Jūratė Laučiūtė. Premjeras prezidentinėse sūpynėse


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Į prezidento rinkimų maratoną oficialiai įsijungus premjerui Sauliui Skverneliui, pastebimai atkuto žiniasklaida bei visuomenės nuotaikas tiriančios agentūros.

Nors agentūros mėgina kurti intrigą iš kandidatų reitingų svyravimų, pats premjeras ir jo svita dėmesį sutelkė išsiūbuoti sūpynėms, kuriose supasi dviese: premjeras ir prezidentė.

Nespėjo nurimti ratilai, kuriuos ne be paties premjero sąmoningų pastangų sukėlė jo vizitas į Izraelį,  tuoj įsiplieskė aplinkos ministro (ne)patvirtinimo drama, kurioje premjero vaidmuo nebe toks aiškus: ar ir čia jis intrigos autorius, o gal – prezidentės „nemeilės“ auka?

Izraelyje premjeras Saulius Skvernelis su oficialiu vizitu lankėsi vasario pirmąją savaitę. Kaip žiniasklaidai aiškino vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, vizitas vyko Izraelio premjero kvietimu ir buvo atsakomasis. Vadinasi, vizito programa buvo suorientuota taip, kad atitiktų pradinio vizito nubrėžtas gaires bei užbaigtų pradėtus svarstymus.

Ir premjeras, ir jo komanda įvertino šį vizitą labai teigiamai. Tačiau palestiniečiai yra kitos nuomonės, kurią jie išsakė oficialioje notoje. Palestina neigiamai įvertino tą faktą, kad Lietuvos premjeras, lankydamasis Izraelyje, pažeidė jau susiklosčiusią tarptautinę tradiciją ir neapsilankė Palestinoje.

Be to, kai kurie politikai ir politologai nevengė priekaištų ir pašaipų premjerui, kad šis vizito metu jis kalbėjo ne angliškai, o lietuviškai.

Taigi, negalima nematyti, kad premjeras savo laisva valia žengė tuos žingsnius, už kuriuos vienodai aistringai jį kritikuoja ir prezidentė D. Grybauskaitė, ir viešąją nuomonę atstovaujantys žiniasklaidos kanalai.

Bet ar tikrai visa visuomenė, kuri tuo pačiu yra ir ausis pastatęs elektoratas, nuoširdžiai piktinasi premjerui priskiriamais „nusidėjimais“?

Saulius Skvernelis apie vizitą Izraelyje: vizitas tikrai davė didelės naudos. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Esama nemažai žmonių, kurie pritaria premjero nuostatai lietuvių kalbą vartoti valstybiniame – tarptautiniame lygmenyje, o mūsų politikų, ministrų puikavimąsi savo anglų kalbos žiniomis lygina su nosį virš karvės uodegos iškėlusių piemenų puikavimusi visokiais svetimų kalbų žargonizmais.

Tiesa, galima abejoti, ar toks buvo ir premjero tikrasis sumanymas, bet šiaip ar taip, lingvistinio pobūdžio priekaištai praktiškai ne tik nepakenkė premjero reputacijai, bet ir pritraukė jam daugiau rinkėjų simpatijų.

Nėra vienareikšmiškos, premjerą smerkiančios nuomonės ir dėl neva netaktiško nedėmesingumo Palestinai ir palestiniečiams. Visi, jų tarpe – ir premjero oponentai, žino, jog tai, kas vadinama tradicija, nėra privaloma, ir valstybių vadovai laisvai renkasi vizito programą, derindami ją su pakvietusia šalimi. Taip pat ne paslaptis, kad Lietuva iki šiol neturi nuoseklios pozicijos, vertinant Izraelio ir Palestinos santykius. Tam įtakos turi tiek Lietuvos vidinės problemos, tiek ir pagrindinio Lietuvos partnerio, ES nenuoseklumas Izraelio ir Palestinos atžvilgiu.

Kaip žinome, ES vis dažniau (bet dar ne visada) linksta įsiklausyti į Palestinos balsą, ir tas „polinkis“ stiprėja proporcionaliai daugėjant ES valstybėse apsigyvenančių emigrantų iš islamą išpažįstančių šalių skaičiui.

Lietuvoje gi (kaip, beje, ir kitose Rytų Europos šalyse), kur musulmonų diaspora dar tebėra negausi, jautriau įsiklausoma į Izraelio poziciją, – ir dėl tragiškų Lietuvos žydų istorijos puslapių, ir dėl to, kad Lietuva, kaip ir Lenkija ar kitos Baltijos šalys labiau pasitiki JAV, kaip jų saugumo garantu, nei ES. Todėl galima spėti, jog nepaisant prezidentės ir kitų nulietuvėjusių „europiečių“ pastangų neigiamai nušviesti šį premjero „pasispardymą“ tarptautiniame hipodrome, rezultatas gali būti priešingas siekiamybei: prijaučiančių premjerui rinkėjų gali tik padaugėti.

Kurgi ne: toks ištikimas Lietuvos interesams, valstybės kultūrai (pagarba lietuvių kalbai) ir saugumui (mąsto kaip mūsų gynėja ir ištikima draugė JAV) atsidavęs, nesavanaudiškas lyderis!

Tad kuo daugiau tą lyderį pešioja prezidentė ir kiti oponentai, tuo palankiau į jį žvelgia jautrusis vyresniojo amžiaus elektoratas…

Tačiau kitas skandalas, į kurį sąmoningai ar nesąmoningai įsivėlė premjeras, rutuliojasi toli gražu ne taip palankiai kandidato į prezidentus įvaizdžiui, kaip romanas su Izraeliu. Turiu galvoje nevykusį bandymą paskirti naują aplinkos ministrą.

