Pastaruoju metu vyksta diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniaus centre.
Pradėsiu kiek iš tolėliau.
2016-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Kanados lietuvės Julijos Šukys knygą „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” (iš anglų kalbos išvertė šiųmetinis Poezijos pavasario laureatas Marius Burokas).
Tai pasakojimas apie Pasaulio Tautų Teisuolės, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusios Vilniaus geto žydus, gyvenimą: gausūs laiškai, dienoraščių ištraukos.
Ir štai viena jaudinanti Onos Šimaitės gyvenimo istorijos dalis. Ji labai artimai draugavo su poetu Kaziu Jakubėnu, su juo nuolat susirašinėjo laiškais. Baigiantis vokiečių okupacijai poetas dedikavo savo bičiulei skirtą eilėraštį „Paukšteliui“. Štai jis:
Ar nulėksi tu, mielas paukšteli,
Po mielosios mažu langeliu?
Ar paguosi ją savo giesmelėm,
Savo saldžiu, skardžiu balseliu?
Pasakyk, kad aš gyvas ir sveikas,
Baisios dienos nuslinko toli. (…)
To užteko, kad 1946 metais sovietų saugumas jį apkaltintų kontrrevoliucine veikla pagal tuo metu galiojusio sovietų baudžiamojo kodekso 58 str. 1-ąją dalį.
Kaip poetas beveik metus (iki teismo) praleido Vilniaus kalėjimo pusrūsyje, – atskira tema; reikia tik fantazijos.
Ir štai prasideda poeto teismas. Pagrindinė kaltinimo „vinis“ – eilėraštis „Paukšteliui“.
Tuometinis LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka, 1940-aisiais Lietuvon parvežęs „Stalino saulę“, teisme liudija: šį eilėraštį galima suprasti tik kaip antisovietinį. Ir papasakoja apie Jakubėno elgesį per Rašytojų sąjungos suvažiavimą.
„K. Jakubėnas pakeltu balsu šaukė, kad „grąžintų išvežtuosius brolius“. Apie kokius „brolius“ eina kalba, nesunku atspėti. Neabejotinai K. Jakubėnas savo poezijoje reikalavo grąžinti tuos „brolius“, kurie vakar užmušinėjo valstiečius, mūsų tarybinius piliečius, o šiandien pakliuvo į mūsų valstybės saugumo rankas…“.
To užteko, kad K. Jakubėnas būtų nuteistas penkeriems metams sunkiųjų darbų. Ar jis buvo toks vienintelis, kurį „taip švelniai“ palietė tuometinių pateptųjų plunksnos brolių ranka? Ne, ne vienintelis.
Prisimenu garsaus tarpukario žurnalisto Juozo Keliuočio man asmeniškai papasakotą (beveik metus, iki pat šio šviesuolio mirties, kasdien lankydavausi ir nakvodavau jo bute ) istoriją, kaip kito „pateptojo“ – P. Cvirkos svainio Antano Venclovos dėka jis atsidūrė lageryje.
Bet tai jau kita istorija.
Ir štai tie, kurie „vakar užmušinėjo … tarybinius piliečius“ jau seniai guli kapinėse. Tyliai, daugelis jų visiškai pamiršti ir užmiršti.
O Petras Cvirka stovi savo beveik nuosavame skvere. Tarsi kaip ir gyvas. Ir ne vienas mūsų bendrapilietis nori, kad jis taip ir liktų, galbūt net dar gyvesnis.
Vakar regėjau video diskusiją viename internetiniame portale. Joje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė – Augustinienė, Vilniaus savivaldybės tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė, komisijos, kuri nubalsavo patraukti Cvirką iš skvero, narė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Laima Kreivytė.
Nesiruošiu čia jos visos perpasakoti. Inteligentiška buvo diskusija. Bet.
Labiausiai „įtikinama“ pasirodė Rašytojų sąjungos pirmininkės argumentacija, kodėl negalima patraukti P. Cvirkos paminklo – jis mat parašė tokius šedevrus kaip „Cukrinius avinėlius“, „Žemę maitintoją“. Ir, tarsi pastiprindama savo teiginį, išvedė analogiją (perpasakoju pirmininkės žodžius):
- Niekas nenuneigs, kad Sigitas Geda buvo puikus poetas, bet buvo smurtautojas šeimoje, tai gal atsisakykime jo kaip poeto;
- Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas guli Antakalnio kapinių vienos eilės gale, o kitos eilės gale – Algirdas Mykolas Brazauskas; tai ką, maždaug, su jais daryti?…
Nieko. Mes gi krikščionys, katalikai, ar ne?
Bet labai liūdna, kai Rašytojų (sic) sąjungos pirmininkė neskiria paminklo, kaip pagarbos ženklo, konkrečiam kolaborantui, nuo kolaboranto, gulinčio kapuose, net ir šalia didvyrio.
Todėl ir nenuostabu, kai nacionalinę literatūros premiją gauna rašytojas, mėšle išvoliojęs Lietuvos didvyrius – partizanus.
Istorija kartojasi?
P. S. Stovėk, Petrai, ir toliau.
2019.06.07; 13:20
