Dėl kokių priežasčių valstybės vadovo siūlyta kandidatūra į LAT pirmininkus net nesvarstytina?
Ne taip jau seniai žiniasklaidos buvo paskelbta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2019-12-16 dekretu kreipėsi į Teisėjų tarybą su prašymu atleisti LAT teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir skyrimo LAT pirmininke. Šiai nuolankiai, neprincipingai, nekvalifikuotai patarus pritarti, 2019-12-16 dekretu Nr. 1K-164 teikė LR Seimui atleisti LAT teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir skirti ją LAT pirmininke.
Visa įprasta procedūra formaliai išlaikyta, viskas lyg ir pagal LR Konstituciją, galiojančius įstatymus, bet ir, kažin kodėl, labai skubotai. Tai negerai. Dar trūksta vieno vienintelio ir labai svarbaus, nepraleistino atsižvelgimo į ypač reikšmingas aplinkybes. Ar jos paisytos? Kad ir kaip absurdiškas, neįmanomas atrodytų esamas reiškinys, būtinas neišvengiamas konstatavimas, kad nepermaldaujamos ir nebepakeičiamos ypač reikšmingos aplinkybės jau seniai nebepaisomos, apskritai, ne tik šiuo atveju. Lyg nuo jų egzistavimo ar neegzistavimo, visiškai nebepriklausytų kaip, akcentuotina, privalo būti nustatoma, koks jų santykis su LR Konstitucija, teisės viršenybe, dėl to ir galiojančių įstatymų atitinkamais nustatymais bei jų praktiniu taikymu. Taigi, jau ypatingai negera padėtis ir būtina imtis nedelsiamų veiksmų tokios padėties ištaisymui.
Jei valstybės vadovui norėtųsi ką nors tinkamai keisti tokioje jam ankstesnės vadovės sudarytoje sudėtingoje ir keblioje valstybės situacijoje teisės srityje, teisėkūroje ir praktikoje, jis jau tą galėjo labai lengvai pradėti daryti. Ir nedelsiamai, kadangi jam LR Konstitucija numatė įstatymų iniciatyvos teisę, kuria jis gali prireikus bet kada naudotis – 68 str. 1 p. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Bet jei valstybės vadovui, kaip ir LR Seimui bei Vyriausybei, ilgai nepraeis noras vaizduoti tai, kas yra vaizduojama, tada yra puikiausioji alternatyva – patiems valstybės piliečiams tvarkytis valstybės valdyme, ir taip, kaip jiems geriausiai tiktų. Dalis to numatyta ir LR Konstitucijos 68 str. 2 p. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.
Dar daugiau numatyta LR Konstitucijos 9 str. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad tą atgyvenusią ir tikrovės nebepaisančią 300 tūkstančių piliečių (atitinkamai, 50 tūkstančių piliečių, įstatymų leidybos iniciatyvos teisei), turinčių rinkimų teisę, nuostatą, reikėjo jau seniai pakeisti. Tai yra vieni iš pačių svarbiausiųjų, prioritetinių klausimų, reikalaujančių neatidėliotino išsprendimo, valstybės piliečių tiesioginiam įsitraukimui į valstybės reikalų tvarkymą. Reiktų keist nurodytas LR Konstitucijos straipsnių nuostatas į 20 ir 50 tūkstančių, atitinkamai. Tik kažkodėl LR Seimas to nenori daryti? Tą jo didelį suinteresuotumą nekeisti, patvirtina ir vis tebesitęsiančios kalbos apie siūlymų keisti tokią nuostatą (kaip ir rinkimų tvarką) pasvarstymai. Ir jei Seimas to nevykdo – netarnauja žmonėms, valstybės piliečiai tą privalo atlikti patys tiesiogiai – nedelsiamai organizuojamu privalomuoju referendumu.
Ką siūlė valstybės vadovas ir kas yra LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė? Skaitom surašymą čia (2008-01– iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisėja; nuo 2012-05-18 iki 2017-05-18; 2017-11-13 iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyrius, pirmininkė; 2011-07–2012-12 Pretendentų į teisėjus egzamino komisija, narė 2011-09–2014-09 Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, narė 2016-12–iki šiol Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija, narė). Taigi, rūpinosi, kad teisėjais taptų jais būti verti asmenys. Lyg ir būtų viskas gerai, visi formalumai tinkamai atlikti. Tik esmė tokia, kad yra labai nepatogių aplinkybių, kurias valstybės vadovas ir jo visi padėjėjai, patarėjai, pritarėjai ir visi prijaučiantieji, palaikytojai privalėjo ne tik žinoti, bet ir tinkamai įvertinti, dar prieš šios personos siūlymą kandidate į aukštesnes pareigas. Deja, jų nepateisinamai nepaisyta. Kaip ir pačios pretendentės į kandidates – būti verta LAT pirmininke.
Kiekvienas/a aplinkui besižvalgantis/i, kaip ir pridera valstybės piliečiams, mato, kad ir ji pati, dar ir manipuliuojančios žiniasklaidos propaguota, (skaitykim) savo nuosavu paviršutiniškumu, energingai įsijautė į pasiūlytą jai vaidmenį. Tik ar ne per anksti? Išvadas pasidarys kiekvienas paskaitęs tą interviu. Jo detaliau nekomentuodamas, savo nuomonės, minčių ir pozicijos jo atžvilgiu neišsakydamas, pastebėsiu tik vieną aspektą. Iš esmės neteisėtai, nepagrįstai į LAT pirmininkes pasiūlyta LAT CBS pirmininkė Sigita Rudėnaitė, neteisėtai tapusi siūlytoja, kito tokio paties kaip ir ji, į KT teisėjus (žemiau), atkreipkit dėmesį, stengiasi per informacijos priemonę įtikinti valstybės piliečius tuo, kuo ji turėtų būti ypač suinteresuota nedelsiamai ir teisingai išspręsti. Suprantama, tik tuo atveju, jei būtų bent jau kvalifikuota profesionali teisėja ir morali persona. Taigi ji tvirtino, kad pagaliau viešumon iškilęs ir pradėtas aiškintis korupcijos skandalas teismuose jau yra “po”, nors žmonių nuomonė apie teismus dar nėra tokia, kokios ji pageidautų. O kaip jinai bus labai gera, kaip šioji persona ir, neabejotinai, visi jos kolegos pageidautų, jei beveik niekas dar neišspręsta, ir korupcija kaip niekur nieko – toliau sau vyksta, kaip kad ir vyko. Spręskit, ar tą patvirtina, kas aprašoma.
Kandidatės į LAT pirmininkus siūlytas kandidatas į Konstitucinio Teismo teisėjus
Toji valstybės vadovo tokiose nepatogiose aplinkybėse pasiūlyta LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, dar net LR Seimo nepatvirtinta LAT pirmininke, jau pasiūlė mums, valstybės piliečiams, kandidatą į LR Konstitucinio Teismo teisėjus. Tai LAT pirmininką įpareigojo LR Konstitucijos 103 str. nuostata. Tik nepatogi aplinkybė, kad ji dar nėra LAT pirmininkė? Tai kokia čia teisė ir pareiga? Jau baisingai negerai. Ir ką ji pasiūlė? Ogi, ką daugiau? Savo kolegą! LAT Civilinių bylų skyriaus teisėją Algį Norkūną. Kurį, suprantama, irgi gerai pažįsta. Lygiai gerai, kaip ir jau dabar, turbūt, buvusį kolegą Egidijų Laužiką? Valstybės vadovo dekretas (Pastaba: straipsnelio autorius neteigia ir netvirtina buvusio LAT teisėjo Egidijaus Laužiko kaltumo ar nekaltumo, veikų įvykdymo ar panašiai. Tik svarsto, komentuoja viešai skelbtus ir visiems prieinamus faktinius duomenis, už kurių teisingumą bei kitus aspektus jis nėra ir negali būti atsakingas, ir išsako pagal tuos duomenis savo kritinę nuomonę, siūlydamas valstybės piliečiams tų faktų apsvarstymo būtinybę pačių piliečių tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme labui.)
