gūdžią naktį iš tolo šviečiantys bažnyčių bokštai? Ir kas gali paneigti, kad taip apšviesti, jie traukia į save ir tikinčiųjų maldas?..

O štai Kretingos kryžius šviečia pats, iš savęs, skleisdamas į išorę, į pasaulį Kristaus malonę, atleidimą ir Prisikėlimo pažadą. Mums belieka tik žiūrėti ir … tikėti.

Kryžiaus skleidžiama šviesa nėra apribota jokiais išmatavimais, metrais ir centimetrais. Ji sklinda beribėje erdvėje, tiesdama šviečiantį kelią į begalybę, ištirpstančią amžinybėje.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kažkam nepatinka vieta, kurioje iškilo Kryžius. Tačiau ji labai prasminga.

Kryžiaus ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose, stovi prie daugelio Lietuvos kaimų kryžkelių. Kryžius, kryžkelė, sankryža – šie objektai atkartoja vienas kitą ir grafiškai-architektūriškai, ir lingvistiškai, jungiami bendros šaknies kryž-. Juos jungia ir tam tikra bendra funkcija: pasirinkimo funkcija.

Kryžkelėje atsidūręs Žmogus Žemiškasis renkasi savo žemiškojo kelio kryptį.

Atsisukęs į Kryžių, Žmogus Dvasingasis renkasi kryptį sielai, dvasiniam gyvenimui: arba žemyn, į žemę, paskutinę bedvasio kūno priebėgą, arba į kairę-dešinę, kaip rodo kryžiaus skersinė kryžma, į nesibaigiančias tiesos paieškas, ar, pagaliau, aukštyn, per kančią, tačiau laisva dvasia – į nemirtingumą, į amžinybę.

Nežinau, sąmoningai ar ne, bet kryžiaus vieta prie sankryžos Kretingoje pasirinkta tobulai: dabar kiekviename sankryžos kampe matome įsikomponavus vieną iš keturių „banginių“, ant kurių laikosi žmonija.

Viename kampe – kultūra: dalis buvusio grafų Tiškevičių rūmų parko, kurio takeliai veda į muziejų, į tą kultūros ir tradicijų saugyklą.

Antrame kampe – švietimas: ten stovi M. Daujoto progimnazija.

Trečiame kampe – degalinė, moderniosios civilizacijos gyvybę palaikantis „kraujas“.

Ketvirtas kampas ilgus dešimtmečius neturėjo prasmingo akcento. Jame augo medžiai, krūmai, gėlynai, už jų – daugiabutis. Ir kaip tik šitame sankryžos, kryžkelės kampe dabar iškilo pagrindinis krikščioniškosios religijos simbolis – Kryžius.

Ko reikia dar, kad galėtume nuoširdžiai pasidžiaugti didelio žmonių kolektyvo – iniciatorių, projekto autorių, lėšų aukotojų, statybininkų – bendro darbo vaisiumi? Tik atviros, pavydo ir įtarinėjimų neapsunkintos širdies…

Kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokios pat širdies reikia ir tam, kad pasidžiaugtume kiek anksčiau kitame Lietuvos pakraštyje išaugusiais Dievo namais – atstatyta Balbieriškio bažnyčia. Apie jos statybą režisierius Remigijus Velička netgi filmą susuko: „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“.

Nors ir kryžiaus, ir bažnyčios statybai lėšas aukojo visa tų parapijų tikinčiųjų bendruomenė, ir ten, ir čia nebuvo apsieita be kelių mecenatų, verslininkų, kurie ant savo pečių, teisingiau, ant savo biudžeto “įnešė“ pagrindinius statybai reikalingus finansinius srautus. Tai irgi – savotiška „geroji naujiena“, kuri papuošė besibaigiančius šimtuosius mūsų atkurtos valstybės gyvavimo metus, kuri neleidžia užgesti vilčiai, kad Lietuva dar yra ir bus reikalinga ne tik „pašalpiniams“, bet ir dirbantiems, kuriantiems lietuviams…

Kaip primena kunigas A. Toliatas, „mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. /…/ Mūsų dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas /…/, todėl jei pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose, šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję“.

O Balbieriškio bažnyčios statybą finansavęs verslininkas A. Paukštys turi vieną trumpą, bet labai konkretų prašymą visiems mums: „Mielieji, nepraraskite tikėjimo. Neišvažiuokite iš šito krašto“.

Neišvažiuokit… Nes dar šviečia bažnyčios ir kryžiai…

2018.12.28; 17:00