Šioje situacijoje premjeras paslydo net ne ant vienos, o ant nesuskaičiuojamos daugybės banano žievių, ir tai leidžia įtarti premjerą sergant politine ir/ar etine trumparegyste.

Pirma: premjeras pernelyg giliai į širdį priėmė priekaištus dėl to, kad jo vyriausybėje nebeliko moterų, patikliai išklausė Gedimino Kirkilo rekomendacijas ir šmaukšt braukšt, lyg iliuzionistas triušį iš skrybėlės, iš ministerijų gelmių ištraukė ir pateikė prezidentei jauną, veržlią, žaviai besišypsančią moteriškos giminės būtybę – kandidatę į ministres.

Antra: stebina tai, vadovas vyriausybės, kuri žadėjo remtis išimtinai profesionalais, susigundė kandidate, kurios vienintelis nuopelnas, pasak ją rekomendavusio G. Kirkilo, tas, kad ji – ne profesionalė aplinkosaugos srityje. Ir tas jos neprofesionalumas badyte badė akis ir ausis jau spaudos konferencijoje, kurią veržlioji debiutantė surengė po priėmimo prezidentūroje. O prezidentė, kuri su kandidate kalbėjo ilgiau ir atidžiau, jos nepasirengimą numatytoms pareigoms, be abejo, įžiūrėjo dar aiškiau.

Trečia, ant dar vienos žievės slystelėjo visa trijulė vadukų: ne tik premjeras, bet ir G. Kirkilas, ir R. Karbauskis. Koją jiems pakišo tvirtas, iš komunistų valdymo laikų išsaugotomis tradicijomis grįstas įsitikinimas, kad po pokalbio su premjeru, kurio metu premjeras liaupsino kandidatę, prezidentė PRIVALĖJO aklai jų kandidatūrą patvirtinti.

Atrodo, trijulė, savo kategoriškumu primenanti Stalino laikų partines „trojkas“, nė girdėti nebuvo girdėjusi apie demokratinę, Konstitucijoje patvirtintą ministrų skyrimo procedūrą, kur visi etapai sudėlioti juodu ant balto, ir niekur nėra tokio „etapo“, kad premjeras, nubėgęs pas prezidentą/-ę, pakiša jam/jai tą kandidatą, dėl kurio susitarė „grupė draugų“, o prezidentė klusniai tą kandidatą patvirtina.

Deja…

Kad žalieji valstiečiai neskaito Konstitucijos ir su ja nesiskaito, net jei kas jiems ją ir primena, ėmė aiškėti nuo pirmųjų jų valdymo metų. Ne kartą apie tai buvo rašyta ir kalbėta žiniasklaidoje, bet nuo naujosios daugumos politikų visos tos kalbos – kaip nuo žąsies vanduo… Netgi priešingai, įkvepia naujiems mėginimas perrašinėti Konstituciją taip, kaip jiems patogiau, – ar būtų kalbama apie valstybinės kalbos teises ir reikalavimus, ar apie referendumų organizavimą, ar, pagaliau, apie trijų aukščiausių valdžios institucijų teisių ir funkcijų pa(si)dalijimus…

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Šį kartą Konstitucijos ignoravimas apnuogino pačias silpnąsias Seimo valdančiosios daugumos puses, ir prezidentė čia niekuo dėta. Ji veikė taip, kaip Konstitucijoje apibrėžta, ir nieko daugiau.

O štai kuris dėl nepatvirtintos ministrės įsižeidęs politikas pasirodė didesnis politinis skurdukas, nesiimu lyginti. Palieku Rimvydai Valatkai, jis tai daro ir sąmojingiau, ir pikčiau. Tačiau minėti politikai pasirodė išties „žali“ t. y. nebrandūs: ir juokingai vaikiškai įsižeidęs, atsiprašymo iš prezidentės užsimanęs Ramūnas Karbauskis (o kas bus, jei neatsiprašys? Apskųs Briuseliui?), ir nė vieno protingo argumento, diskutuodamas su Rasa Juknevičiene, taip ir nesuradęs Gediminas Kirkilas…

Bet „mizerniausiai“ šitoje situacijoje pasireiškė premjeras, iš pradžių pagrasinęs nebeteikti kitos kandidatūros į aplinkos ministrus, kol nepasikeis Daukanto aikštės šeimininkas, o paskui sumąstęs išvis panaikinti aplinkos ministeriją, sujungus ją su energetikos ministerija. Kokiais sumetimais? Ar kad valstybei būtų geriau, ar kad prezidentei būtų blogiau?

Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas pasidalino su Elta spėjimu, kad „S. Skvernelis nėra toks neišmanantis, kad nesuprastų pasakęs nesąmonę, bet jis tai sako savo rinkėjams bei toliau erzina prezidentę ir tęsia kovą su ja“.

Tačiau aš nesu tikra, kad premjeras supranta pasakęs nesąmonę. Įtariu, kad jis išties kalba tai, ką pajėgia sugalvoti, ir tiki tuo, ką leptelėjęs. O kada prezidentūron susiruošęs premjeras šneka „į temą“, o kada – nesąmones, tesprendžia rinkėjai.

Tad sūpynių pusė, kurioje sėdi premjeras su pečius sveriančia tuščia aplinkos ministro kėde, regis, nusileido gerokai žemiau premjero prezidentinių ambicijų.

O tam, kad jos vėl kiltų į viršų, reikėtų bent jau vadovautis protingų žmonių patarimais. Jei premjero aplinkoje tokių nėra, ne pro šalį atsiversti klasikus. Pavyzdžiui, fiziką Albertą Einšteiną, kuris mokino: „Siek tapti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuriam svarbios yra vertybės“.

Ir netikėkite tais, kurie sako, kad visi fizikai – pragmatikai.

2019.02.11; 06:30