Kas toks Egidijus Laužikas? Skaitome, išsilavinimas: 1982 m. Vilniaus universitetas Teisės fakultetas; 1982-1984 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros asistentas; 1984–1988 Teisingumo ministerijos konsultantas; 1988–1995 Vilniaus rajono teismas, teisėjas, pirmininko pavaduotojas; 1995–1997 Vilniaus apygardos teismas, teisėjas; 1997–1999 Lietuvos apeliacinio teismas, teisėjas; 1999–iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyrius, teisėjas (2019-02-19 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1553 sustabdyti įgalioji-mai); 1982–1984 m. ir nuo 1993 m. iki šiol – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius; Buvo naujojo Civilinio proceso kodekso (CPK) projekto, kitų įstatymų projektų rengimo darbo grupių narys, CPK priežiūros komiteto narys, CPK komentaro bendraautorius; 2008-11– iki šiol Teisėjų taryba, nuo 2010-11-2014-12 pirmininko pavaduotojas; nuo 2014-12-05-2016-11 Teisėjų tarybos pirmininkas, 2016-11–iki šiol Teisėjų taryba, narys.
Neabejotina, labai daug kur teisinėje veikloje prikišęs savo profesinius nagus. Teisėjų taryba privalėjo motyvuotai patart Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų. Būdamas išrinktu jos pirmininku ir nariu, jis privalėjo rūpintis teismų savireguliacijos ir savivaldos principo įgyvendinimu, teisėjų atsakomybės realizavimo užtikrinimu. Pagal savo supratimą? Neabejotina, kreipė teisėkūrą ir teismų praktiką ta linkme, kokia jam atrodė tinkama? Ruošė naujus teisės specialistus, suprantama, irgi pagal savo įsivaizdavimą? Dar buvo teisėjų savivaldos organo pirmininkas, narys? Ir dar teisėjavo, irgi pagal savo supratimą? Taigi, veikė išties plačiu mastu. Ir kokie gi viso to jo profesinių nagų prikišimo rezultatai? Gal nepriekaištingai ir neklystančiai veikianti valstybėje teisingumo vykdymo teisėtu teismo procesu, pagal LR Konstitucijos įsakmias nuostatas, sistema?
O gal labiau priešingai? Mažiausiai, tai verta išsamaus valstybės piliečių apgalvojimo ir atitinkamų veiksmų. Pastaba: aukščiau nurodytas Teisėjų tarybos rūpestis teismų savireguliacijos ir savivaldos principo įgyvendinimu, teisėjų atsakomybės realizavimo užtikrinimu iš esmės yra rūpinimasis teisėjų ir teismų nepriklausomumu. Kaip kad jų tai yra suprantama, nebūtinai teisingai, ir siekiama įteigti valstybės piliečiams. Tas noras, siekimas įteigti rėksmingai akivaizdus ir 2020-03-04 Teisėjų tarybos pirmininko Algimanto Valantino atvirame kreipimęsi. Atidžiai skaitykim LR Konstitucijos 2-7, 109-118 str. įsakmias nuostatas. Ir labai aiškiai bei tiksliai teismų ir teisėjų nepriklausomumo klausimą (tiksliau, jo falsifikuotą aiškinimą valstybės piliečiams) trumpai ir dorai aptarusio, atmetus visas teisines gudrybes, gerbiamo pono Stasio Petrausko straipsnį Pilietinė pasakėlė teismų nepriklausomumo klausimu.
Būdama LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininke Sigita Rudėnaitė buvo atsakinga už šio teisėjo veiklą. Bent jau tiek ir tokiu mastu, kad nebūtų vykdomos korupcinės veikos. Bet su tomis pareigomis šiuo aspektu ir konkrečiu atveju jai sekėsi labai sunkiai. Taigi, ir labai sunkiai susidorojo nurodytose aplinkybėse su priimta teisėjo priesaika prisiimtomis pareigomis, nepaisydama tos ir kitų ypač reikšmingų aplinkybių priėmė pasiūlymą būti kandidate į LAT pirmininkes, ir dar nebūdama LAT pirmininke, jau siūlė kandidatą į LR Konstitucinio Teismo teisėjus. Ar ne per dideli užmojai? Nieko, net ir to, kas būtina, nepaisyti?
Pasiūlytasis kandidatas
Kas toks jos pasiūlytasis kandidatu LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algis Norkūnas? Skaitom (1999-06– iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisėjas, 2010-07–2016-11 Teisėjų etikos ir drausmės komisija, narys, nuo 2010-11 iki 2016-11 šios komisijos pirmininkas 2016-11–iki šiol Tei-sėjų taryba, narys Lietuvos teisėjų asociacijos narys. Baltijos šalių teisėjų asociacijos vicepirmininkas. Mykolo Romerio universiteto lektorius). Taigi, mažų mažiausiai, laiko save irgi labai nusipelniusiu teisininku. Ir be teisėjavimo, būdamas išrinktu nurodytoje komisijoje ir taryboje, privalėjo rūpintis teisėjų etika ir drausme. Tai kaip jis rūpinosi teisėjų etika, kai pats dar teisiniuose klystkeliuose tebebraido? Kad pats nurodytose kebliose aplinkybėse, nepaisydamas egzistuojančių ypač reikšmingų aplinkybių, sutiko su tuo, kas jam buvo taip gražiai įvyniotai pasiūlyta? Tik ar vertėjo taip skubintis? Gal blogai ne tik su etika, bet ir teisės suvokimu? Vietoje skubinimosi, būtinai reikėjo luktelt, kol jau bus LAT pirmininkas patvirtintas LR Seimo.
Ir toks, kuris/i nekeltų valstybės piliečiams nė menkiausių įtarimų, abejonių. Kad toliau jiems profesionaliai bus vaidinama tai, kas ir iki šiol buvo vaidinama. Turima omenyje “teisingumo vykdymas”, kai jis toks buvo, pagal elementariausios logikos nepaisančią teismų praktiką. Kaip valstybės piliečiai ne tik suvokė, bet tam turi egzistuojančių ir nepaneigiamų faktinių duomenų, kurių buvo nedovanotinai nepaisyta, teismo (valstybės valdžios) tarnavime valstybės žmonėms (LR Konstitucija 5 str.). Tokiose aplinkybėse, ir ta jos siūlomo (pirmiausia, jos siūlymas yra priešingas teisės viršenybei, vienareikšmiškai neteisėtas, kadangi ji dar nėra LAT pirmininkė, taigi dar ir viršijantis įgaliojimus, nekvalifikuotas, neetiškas ir nemoralus veikimas) į LR Konstitucinio Teismo teisėjus, savo kolegos, LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjo Algio Norkūno kandidatūra, iškelta ne tik gerokai per anksti, bet ir nepaneigiamai neteisėtai. Dar dėl jo paties sutikimo būti iškeltu į tokius kandidatus, tokiomis aplinkybėmis, ir profesiniu, ir kvalifikaciniu, tuo labiau, etikos, moralės aspektais, visiškai netinkama ir nepriimtina.
Jis taip pat ilgą laiką teisėjavo LAT, viename ir tame pačiame Civilinių bylų skyriuje, kaip ir aukščiau nurodytas Egidijus Laužikas. Abu kartu ilgai veikė ir Teisėjų taryboje, ir privalėjo darniai veikti su juo, esančiu Teisėju tarybos pirmininko pavaduotoju, pirmininku ir nariu, taip pat ilgą laiką būdamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininku. Ir jis, kaip ir jį į aukštesnes pareigas siūlančioji, taip pat nieko nematė, nepastebėjo, negirdėjo, neįtarė apie kolegos Egidijaus Laužiko vykdomas korupcines veikas? Gal dar reiktų pasigilinti ir paieškoti daugiau faktinių duomenų, reikšmingų aplinkybių, kuriuos valstybės piliečiai pagal atitinkamas procedūras paviešintų, pateiktų, kurie tokią ar priešingą išvadą patvirtintų, dėl visų trijų aukščiau nurodytų asmenų? Tokia būtina procedūra nepakenktų ne tik šiuo atveju, ne tik aukščiau nurodytoms konkrečioms personoms, bet ir visiems kitiems būsimiems kandidatams į aukštus postus, ir visiems kitiems būsimiems atvejams.
Dėl to, besižvalgantiems valstybės piliečiams/tėms nesueina galai it tiek. Kaip čia taip vis mūsų (o gal jau visai nebe mūsų pačių) valstybėje nutinka? Ir kyla jiems/joms klausimai: Kaip, kokiu būdu, dar tik valstybės vadovo siūlyta kandidatūra į LAT pirmininkus (o gal jau iš anksto nuspręsta, kad esama persona tose pareigose yra) jau gali siūlyti kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus? O tas pasiūlytas kandidatas, nepaisydamas aukščiau nurodytų tokių reikšmingų aplinkybių, jau ir sutinka būti siūlomu? Valstybės piliečiams tokie, nuolatos besikartojantys atvejai, nė iš tolo nekvepia ir neprimena taip jų trokštamos, ir taip lengvai, kaip baltas debesėlis danguje, jiems pažadėtos, sieksiamos gerovės, be jokio išsakyto apčiuopiamo turinio, valstybės. Valstybės piliečiams reikia ne lengvų, betūrių pažadų, o visiško aiškumo ir konkretumo, kaip tie besibraunantieji į valdžių postus tarnaus valstybės, jos piliečių interesams. Ir jiems reikia valstybės, kurioje būtų paisoma elementariausios teisės viršenybės, sprendžiant visus klausimus.
