Jūratė Sofija Laučiūtė. O buvo taip… (1)


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Štai ir atėjo diena, kai nuoširdžiai galėjau pasidžiaugti LRT. Tiesa – tik Kultūros kanalu, kuris ir šiaip yra padoresnis už pirmąjį LRT kanalą. Kodėl?

Pirmą kartą pamačiau televiziją rodant Sausio 13-sios mitingą tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Jau daug metų, kiek leidžia galimybės, kalbu ir kalu, kad pirmasis PROTESTO mitingas prieš Kremliaus smurtą Vilniuje įvyko Leningrade Sausio 13-sios rytą. Bet nė vienas žurnalistas niekada nepaklausė manęs, nepasitikslino, kodėl taip atsitiko, kodėl Leningradas buvo pirmas. Visi mini tik didžiulius Maskvos mitingus.

Taip, jie tikrai buvo įspūdingi, sudrebinę Kremlių, bet juk paprastai stengiamasi pagarbą pirmiausia atiduoti pirmeiviams. Tiems, kurie pirmieji laužia ledus… Tai kaip atsitiko, kad kai dar net ne visi Lietuvoje tą rytą suvokė, kas atsitiko, o Leningrade jau mitingavo tūkstančiai? Beje, tik šiandien aš pamačiau, koks tai buvo skaitlingas mitingas. Jame dalyvavo ir mano vyras, kuris paprastai visą „politiką“ palikdavo man, pats įkibęs į mokslo reikalus… Nes naktį iš Vilniaus man buvo pavykę prisiskambinti jam, ir į mitingą jis ėjo jau žinodamas, kas vyksta Vilniuje. Tiesa, jis dar nežinojo (kaip nežinojau tada ir aš), kad prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje su kitais draugais, universiteto studentais, tą naktį budėjo ir mūsų sūnus, ir netgi buvo „pakrikštytas“ sovietų kareivio šautuvo buože…

Taigi, geriau už kitus miestus Leningradas buvo informuotas mūsų pastangų dėka. Pasistengė mano draugai, kurie buvo išrinkti į Leningrado Miesto deputatų tarybą ir kurie per mane jau žinojo, jog Vilniuje ėmė lietis pirmasis kraujas…

Naktį iš sausio 10 į 11 d. Nikolajus Kornevas organizavo mūsų grupės kelionę į Vilnių sausio 11 dienai, o rytą Jurijus Nesterovas, kuris buvo ir Rusijos Dūmos, ir Lensovieto deputatas, pateikė paraišką surengti mitingą sausio 13 dieną, nė nežinodamas, kad ta diena taps lemtinga visai SSSR.

Lensovieto rūmuose buvo sušauktas skubus nebeprisimenu, kaip pavadinto organo (kuris vykdydavo Tarybos funkcijas tarp visuotinių Lensovieto Tarybos posėdžių), sakykime Komiteto, posėdis, ir tuometinis Lensovieto pirmininkas Anatolijus Sobčiakas iš visų jėgų priešinosi, nenorėdamas duoti leidimo mitingui. Mat, Michailo Gorbačiovo pavaduotojas Janajevas jau buvo išsiuntinėjęs depešas visiems didžiųjų miestų valdžios organams, liepdamas neleisti „minioms“ reaguoti į tai , kas „gali įvykti“ Vilniuje.

Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įsivaizduojate? Janajevas jau sausio 9 ar 10d. žinojo, kokia akcija planuojama Vilniuje, o Gorbačiovas vis tebeaiškina nežinojęs…

Sobčiakui Komiteto įtikinti nepavyko, balsų dauguma leidimas mitingui buvo duotas, o Sobčiakas įpykęs išlėkė iš posėdžio, stipriai trenkęs durimis.

Kitą dieną jis „išvežė vizitą“ į Paryžių, kur buvo planuojamas jo susitikimas su tuometiniu Paryžiaus meru Žaku Širaku.