Ankstesnės praktikos: Ir kaprizai, instrigos, arogancija, ignorancija?
Čia būtų verta, kad ir labai trumpai aptarti ar tik paminėti, ankstesnes panašių paaukštinimų pareigose, paskyrimų į jas, praktikas. Nežinia kaip, staiga, be didesnės teisėjo praktikos, pilietis Rimvydas Norkus tapo LAT pirmininku 2014 m. gruodžio mėn., dekretas ir dekretas. LAT nuolatinio vadovo neturi nuo 2019 m. liepos 19 d., pakeitus jo pareigas. Kas toks yra Rimvydas Norkus? Skaitom Vilniaus universiteto teisės magistras (2001m.); Mykolo Romerio universiteto teisės daktaras (2005 m.); studijos Šveicarijos lyginamosios teisės intstitute (ISDC), Bonos ir Vilniaus universitetuose (2002–2006m.); konsultantas Lietuvos apeliaciniame teisme (1999–2000m.); Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko patarėjas (2000–2003m.); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos departamento direktorius (2003–2009 m.); Europos Parlamento teisininkas lingvistas (2009–2010m.); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departa-mento direktorius (2010–2012m.); Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas (2012–2013m.); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas (2013–2014m.); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (2014–2019 m.); Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės instituto profesorius (2012–2019 m.); My-kolo Romerio universiteto asocijuotasis profesorius (2007–2008 m.); Lietuvos teisėjų tarybos pirmininkas (2016–2018m.); daugelio publikacijų autorius; Bendrojo Teismo teisėjas nuo 2019 m. rugsėjo 26 d.
Pastebėtina, kad jis buvo LAT pirmininku tuo metu, kai LAT CBS teisėjo pareigas ėjo ir aukščiau minėtasis Egidijus Laužikas. Buvęs LAT pirmininkas Rimvydas Norkus, dar ir Teisėjų tarybos pirmininkas 2016–2018m., kaip ir LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, buvo tiesiogiai atsakingi už jo veiklą, bet taip pat, kaip ir anksčiau minėtieji, nieko per visą savo atsakomybės laiką nematė, neįtarė, nežinojo, negirdėjo. Ar tikrai valstybės piliečiai nesikreipė į juos su pagrįstais įtarimais bei įrodymais per visą tą ilgą laikotarpį, kad LAT ir jo CBS vyksta labai įtartinos veikos? Neabejotina, kad kreipėsi. Tik ar LAT ir CBS vadovai tinkamai atliko pareigas, ką nuveikė, kokių priemonių ėmėsi, kad jų nevyktų?
Tą geriausiai patvirtina buvusio LAT teisėjo Egidijaus Laužiko veikos, kurios, kaip galiausiai išaiškėjo (kaip esame informuoti), nesuderinamos su buvimu teisėju. Tai kaip tokie asmenys galėjo būti tinkami LAT ir CBS pirmininkai, vadovai, kai visą, ką privalėjo matyti, žinoti, girdėti – nematė, nežinojo ir negirdėjo? Bet staiga, nieko nepaisant, nurodyti asmenys aukštinami pareigose? Už ką? Kad labai prastai vykdė pareigas? Ir, nepaisant šių ypač reikšmingų aplinkybių, aptariamu aspektu labai prastai besitvarkęs, neišbuvęs nė visos kadencijos LAT pirmininkas Rimvydas Norkus, vėl buvo labai staiga, netikėtai, paaukštintas, išsiunčiant jį kur? Kieno pastangomis? Dėl paprasčiausio neišmanymo ir kokiu tikslu? Dalytis patirtimi, sugebėjimu nematyt korupcinių veikų, kurios vyko jam po nosimi, ir apie kurias jis buvo net informuotas, bet nesiėmė jokių būtinų veiksmų? Paskatinimui už jo nematymą vykstančių korupcinių veikų LAT? Ar valstybės piliečius tai tenkina? Gal piliečiai norėtų kelti ir kitus susijusius neišvengiamus, ir labai nepatogius, klausimus?
Pavyzdžiui, kokiais gi kriterijais vadovavosi ir tebevadovaujasi tie, kurie siūlė ir siūlo tokį aptartą asmenį į tokias pareigas, ir kokiu tikslu, siekiu jie tai daro? Ar tai vienintelis pirmas standartinis atvejis ir pavyzdys, kai tokiu būdu ir labai neaiškiais tikslais veikiama? Klausiu rimtai. Ir neabejoju, kad piliečiai suras, išgaus būtinus atsakymus.
Ir dar tuo metu, nurodytomis ir nepaisytomis reikšmingų aplinkybių sąlygomis, kai iš anksto žinota, jog tokiomis veikomis valstybėje vienareikšmiškai bus sukelta teisinė sumaištis. Dar daugiau, ta teisinė sumaištis ne tik nebuvo savalaikiai išspręsta pareigas einančio valstybės vadovo ir LR Seimo, bet palikta spręsti naujajam valstybės vadovui? Kuris, deja, dar labiau įklimpo toje teisinėje sumaištyje, nesiėmęs, negebėjęs imtis, tinkamų veiksmų. Tai kam tada tiek prezidentūros patarėjų reikia, jei nesugebama tvarkytis esminiuose valstybės reikaluose? Tokios išvados patvirtinimui turime ir puikiausią iliustraciją, kaip tik įvykusią pastaruoju metu. Ne šiaip sau kokiu nors metu, o būtent Valstybės atkūrimo šventimo dienomis.
Tokiam elementariausiam administraciniam prezidentūros negebėjimui pademonstruoti būtina paminėti ne šiaip aktorės, bet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Viktorijos Kuodytės neįleidimo į šios premijos teikimo ceremoniją, vykusią 2020-02-13 prezidentūroje. Toks “neapsižiūrėjimas” nepateisinamai pažemino ne tik laureatę, bet ir visus valstybės piliečius. Nuo kurio neatskiriami ir po to išsakyti “ekspertų” vertinimai. Tie tik seiliojosi ir svarbiausiame taške, kai neišvengiamai būtina daryti išvadas, prarijo liežuvį, vietoje pasakę, kas nesusitvarko. Tai nereikėtų ir vaidint esant “ekspertais”.
Tada, kaip tik tokiu momentu, kai nebėra jokios kitos išeities, nes tie taip visur reikalingi “ekspertai” jiems patogiausiame nuolankume prarado kalbėjimo dovaną, būtinai reikia rastis kokiam nors Jurgiui, Motiejui, Pilypui, Joneliui, kuris, neatsitiktinai, ir randasi. Kadangi jam privalu visiems suprantamai išdrožti tai, kas tuo metu privaloma. Ir jis tiesiai drožia, kad išvada iš viso to yra neišvengiama ir negailestinga: valstybės vadovas nesusitvarko net savo prezidentūroje. Gal sakysit, per ankstyvos jų išvados? O ar tikrai nėra dar daugiau įtikinančių to pavyzdžių, kaip ir kitų personų atžvilgiu, besikaupiančių kiekvieną dieną? Dėl to ir nėra nė mažiausios tikimybės, kad jis/jie susitvarkytų valstybės reikaluose, ką puikiausiai demonstruoja ir betvarkė valstybėje bei jos vyriausybėje, ir su jos kai kuriais ministrais, ir LR Seime ir santykiuose su tuo viskuo. Ir ypač akivaizdžiai matoma grėsmingos pandemijos sąlygomis.
Gal tokios klampios aplinkybės jam sudarytos buvo specialiai, iš anksto apgalvojus? Skaitom dar 2018-12-17, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė pritarė Vyriausybės Rimvydo Norkaus ir Gedimino Mesonio kandidatūroms į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus. Ar jie įgis tas pareigas, dar tik turės paaiškėti pavasarį, kadangi tam būtinas ne tik Seimo, bet ir specialaus įgalioto komiteto pritarimas. Jeigu pritars, Bendrajame Teisme kadencija prasidėtų 2019 m. rugsėjo mėn. Jau tada buvo aišku, kad tokių veiksmų pasekoje, prireiktų ir naujo Konstitucinio Teismo teisėjo, ir naujo Aukščiausiojo Teismo pirmininko. Irgi aišku, kad prezidentės kadencija baigsis 2019 m. liepos mėn., ir kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką, prezidento teikimu, skiria Seimas. Šios dvi institucijos privalėjo užtikrinti nepertraukiamumą, tęstinumą, kad aplaidžiai neapsižiūrėjus nebūtų situacijos, jog Aukščiausasis Teismas liktų be pirmininko. Dėl to, logiška ir neišvengiama buvo Aukščiausiojo Teismo pirmininką skirti iki 2019 m. liepos mėn. Iki datos, kada baigsis tiek prezidentės kadencija, tiek Seimo sesija. Bet aplaidžiai nepaskyrė.
Taigi, paprasčiausia išvada, kad akivaizdžiai nesusitvarkė su pareigomis, kaip aukščiau nurodyta, ir ankstesnė valstybės vadovė. Dar vienas, pasiektus vadovavimo rezultatus vienareikšmiškai parodantis, sprendimas? Ir klusniai veikusiam asmeniui – Rimvydui Norkui, už prastą darbą, labai neprastas paskatinimas ir apdovanojimas? Ne klausiu, ne prašau. Valstybei, jos piliečiams reikia atsakymų, jie reikalauja atsakymų. Dėl to ir jų tinkamas klausimas. Kokia atsakomybė seka už asmens nesusitvarkymą pagal priimtą priesaiką? Kur tokiu nesusitvarkymu pasiekti rezultatai veda valstybę, jos piliečius? Kodėl ankstesnės valstybės vadovės buvo tai neišspręsta pagal priimtą priesaiką, nevykdyta tarnystė valstybės piliečiams, kai iš anksto žinota, jog priešingu atveju tai sukels valstybėje vienareikšmišką teisinę painiavą? Iš to vėl akivaizdu, kad priimant tokius svarbius sprendimus buvo vadovautasi kuo tik norite, tik ne teisės viršenybės principais, tik ne valstybės, jos piliečių, valdžios tarnavimo žmonėms, interesais.
Kas dar, privalėję tarnaut žmonėms, nieko nematė, neįtarė, negirdėjo ir nežinojo to, ką privalėjo?
Paminėjus Rimvydą Norkų, reiktų paminėti ir anksčiau prieš jį ilgą laiką buvusį LAT teisėju, pirmininku, dabartinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją, teismo pirmininką Gintarą Kryževičių. Kas jis toks? Skaitom, nuo 2007-06–2017-04 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyrius, teisėjas; nuo 2009-11–2014-11 šio teismo pirmininkas 2009-11–2014-11 Teisėjų taryba, narys, nuo 2010-11-29 iki 2014-11-04 Teisėjų tarybos pirmininkas 2017-04–iki šiol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisėjas, šio teismo pirmininkas 2017-04–iki šiol Teisėjų taryba, narys.
Taigi, jis irgi ne tik ilgą laiką kartu teisėjavo LAT su minėtuoju Egidijum Laužiku, bet ir siūlė šį asmenį į Teisėjų tarybos pirmininkus dar 2018-11-30, kai jau buvo visai arti įdomybių valstybės piliečiams praskleidimo. Siūlė tik dėl to, kadangi buvo geri pažįstami ir kolegos? Ar dar ir dėl to, kad siejo bendri interesai? Gražiai apibūdinęs savo siūlomą kandidatą, Egidijų Laužiką, irgi turint charizmą, autoritetą, ir dar gerai visus pažįstantį, bei jau ėjusį šias pareigas. Neblogą lektorių, vykdžiusį reformas, kitokiais darbo metodais, nei ankstesnės tarybos vadovų, dėl ko jam, senam teisėjui, ne viskas buvo priimtina. Gal nežino ką siūlė? Bet jau tada kiti teisėjai nurodė ir E. Laužiko trūkumus – ryžtingumo stoką, bei laikė jį minkštoku žmogum. Gal šitie irgi nežino ką alternatyvai siūlė ir išsirinko? Gal visų jų veikta labai tikslingai ir apskaičiuotai? Kad geriau pagal priimtą priesaiką tarnauti valstybės piliečiams?
Taigi, visi jie buvo LAT teisėjo Egidijaus Laužiko kolegos, tiek ilgai kartu teisėjavę, vykdę teisingumą vienintelėje kasacinėje instancijoje, “nematę, neįtarę, negirdėję, nežinoję” apie jo korupcines veikas. O jis veikė teisinėje srityje tiek ilgai, daugybę metų – nuo 1999–iki 2019-02-19 buvo LAT CBS teisėju. Dabar jau išaiškėjo, kad veikė vienareikšmiškai korumpuotai. Nors dar galutinių atsakymų valstybės piliečiai nėra gavę, ir dar nežinia, kada jų viešo pateikimo sulauks, jei tinkamai tų pateikėjų neparagins. Kiek viešojoje erdvėje skelbta, jis kaltinimus neigia ir dėl to bylinėjasi. Jei jis neveikė korupcingai, ir įrodys, kad korupcingai veikė tie, kurie jį kaltina tuo, įskaitant specialiąsias tarnybas, LR generalinę prokuratūrą, Teisėjų tarybą, atitinkamai patarusią prezidentui, ir pats prezidentas, kreipęsis į LR Seimą, puiku. Valstybės piliečiams šiuo atveju, ir visais kitais, svarbiausia ne tai, kieno nosytė labiausiai užsirietus, bet tai, kad valstybėje nepriekaištingai funkcionuotų LR Konstitucijos, teisės viršenybė, jos atspindys – teisėtas teismo procesas.
Gal šis asmuo veikė taip – palaipsniui, ar gal veikė taip – staiga? Ir, suprantama, veikė vienui vienas!? Tik kaip veiksi vienas, jei kasacinėje instancijoje, LAT, bylas nagrinėja teisėjų kolegija, mažiausia iš trijų teisėjų? Kai korupcinei veikai būtina dar ir kita, tokia veika ypač suinteresuota, pusė!? Tai gal visas LAT, bent jau jo CBS, su visais jo vadovais ir teisėjais, ir egzistavo ilgą laiką vien tik tam, kad LAT ir tame skyriuje labai ilgą laiką teisėjavusio (žmonių likimus sprendusio) teisėjo Egidijaus Laužiko, “veikusio vienui vieno”, kolegos nieko nematytų, negirdėtų, nežinotų, neįtartų, apie jo vykdomas korupcines veikas? Ar visas “teisingumo vykdymas” valstybėje tiek ilgai tik ir tebuvo korupcinės veikos? Tai gal dar ir tebėra? Ar jau tikrai nebėra? Tegul jie kiekvienas ir kiekviena dabar, po laiko, aiškinasi tai, kuo tik jiems ir joms patinka. Nei vienas/a jų, nei profesiniu, nei kvalifikaciniu, nei teisinio įsipareigojimo, nei etiniu, tuo labiau moralinės atsakomybės, aspektu, yra visiškai netinkami siūlyti, kelti kandidatais į aukštesnes pareigas. Ir patys/pačios priimti tokį pasiūlymą, ir pretenduoti, ir užimti aukštesnes pareigas.
Atvirkščiai, jiems ir joms, visiems/oms iki vieno, kaip ir visiems valstybės piliečiams, bei tos valstybės aukščiausiems pareigūnams bei institucijoms, labai patartina gerai pagalvoti, kaip patiems išsiropšti iš taip netikėtai žemai puolus į tokią nemalonę. Ir dar gerai pagalvoti ar jie ir jos, visi su tuo susiję, apskritai, yra tinkami toliau eiti jau ilgai eitas pareigas. Kadangi nematė, neįtarė, negirdėjo, nežinojo to, ką privalėjo. Jei jau jie ilgą laiką nematė to, kas aukščiau nurodyta, tai jie, kyla pagrįstas įtarimas ir abejonė, labai tikėtina, nematė ir to, ką privalėjo matyti, ir nagrinėtose bylose? Bet jos buvo, ir be žiūrėjimo bei matymo, – išspręstos? Buvo nuspręsti žmonių likimai? Ar bent jau labai paveikti žmonių likimai? Tik jau nei vienas valstybės pilietis/ė net nedrįskite teisėtai suabejoti, imti įtarinėti (labai nemandagiai, nepagarbiai, užmiršę įgimtą žmogaus orumą ir garbę, kas nuolat mums nepagrįstai prikišama, tik neužmiršę LR Konstitucijos viršenybės, jos numatytos teisės kritikuoti – 33 str. 2 p. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką), kuo nors ar ką nors ne taip atlikus teisingumo vykdyme. Viskas buvo “atlikta kaip priklauso”! Pagal įstatymą, ir velniai žino kam naudingai išgalvotą jo nustatymą, tiksliau, pagal jų, teisėjų, vidinį įsitikinimą (interesą)!?