O Jurijus Nesterovas, posėdžiui pasibaigus, tą patį vakarą su manim išskubėjo į žurnalo „Zvezda“ redakciją. Aš buvau kviesta papasakoti žurnalistams ir rašytojams apie tai, kas dedasi Vilniuje, o Jurijus pasakojo apie dramatišką susirėmimą su Sobčiaku.

Po renginio, pavakarieniavę pas Kornevus, sušokome į traukinį Leningradas-Berlynas ir išdundėjome į Vilnių penkiese: N. Kornevas, J. Nesterovas, A. Vinnikovas, A. Seriakovas ir aš. Kitas mūsų bičiulis leningradietis Sergiejus Berezinskis nutarė Vilnių pasiekti lėktuvu (bet jo lėktuvas buvo nutupdytas Minske, ir iš Minsko į Vilnių jis atvyko taksi, padūsaudams, kad rinkėjai nė neįsivaizduoja, kur jų išrinktieji leidžia pinigus), o leningradiečiui, vienam iš „Memorial“ vadovų, Rusijos Dūmos deputatui Michailui Molostvovui Vilnių pavyko pasiekti tiesiai iš Maskvos. Tai Sausio 13-sios naktį Vilniuje leningradiečių buvome ne mažiau septynių žmonių.

Mūsų penketukas su nuotykiais, vargais negalais pasiekęs Vilnių, buvo labai šiltai priimtas Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus (kodėl jam buvo pavesta rūpintis mumis, taip ir nesužinojau). Kol dar Lietuvos TV nebuvo perversmininkų užimta, iš mūsų buvo paimti interviu. Nežinau, ką pasakojo bičiuliai Lensovieto deputatai  – juos „apklausė“ atskirai, kol mudu su Kornevu piešėm plakatą, skelbiantį, kad kovoje „už jūsų ir mūsų“ laisvę „leningradiečiai su jumis“. O kai jau ėmė „parodymus“ iš manęs, aš papasakojau apie tai, kaip Sobčiakas nenorėjo duoti leidimo mitingui. Prisimenu, kaip buvo šokiruoti kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kurie laikė Anatolijų Sobčiaką demokratu ir Lietuvos draugu (tiesa, kai kurie jau ir tuomet abejojo Sobčiako nuoširdumu. Prisiminimais pasidalijo akademikas Antanas Buračas: „Gerai prisimenu, kad Sobčak, Jurij Vlasov, su išlygom A.Sacharov, buvę Tarpregioninėje deputatų grupėje, nepalaikė Baltijos respublikų nepriklausomybės. O Borisas Jelcinas dvejojo tik, kol Marju Lauristin ir aš įtikinome, kad jei jis palaikys, tai visi SSSR deputatai nuo Liaudies frontų ir Sąjūdžio irgi balsuos visad už jo kandidatūrą. Jelcinas pasižadėjo viešai po vieno mano pasisakymo, ir juk stebėtinai laikėsi pažado. O iki Rusijos federacijos susidarymo buvo likę mažiau metų, kur jį jau išrinko pirmininku“.) .

Iki šiol nežinau, ar mano pasakojimo aidai pasiekė Paryžių, ar suveikė kiti kanalai, bet kai sausio 13 ar 14 d. Sobčiakas atvyko pas Širaką, pirmasis Širako klausimas buvęs: „Kodėl jūs, pone Sobčiakai, neleidote mitingo lietuviams palaikyti?“ Supratęs, kad „žygiuoja ne iš tos kojos“, Sobčiakas skubiai „susivyniojo meškeres“ ir išlėkė atgal į Leningradą.

Aš po šiai dienai stebiuosi, kaip galėjo atsitikti, kad žmonės vienu metu sugebėjo ir prie TV ekranų sėdėti, ir būriuotis aplink AT rūmus, kitus objektus. Nes kur mes tą naktį pasirodydavome, žmonės mus atpažindavo matę TV ekranuose ir maloniai kreipdavosi „Mūsų leningradiečiai“, dalinosi arbata, sumuštiniais, gerumu…

lauzas_sausio13
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Naktį, kai kiti mūsų draugai miegojo viešbutyje, mudu su Kornevu įsikūrėme Seimo rūmų ketvirtame aukšte, kur veikė radijo stotelė, ir Kornevas telefonu pranešinėjo bendražygiams į Leningradą, kas darosi Vilniuje, kiek žmonių žuvo, kiek sužeista. Tad Leningradas sausio 13 rytą atsibudo jau daug žinodamas, ir mitinge žmonės jau žinojo, už ką jie ir PRIEŠ ką.

Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 13-sios dieną Vilniuje po mitingo, kai mūsų būrelis skubėjo iš AT rūmų į viešbutį, iš kur turėjome kauniečio Ginto mašina grįžti į Leningradą (galvojome, kad traukiniai vis dar nevažinėja…), pakeliui mus susistabdė būrelis nebejaunų vyrų ir moterų, kurie skubėjo į kitą pusę, prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Jie, atpažinę mus, dėkojo už palaikymą, linkėjo laimingos kelionės.

Aš jų paklausiau, ar jie nebijo eiti ten, kur eina? Juk beveik visi buvome tikri, kad sovietų kariauna nesustos, atakuos ir rūmus. O jie atsakė „Ne, mirti nebaisu. Baisu, jei sužeis, jei liktume invalidai“…

Tokie buvo Sausio 13-sios žmonės, lietuviai ir nelietuviai. Kur jie šiandien?

Iš mūsų būrelio, septynių žmonių, likome keturi, su savo bendrais prisiminimais ir išsiskyrusiais gyvenimais…Kiti žvelgia į mus iš Aukštybių…

{Bus daugiau}

2021.01.13; 04:30

print

2 komentarai

  • nuoširdžiai dėkodama už Tamstos nepailstamą darbą, norėčiau dar vieną rūpestį Tamstai užkrauti – labai prašau savo tekstuose atsisakyti garsiojo kalbininko V. Tamoševskio ir jo sekėjų skelbtų Gerųjų Naujienų apie ,,visame civilizuotame pasaulyje galiojančias“ svetimvardžių rašymo taisykles. Jas rašant laikomasi tos kalbos taisyklių, kokia rašomas tekstas, kokiai publikai jis skiriamas.
    Visų pirma nepainiokime tik dokumentams, teisinės paskirties raštams galiojančių taisyklių, su taisyklėmis, skirtomis įv. kitos paskirties tekstams visuomenei.
    Galūninėse kalbose prie svetimvardžio dedamos galūnės, nes be jų bus neaišku ,,kas ką apvogė“ – Pėter apvogė Klaus, ar Klaus – Pėter… 🙂 Pusiau galūninėse kalbose galūnės dedamos reikiamuose linksniuose. Na, o kitiems tenka pagalbiniais žodeliais gelbėtis (artikeliais ar kitais), kad visgi linksnis būtų aiškus.
    Jeigu tekstas mokslinis, ar kita prasme svarbus, pirmą kartą paminint asmenį, jo vardo ir pavardės originali rašytinė forma (ar komercine ,,abėcėle“) pateikiama po lietuviškos šalia skliaustuose.
    Liaukimės aklai tikėti nieko bendro su kalbos mokslais, kalbotyra neturinčių, arba kažkokių savo tikslų siekiančių ir įžūliai apgaudinėjančių pamokymais, kaip mums kalbėti ir rašyti reikia. Kaip ir kitos tautos, mes SAVO taisyklėmis turėtume vadovautis. Oriai ir drąsiai, svetimtaučių leidimo neklausdami.

  • Malonu prisiminti – mane tada palaikė ir Galina Starovoitova, ir energingasis prof. Afanasjev, ir A.Murašov (vėliau skirtas Maskvos VRM vadovu-generolu).
    Tik neprisimenu, ar tuo metu jau palaikė mus lietuviškų šaknų turėjęs G. Burbulis, kuris vėliau buvo Jelcino dešinioji ranka. Jis tada labai padėjo Jelcinui, labai suniekintam Gorbačiovo, atgauti pasitikėjimą ir Rusijos deputatų paramą.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.