Tik valstybės piliečiams labai įdomu, kaip jiems patiems (LAT teisėjams/oms, ir visiems kitiems) patiktų (ne tik reikėtų, bet reikalinga, būtina, neišvengiama) įgyti nuosavą patirtį ir pasekmes, lygiai tokių pačių kaip jie/jos LAT teisėjų, pagrįstai įtariamame ir tiek ilgai tęsiamame “teisingumo vykdyme”. Turint omenyje ir tai, kad taip teisingumą vykdžiusieji, kaip papuolė arba pagal savo interesus, ne tik nepatiria už tai jokios atsakomybės, bet yra ginami visomis “nepriklausomumo” nuo atsakomybės dėl įvykdytų neleistinų veikų ir veiksmų, nepaisančiomis LR Konstitucijos įsakmių nuostatų, jas iškreipiančiomis, priemonėmis.
Atkreipiu dėmesį, labai rimtai, susikaupus, pagarbiai žmogaus gyvybei ir asmens atminimui. Bet kaip tik lyg tyčia, tuo metu, kai viskas taip jau “po”, kaip teigiama LAT CBS pirmininkės Sigitos Rudėnaitės interviu, ėmė Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė, teisėjavusi jame nuo 1998 metų iki 2020 sausio 29 d., ir iškrito pro 6-o aukšto buto langą. Skaitykit. Bet būtina klausti dar konkrečiau ir aiškiau. Teisėjai, kaip ir visi kiti piliečiai, lyg niekur nieko, neiškrenta iš namo, kuriame gyvena ar negyvena, šešto ar kokio tai kito aukšto? Tokių dalykų, paprastai, labai retai pasitaiko. Teisėjai, šiaip sau, be jokios priežasties, niekada nekrenta. Nei iš savo pareigų, nei iš namų, pastatų aukštų. Jei tik, žinoma, jiems kas nors, ypatingu, suktu, prievartingu būdu nepadeda tai “patiems” atlikti.
Ir kaip įprasta, tuoj pat besispecializuojančių tame specialistų “paaiškinama”, kad jos pačios specialiai taip neapdairiai pasielgta? O čia dar tas nelemtas sutapimas, siūlomos kandidatės prisistatyme interviu su tokiu daugiareikšmišku žodelyčiu “po”. Tai gal yra ir kokių nelemtų ypač svarbių aplinkybių dar ir su alternatyviuoju tam žodeliu “prieš”? Dėl to, valstybės piliečiams visos valstybės valdžios, kurios tarnauja žmonėms, privalo šiuo konkrečiu atveju, kaip ir visais kitais atvejais, visada, kuo greičiau atlikti visus būtinus veiksmus ir daugiau neraginamai, nedelsiamai pateikti jiems išsamius atsakymus.
Sakysite, jog jiems esant LAT pirmininkais, jai esant CBS pirmininke, kitam minėtajam buvus kolegai, tuo metu buvęs ilgametis LAT teisėjas Egidijus Laužikas dar tikrai nevykdė korupcinių veikų. Ar tikrai? Kaip įdomu! Korupcinių veikų labai ilgai nei jis, nei niekas kitas, nevykdė. Bet netikėtai, niekam nieko nežinant, nematant, neįtariant, staiga ėmė ir vykdė. Tik nežino, net nenori žinoti, nuo kada ir kiek ilgai. Ir netikėtai, staiga, jau dabar vėl yra “po” jų: korupcinių veikų vykdymo, vėl niekas jų nebevykdo. Pasitikslinkim. Viskas jau yra “po”? Po to įdomumo, korupcinių veikų vykdymo, tam tikrų asmenų ir institucijų, kad ir labai pavėluoto, pasidomėjimo, kaip ir kas jas vykdė ar vykdo, tik dar nėra pateikta abejonių nekeliančių atsakymų valstybės piliečiams. Dabar jau vėl viskas kaip buvę anksčiau, kaip buvo įprasta. Kai nuolatos buvo vykdoma, be nurodyto įdomumo, visiems valstybės piliečiams.
Tokiam įsitikinimui patvirtinti ar paneigti, tebevykdomos ar jau nebevykdomos korupcinės veikos “teisingumo vykdyme”, reikia labai nedaug. Tik išdrįsti pasidomėti esančiais įrodymais ir juos tinkamai išanalizuoti. Tada ir būtų vienareikšmiški atsakymai. Jei tik, kaip aukščiau minėta, būtų paisoma egzistuojančių faktinių aplinkybių, o ne jas ignoruojant. Kadangi būtent to savalaikiai ir pareigingai nevykdė daugybė sudarytų institucijų, konkrečiai tokioms veikoms aiškintis ir savalaikiai jas užkardyti, tą puikiausiai, ir geriausiuoju būdu, visada buvo pajėgūs ir nepriekaištingai atlikdavo patys valstybės piliečiai. Tereikia tik jiems panorėti ir išdrįsti veikti pagal esamas reikšmingas aplinkybes. Priešingu atveju ir toliau turėsime padėtį kaip buvo prieš aprašytąjį “po” – kai nuolatos vykdoma, be nurodyto įdomumo, visiems valstybės piliečiams.
Su šį reiškinį lydinčiu nepasitikėjimu ir nuolatiniu visų valstybės piliečių pagrįstu įtarinėjimu, abejojimu, kad “teisingumas vykdomas” kaip patinka tiems, kurie tokį vykdo. Su dar didesniu visų, tokiu jo vykdymu suinteresuotųjų, nematymu, nežinojimu, kad tokios korupcinės veikos yra toliau įprastai ir nuolat vykdomos.
Teisėjų tarybos vaidmuo
Koks visuose šiuose kandidatų tam tikroms pareigoms užimti siūlymuose, ir patarime tam, yra Teisėjų tarybos vaidmuo? Skaitom Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Jos kompetencija apima daugybę klausimų, ir motyvuotai pataria valstybės vadovui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų; Ar tai dar vienas valstybės sanklodos ir jos nevykusio funkcionavimo standartinis pavyzdys, kai viena formaliai šnekama ir esmingai priešingai daroma, vykdoma, arba visiškas atotrūkis, praraja tarp teorijos ir praktikos.
Klausimą vertėtų svarstyti teisinių įsipareigojimų, atsakomybės, moralės aspektais. Suprantama, Teisėjų tarybą formaliai atliko įstatymų jai nustatytą užduotį, ir patarė, šį kartą pritarė, valstybės vadovo siūlomai Sigitos Rudėnaitės kandidatūrai į LAT pirmininkes. O kas, tokiu kebliu jiems atveju, norėtų išsišokti ir nepatarti? Juk čia vien tik gryniausias politikavimas, ceremoninis formalumų laikymasis. Dėl to, kaip aukščiau nurodyta, kad nepateisinamai, neatleistinai nepaisomos ypač svarbios aplinkybės. O jei nepolitikuosi, taip kaip diktuojama, tai gali labai greitai būti išpolitikuotas iš tų pareigų, kurias dabar užimi. Ir be jokios perspektyvos į paaukštinimus ateityje. Kas “sveiku protu” to norės? Dėl to ir prisieina politikuoti, dėl to ir yra “politikuota teisė”. Nors gal ir nelabai kam nors iš jų tai patinka, bet toks politikavimas griežtai reikalauja politinės, jokios kitos, ištikimybės. O mums, valstybės piliečiams, dėl tokio jų nusipolitikavimo kas, gerovės valstybė išdygo ar bent kiek pagerėjo nuo to?
Klausimas gerokai rimtesnis, nei paprašyti Teisėjų tarybą patarti, o šiai patarti paprašymui. Klausimas yra tik toks: ką valstybės piliečiai mano apie tokius prašymus, patarimus ir paskyrimus? Ar jie pritaria tam, kam prašo Teisėjų tarybos patarimo valstybės vadovas ir kam pritardama pataria Teisėjų tarybą? Dar tiksliau, ar juos tenkina tas vaidmuo, kai kiti, šiuo atveju, valstybės vadovas ir Teisėjų taryba, už juos taip sunkiai darbuojasi nugaras lenkdami, prakaitą liedami ir galvas sukdami, kaip čia geriau tiems žmonėms tarnaut. Kad tik jiems nuo to nesavanaudiško tarnavimo bent jau kiek geriau gyvent pasidarytų, ir gerovės valstybė nors kiek labiau link jų priartėtų. Bet nė velnio jinai nepriartėja, kad ją kur bala, ir tiek. Tai kur išeitis, po perkūnais? O toji išeitis kiūti po krūmu ir leipsta iš juoko. Taigi, jei tie visi įstatymų žinotojai ir sugalvotojai taip gerai juos vykdo, tarnauja žmonėms, tai kodėl nieko gero iš to vykdymo, tarnavimo žmonėms jiems neišeina?
O neišeina jiems nieko gero tik dėl vieno mažo dalykėlio. Po šimts pypkių, greičiau sakykit, koks čia dar tas mažas dalykėlis būtinai reikalingas, kad jiems bent kas nors iš to tarnavimo (prisigalvotų įstatymų ir taisyklėlių vykdymo) žmonėms išeitų, nes baigiam pritrūkt kantrybės! O ką jau čia sakysi, kad patys tą viską seniai žinot. Na, gerai! Žinom, tai žinom! O kas toliau? Tai ir visa bėda, kad nenaudojat to, ką žinot. Nebegadinkit sveikatos – sakykit pagaliau! Tai ką mes žinom ir ko nenaudojam? Skubu, kiek tik įmanydamas. Kad jūsų, visų mūsų, valstybės piliečių, pasišaukę tarnauti žmonėms neatsiklausia, kaip mums visiems gerai nuo tų visų jų darymų, tvarkymų, vykdymų, tarnavimų žmonėms, kiek jau daug jų yra lig šiol buvę. Kad nėra mūsų visų įnašo į tą, mūsų samdytųjų tarnystei žmonėms, taip menkai išmanomą ir dar neišmaningiau vykdomą, bendrą darbelį valstybės ir jos žmonių interesais. O tas būtinas darbelis yra mūsų pritarimas arba nepritarimas tam, ką jie yra dar sumanę, kad tik geriau savo valstybei ir mums visiems tarnaut. Be kurio, toji jų tarnystė niekaip ir nenusisekė, nenusiseka ir dar ilgai nenusiseks, kad ir kaip tie visi tarnaujantys mums besi-stengė iki šiol, ir toliau besistengtų.
Taigi, valstybės piliečiams visiškai nesvarbu kas, ką, ko paprašė patarti, ir kas, ką, kam patardami pritarė. Jiems, valstybės piliečiams, svarbiausia, kad tas jų visas veikimas būtų kuo mažiau formalus ir ceremoningas, kad tik tas veikimas savo esme – tarnautų valstybei ir jos žmonėms. Tik tiek! Kad jų kiekvienas prisiimtos tarnystės veiksmas nebūtų priešingas valstybės ir piliečių interesams, nekeltų pagrįstų abejonių, įtarimų. Bet susilauktų ir žmonių, kuriems tais veiksmais privalomai tarnaujama, pritarimo. O jei nesusilaukia tokio pritarimo? Tai kam tokį veikimą, valdžios vykdymą, tokią tarnystę, vaidint, jei net tie, kuriems vaidinama, nepritaria? Dėl to, viskam, kas yra vykdoma, kuo tarnaujama žmonėms, ne tik valstybės piliečių pritarimas yra svarbus, bet jis yra privalomas, būtinas. Toks pritarimas yra neišvengiamas ir egzistencinis pačios piliečių valstybės stiprinimui. Nes, priešingu atveju, yra kenkimas valstybei, jos žmonėms. Tuo pačiu ir tiems visiems, kurie savo veikimu dar turi ketinimų ar ir išties tarnauja valstybės žmonėms.
Tokiu atveju vėl garantuotai, neišvengiamai atsiranda Jurgis, kadangi jis privalo išpoškinti visą tai, ką privalo, kas visiems ir taip aišku. Ir kad tiems, kuriems iki šiol dar buvo neaišku, būtų pasakyta, kad jie irgi žinotų. Nes nepasakius, jie ir lieka nežiną. Ir jis visiems tiems, ne visada atsakingiems, nedelsdamas susako, kad tokie nesavanaudiško tarnavimo vaidintojai ne tik per brangiai kaštuoja, atsieina žmonėms, bet ir, apskritai, nereikalingi valstybei ir jos piliečiams, kadangi niekam tikę, tokiu savo veikimu tik kenkia jai ir jiems, ir dar veltui duoną valgo.
Dėl Seimo pirmininko pasiūlytos kandidatės į Konstitucinio Teismo teisėjas
Pavasario sesiją pradėjusiam Seimui 2020-03-10 pristatyti trys kandidatai į Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus. Teikdamas I. Danėlienės kandidatūrą į KT teisėjas V. Pranckietis kiek tik įmanydamas ją gyrė ir motyvavo ją vien tik iš gerosios pusės. Bet ar gerajai nėra ir antrosios, ne tokios jau geros, pusės? Kurios, savo kandidatės pristatytojas, nenori matyti? Tada kyla pagrįstas klausimas, ar jis sakė tiesą Seimui ir valstybės piliečiams ir ar tokiu būdu tarnavo valstybės ir jos piliečių interesams? Ar tokiam tikslui veikė? O gal ne tik nenorėjo matyti, girdėti ir žinoti (susižinoti), apie ne tokią jau gerą kitą siūlomos kandidatės pusę? Gal tiesiog, neaiškiu tikslu, nesakė visos tiesos Seimui ir valstybės piliečiams? Tai ar ši persona susitvarko su priesaika prisiimtomis pareigomis? Ir ar tokio nesusitvarkymo su pareigomis įrodymų nedaugėja su kiekviena diena? Toks angeliškas, atitrūkęs nuo realybės, siūlomas kandidatės apibūdinimas, patvirtino, kad Seimo pirmininkas šiuo atveju tikrai netarnavo valstybei ir jos žmonėms. Angeliukai, net ir tie, ir visi kiti, išgirdę ir pajautę Dievo pašaukimą tarnystėn, kartais per didelį neapdairumą prisidaro tokių visai neangeliškų reikaliukų, kad net normaliems žmonėms gaila į tokias negražybes bepažiūrėt.
Kadangi prarado, ar galim tikėt, kad tik tuo metu, kritinį mąstymą, tai Seimo pirmininkas vienareikšmiškai ir nusipelnė labai aštrios kritikos. Vietoj to jau geriau būtų angeliukus kur nors tinkamoje vietoje piešęs. Bet kadangi valstybės valdžia yra nepalyginamai aukščiau dangaus, su Dievu ir visais kitais jo būtinais atributais bei visur lydinčiais angeliukais, kuo mes, valstybės piliečiai, visi iki vieno, visada nesam nesuabejoję, tai jie visada ir neklysta, visada nebūna neteisėti ir neteisingi, ko visada nepatvirtina kiekvienas jų stengimąsis ką nors nuveikt valstybės ir žmonių labui. Kuo mes taip pat, visi iki vieno, niekada net nesuabejojom. Tik vien perdėtas, bet kokio siūlomo kandidato į aukštas pareigas, tariamų ar išties esamų savybių ir nuveiktų darbų, gyrimas, sukelia mums nelabai malonų jausmą, ar net dar gerokai daugiau. Kaip tik tai, neabejotinai, sukels valstybės piliečiams teisėtus įtarimus, abejones. Gal ir dar galvojantiems Seimo nariams? Ir dėl paties siūlytojo, ir jo siūlomos kandidatės, ir dėl paties siūlymo, jo kokybiškumo ir atsakomybės už jį. O tas siūlytojas yra Seimo pirmininkas. Kaip ir visi kiti Seimo nariai, prisiekęs būti ištikimu Lietuvos Respublikai ir vadovautis jos Konstitucija, valstybės interesais.
Ar toks jo veikimo būdas nesukompromitavo ne tik Seimo pirmininko instituto, bet dar ir viso Seimo, kaip valstybės valdžios vykdytojo. Taip pat ir Konstitucinio Teismo? Jei siūloma tokia persona, tai gal ten yra ir daugiau į ją panašių, ir apskritai, tos institucijos veiklos, LR Konstitucijos viršenybės užtikrinimo, teisėtumo bei efektyvumo prasme? Seimo pirmininko vienpusės pagyros siūlomai kandidatei įtartinos vien jau dėl to, kad nebūna vien saulėtų dienų. Pasitaiko, ir mažiau saulėtų, ir visai apniukusių, ir lietingų. Todėl Seimo pirmininkui, šiuo atžvilgiu, reikėjo žymiai daugiau kuklumo. Visapusiško susižinojimo, kruopštaus ir sąžiningo, išsamaus pasvarstymo, prieš kan-didatės siūlymą. Vietoj, perdėtų, labai dažnai ir nenusipelnytų pagyrų, svarbu buvo pasitikrinti ar tikrai nėra ypač svarbių aplinkybių, kurios vienareikšmiškai trukdo šią personą siūkyti, o siūlomai kandidatei priimti tokį siūlymą, kandidatuoti ir užimti siūlomas pareigas. Tą Seimo pirmininkui buvo būtina atlikti iki savo siūlomos kandidatės teikimo. Gal išties būtų paaiškėję kokių ypač svarbių aplinkybių, siūlomos kandidatės įvykdytų veiksmų, kurie akivaizdžiai jai trukdo būti siūlomai, jai pačiai priimti tokį siūlymą ir užimti siūlomas pareigas.
Pasidomėti apie siūlomos kandidatės veiksmus, bent jau per pastaruosius kelerius metus, gal būtų išaiškėję aplinkybių, kad Seimo pirmininkui geriau būtų nė nereikėję tokių pagyrų viešai sakyti (o gal kaip tik metas žmonėms tą buvo išgirsti ir dar kartą įsitikinti). Bet surasti tikrai vertą kandidatą, ir dar svarbiau, patikimą ir nepriekaištingą būdą visiems atvejams kaip tai daroma, siūlomoms pareigoms užimti. Gal per tokį išsamų susižinoji-mą Seimo pirmininkas būtų galėjęs pastebėti ir kitus, valstybės ir jos piliečių interesams, žalingus reiškinius ir jų apraiškas? Kurie nuolatos vyksta valdžios funkcijos vykdymo institucijose. Kad ir tai, ar nėra veikiama priešingai įstatymais nustatytiems institucijoms veiklų tikslams, ar jų veiksmuose nėra akivaizdžios korupcijos apraiškų, ypač pačioje svarbiausioje valstybei srityje, valdžios vykdyme, apskritai, ir teisingumo vykdymo sistemoje? Pastebėtina, kad tas ypač reikšmingas aplinkybes, jų egzistavimą ar neegzistavimą, teisingai nustato ne kas nors kitas, o tik patys valstybės piliečiai, savo vieša nuomone apie valdžios vykdymą.
Tik, deja, tam dar neturime, metodo, mechanizmo, instrumento. Tiksliau, jei ir žinome tokį, tai jis dar neveikia, dar neturime galimybės juo naudotis. Ar būtų įmanoma patikėt, kad niekas iš valstybės piliečių tokiais klausimais nesikreipė ir į jį – Seimo pirmininką? Jei nesikreipė, tai mes gyvename ne ant nuodėmingų žmonių žemės, bet dauguje, nuo gerai pažįstamos kasdieninės realybės į dangų pakilę. Gal kartu su Seimo pirmininko taip pamėgtais piešiamais angeliukais? Ir labai įdomu valstybės piliečiams, kokių gi būtinų veiksmų jis nedelsdamas ėmėsi, jam valstybės piliečių praneštais atvejais? Gal toliau piešė angeliukus? Sakysit, čia jau ne jo užduotis? Tikrai ne jo, piešt angeliukus, nebent laisvalaikiu. Bet kaip tada su jo būtinai prisiimama atsakomybe visiems mums už siūlomos kandidatės tinkamumą į siūlomas pareigas? Ir atsiminkim aukščiau nurodytas aplinkybes dėl korupcinių apraiškų LAT? Gal tokių yra ir ne tik LAT? Ir mums, valstybės piliečiams tą būtina ne tik nedelsiamai sužinot, bet pareikalaut atsakomybės ir teisingai išspręst tuos klausimus. Gal pasidomėjęs, kaip siūlomai kandidatei sekėsi taikyti įgytą didelę praktiką, savo tyrimuose nagrinėjamų konstitucinių teismų įgaliojimai iššūkių teisės viršenybei kontekste, žmogaus teisių raida jurisprudencinėje Konstitucijoje, nebūtų ir tokių Seimo pirmininko pasirinkimo motyvų – ją siūlyti? Ar toks Seimo pirmininko veikimo būdas šiuo atveju, nesaikingas, perdėtas pagyrūniškumas, tenkina valstybės piliečius?
Neabejotina, kad daugybę valstybės piliečių ne tik neįtikino toks nekuklus pagyrų dalinimas, bet priešingai, sukėlė dar niekuomet nepatirtą pagrįstą abejonę, įtarumą, kad čia ne viskas taip gražu kaip piešiama. Manęs neįtikino. O Jus, ar įtikino? Esu neabejotinai prie paskutiniųjų, jei tik ne pats paskutinysis, ištikimai, sąžiningai ir dorai tikėjęs valdžios nesavanaudišku tarnavimu valstybės ir jos piliečių interesams. Niekada, net košmariškiausiame sapne, tuo nesuabejojęs. Niekada, net menkiausio minties šmėstelėjimo dėl jos taurių ketinimų, išminties ir veiksmų neklystamumo ir neklaidingumo, neturėjęs. Niekada, man net pasąmonėje nesirado vietos jokiai velniškai pagundai, net smulkiausiam įtarumui, abejonei, dėl didingų valdžios siekių dar geriau tarnauti žmonėms. Tai kur jau ten galėtų rastis koks nepasitenkinimo burbtelėjimas prieš mūsų visų, iki vieno, neribotą meilę tokiai gerai savo valdžiai. Kuri taip stengiasi visus mūsų rūpestėlius už mus pačius išspręsti. Ir mes dar esame per mažai jai už tai dėkingi, turėtume būti nepalyginamai daugiau. Bet prižadame, dar būsime, būtinai. Kai pagaliau valdžia ims tarnauti žmonėms, savo noru. Arba, priešingu atveju, mums paliepus. Ir pareikalavus atsakomybės, už ne visko ir ne visada vykdymą pagal priimtą priesaiką. Ką jau ten tokiu atveju bekalbėti apie kokį menką piktžodžiavimą valdžios atžvilgiu ar visiškai teisėtą, pagrįstą jos kritikavimą, visada per švelnų ir per kuklų, dėl to ir nepasiekiantį reikiamo tikslo, kad ne tik ne savo vietoje yra, bet ir nesusitvarko su priesaika prisiimtomis pareigomis ir taip laukiama atsakomybe už tai.
Bet po šitokio Seimo pirmininko kandidatės pristatymo ir savęs prisistatymo, nekuklumų, nesaikingumų, sukompromitavus tokiu siūlymu ir save patį, ir savo siūlomą kandidatę, imsiu pagrįstai ir logiškai, kritiškai ir analitiškai mąstydamas, pergalvoti, paisydamas visų žinomų faktinių aplinkybių. Ir teisėtai tapsiu įtaresniu. Gal ne tik Seimo pirmininkas, bet ir pats Seimas ne viską, ir ne visada, gerai yra atlikęs? Gal leisit man kukliai nepriminti, kaip šis Seimas, ir šio Seimo pirmininkas yra atsidūrę ten, kur dar vis yra ir, berods, išbus iki šiųmetinio rudens rinkimų?
Lygiai kaip ir Konstitucinis Teismas, kad ir kokia šventvagiška mintis tai beatrodytų, visiems tolerancija įvairoviškumui (paisyti ar ne Konstitucijos viršenybės) pertekusiems? Kuriame dirbdama Seimo pirmininko išgirtoji kandidatė į KT teisėjas atsakė (ar dar turės galimybę patirti atsakomybę) už KT teisininkų darbo kokybę, ir taip labai rūpinosi konstitucinės justicijos bylų rengimu bei kokybe. Būtinas valstybės piliečių tiesioginis dalyvavimas, kad tokios siūlomos personos į KT teisėjus netrukdytų jo tinkamai veiklai ir konstitucinių vertybių apsaugai. Tokia padėtis vienareikšmiškai reikalauja, kad valstybės piliečiai savo tiesioginiu veikimu rastų būdą ir patys užsitikrintų LR Konstitucijos viršenybę, ir bet kieno neišvengiamą atsakomybę už jos nepaisymą.
Jei toks Seimo pirmininko veikimas netenkina valstybės piliečių, tai gal netenkina ir Seimo narių? Atsiprašau, bent jau kai kurių? Į vieną ir kitą, ne taip ilgai trukus, atsakys patys piliečiai. Bet aukš-čiau aprašyti įtikinami pavyzdžiai nieko gero nežada, tiems aprašytiesiems.
Geriausios išeitys iš susidariusios padėties
Po tokio išsiaiškinimo, viskas dabar jau aišku, net labai paprasta. Tai kaip čia dabar iš tokios prisi-darytos bėdos geriausia išeiti arba kokia geriausia išeitis iš esamos situacijos?
Tokiomis reikšmingomis aplinkybėmis nėra geresnio būdo kaip prisipažinimas, tiksliau, patvirtini-mas, kokiais profesiniais ir moraliniais (įskaitant ir profesinėje srityje vyraujančiais) kriterijais vadovaujamasi tarnavime valstybei ir žmonėms. Valstybės piliečiams, Tautai, Valstybei, nereikia jokių asmenų, kad ir labai aukštai susiklosčiusių aplinkybių iškeltų, tuščiažodžiaujančio dievagojimosi. Patikinėjimo ir atleidimo prašymo, kad supratome, daugiau jau jokiu būdu taip, kaip visą laiką buvome įpratę daryti, nebedarysime. Sugalvosime, ką nors nauja. Paprasčiausi veiksmai piliečiams bus pats geriausias patikrinimas, patvirtinimas ir patyrimas. Kiekvienas, elementariausiai kvalifikuotas ir moralus asmuo, tokiomis aplinkybėmis, savo pasirinkta pozicija tai pademonstruoja.
Šiuo konkrečiu atveju, neegzistuoja geresnio sprendimo, tik: atsiprašau, neturiu nepriekaištingos reputacijos, kaip jos reikalaujama įstatymo nustatymu (galima pasiskaityti, LR Teismų įstatymas 52 str. Nepriekaištinga reputacija. 4 p. neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.) Su tuo labai susijusi duota priesaika, 59 str. Teisėjo priesaika 1. Teisėju paskirtas asmuo, prieš pradėdamas eiti pareigas, iškilmingoje aplinkoje prisiekia jį paskyrusiems Respublikos Prezidentui arba Seimui. Prisiekiantis asmuo turi teisę pasirinkti vieną iš šių priesaikos tekstų: 1) „Aš, teisėjas (-a) (vardas, pa-vardė), iškilmingai prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), humaniškas (-a), saugoti man patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui. Tepadeda man Dievas.“; Su tuo susi-jusi ten pat nurodyta 83 str. Teisėjo drausminė atsakomybė 1. Teisėjas drausmine tvarka atsako Tei-sėjų garbės teisme. 2. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį; 2) už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą; 3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.
Dar ir paaiškinimas – įstatymo straipsnio 3 d. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties (Pastebėsiu klausimu, o kaip tokie privalomi vykdyti teisės viršenybės nustatymai derinasi su aukščiau nurodytu?). Dėl to bereikalingas LAT teisėjos ir LAT CBS pirmininkės, laikinos LAT pirmininkės Sigitos Rudėnaitės vaidinamas kuklinimasis.
O kaip kitų siūlomų? Geriau kukliai pripažintų – neturiu būtinų savybių. Ne tik, ne visada sugebėjau susidoroti su priesaika prisiimtomis pareigomis būti LAT teisėja, nesugebėjau tvarkytis ir su man patikėtomis, prisiimtomis pareigomis būti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininke. Nepateisinamai nepastebėjau, ką privalėjau, kad tokių ilgą laiką vykdytų korupcinių veikų LAT nevyktų (ką patvirtina Egidijaus Laužiko, ilgamečio LAT teisėjo, dirbusio kaip tik šios teisėjos vadovaujamame LAT CB skyriuje, ir labai aktyvaus visų lygių veikėjo, tei-sėjų savivaldos organe, teisėkūroje, ir pedagoginėje veikloje, veikos).
Dėl to, net neturiu teisės būti keliama kandidate. Ne tik nepriimu tokio siūlymo, bet ir nesvarstau to-kios galimybės. Ir darau tai, kas valstybei, valstybės piliečiams, geriausia, susikompromitavusi traukiuosi iš šios profesinės veiklos. Kad aukštesnių, nei mano, profesinių, dalykinių, etinių, moralinių savybių turintys asmenys, turėtų galimybę atverst naują puslapį valstybės teisingumo vykdymo sistemoje, kurioje valstybės piliečiams skirtas nepalyginamai didesnis vaidmuo. Tuo pačiu, atskleistų piliečių pasitikėjimo teisėsaugos sistema įdiegimo galimybę. O kaip šiuo metu yra veikiama? Kelta, siūlyta, peršama kaip tinkama kandidatė, ir jos pačios to siūlymo priėmimas, apsisprendimas ir pri-sistatymas (pristatymas aukščiau nurodytame interviu), tik neatleistinai nepaisoma aprašytų ypač svarbių aplinkybių. O tai garantuoja, kad visais aspektais neveikianti sistema, ir toliau “veiks”. Su visomis neišvengiamomis nemaloniomis pasekmėmis valstybei ir jos piliečiams. Kodėl taip prastai tarnaujama žmonėms?
Atsakymas – vienareikšmis ir akivaizdus: nepatiriama atsakomybė dėl įvykdyto. Neužglaistomas atotrūkis tarp visų valdžių prisisvajotų įsivaizdavimų ir nenuneigiamos realios tikrovės valstybės žmonėms. Kaip visa tai patinka valstybės piliečiams?! Klausiu labai rimtai, nesijuokit, nes tikrai prisijuokausim. Tiksliau, jau baigiam prisijuokauti, kas labai visiems mums nebepatinka. Būtent tai, kad nebepatinka, ir yra dar tik pati švelniausioji atsakomybė, neišvengiamai patirsiamos tikrosios atsakomybės pradžia. Visiškai nealiarmuoju, nepanikuoju, tik primenu, kad angeliški reikaliukai gerokai aukščiau žemės. Ir kad už svarbių aplinkybių nepaisymą, kieno tai bebūtų vykdoma, visada yra atsakomybė, ypač tiems nepaisytojams, ir dar tiems, kurie nekreipia dėmesio į tokį nepaisymą. Ar tik toji realybė šiurkščiai nepatvirtins, kad jau esam prisiprašę Dievo rykštės? Nepaisant visų, vaikiškų ligų nepersirgusių vakarietiškų šiauriečių lūpos tempimo, dėl to-kio negražumo? Gal jie net neleis tam neišvengiamam įvykti?
Koks esamos neleistinos ir nepriimtinos aukščiau aprašytos situacijos išsprendimo būdas tenkintų valstybės piliečius?
Juos tenkintų tik pats geriausias būdas, kaip tai išsprendžiama, apie ką jau kiek užsiminta aukščiau. Patys valstybės piliečiai tiesiogiai, o ne už juos, kad ir kas tai bedarytų ir kokiais tai bebūtų gražiais pažadėjimais, privalo išsirinkti visus: ir teisėjus, ir prokurorus, ir būtinus teisingumo vykdymo teisėtu teismo procesu prižiūrėtojus ir dalyvius visose bylose ir visose jų pakopose – teismo tarėjus. Dar būtini išsirinkti, tų aprašytųjų nežabotų veikų žalingų pasekmių likviduotojai ir sukėlusiųjų tai atsakomybių pareikalautojai. Kad būtų pilnas komplektėlis. Ir tie patys valstybės piliečiai tiesiogiai, jei tik prireiks, aplinkybės pareikalaus, nedelsiamai atšauks jiems suteiktą (jų išrinktųjų prisiimtą) įgaliojimą. O ne kas nors kiti tai darytų jų, valstybės piliečių, vardu, savo paskyrimais ir gera-noriškais ketinimais. Kaip gerai tai kiekvieną kartą baigdavosi, visi yra ne kartą jau patyrę ir jau se-niai yra praradę bet kokį norą dalyvauti tokių ceremonijų tęsime.
Tai yra vienintelis, tiesiausias ir tikriausias, greičiausias ir efektyviausias, patikimiausias būdas, kaip išvengti tolimesnio klaidžiojimo, dabartiniu metu (daugybė pavyzdžių patvirtina) visiškai pasiklydusiame teisingumo, įskaitant teisėkūrą, vykdyme ir piliečių pasitikėjimo, visa valstybės teisingumo vykdymo sistema, įsigijime. Tai ne toks jau sunkus, ir ne epizodinis, laikinas, darbelis, o pats maloniausias – nuolatinis. Ne šiaip koks saldžiagražiasuktakalbių sukurstytas, pažadais suviliotas, įkalbėtas patriotizmo ir pareigos Tėvynei vykdymo, visai be didelio noro, atliktas prabalsavimas rinkimuose, kaip kiekvieną kartą anks-čiau, pabaigtas išrinktųjų pažadų neįvykdymu, arba tiesiog – apgavyste.
Taip, tai ilgas ir sunkus kelias, bet vertas visų pastangų iki galo jį nueiti. Vien dėl to, kad tokio ėjimo į išsikeltą tikslą vaisiai ypač saldūs. Tai nuolatinis atlyginimas už tą nesibaigiantį valstybės piliečių triūsą.
2020.04.23; 23:00
