Praėjusiais metais šį džiugų ir drauge nuodėmingą, aistrų ir neišsipildžiusių svajonių kupiną pasaulį paliko trys mano draugai.
Kiekvieną pavasarį jie, tarsi kokie varnėnai, nutūpdavo mano vienkiemyje, po senelio sodinta obelimi; ir mes kartu patirdavome tą žodžiais nenusakomą bendrystės jausmą, kai atrodydavo, jog praėjusio vėlyvo rudens darganos ir ilgi žiemos vienatvės vakarai truko ne mus išskyrusį akimirksnį, o ištisą amžinybę.
Dabar pasaulis šiek tiek susitraukė, o ir obelis dar labiau paseno.
Per žiemą miško pakrašty nuvirto nemažai senų, jau papuvusių medžių, kai kurių jų kamienai tuščiaviduriai; imsiu pjūklą, pjausiu juos gabalais, kalsiu dugną ir stogą, gręšiu skyles ir kelsiu į medžius, akimis į pietus.
Juk dar nevėlu, dar ir paukščiai, ir žmonės tik renkasi namus, pasaulio kryptis, kelius ir pakeles, kuriose netrukus prasikals pirmosios pavasarinės gėlės.
Štai kodėl dabar, vienas sėdėdamas po senstančia obelimi, prisimenu aną prieš 29-nerius metus išaušusį pavasarį, tą dieną ir tą valandą, kai iš tamsos atėjo šviesa, o ant pradžiūvusios žemės straksėjo varnėnai.
Dar nieko nebuvo, tik žvarbus pavasarinis vėjas, pavasarinis nerimas ir pavasarinis buvimo savo tėviškėje, po savo obelimi, arčiau paukščių, ilgesys.
Ir kai visa tai, kas ilgai degino krūtinę, išsipildė, nenusakoma palaima užplūdo visas rimstančios sielos kerteles, namų prieblandas, tamsias palėpes, pusamžį nuodytas žemes ir laukus.
Tą pavasarį mes rentėme namus ne namus, kuriuose turėjo apsigyventi laisva siela laisvo žmogaus dar baugščiuose patamsiuose.
Bet jau poškėjo kirviai ir džiugia giesme aidėjo pjūklai.
Ir tie veidai, ir ta giesmė – mano andai dar gyvų draugų, okupantų siųstų į afganistanų pragarus, į černechovskio psichiatrines; žmonių, giedojusių tautinę giesmę išlaisvintose šventovėse, išdidus jų stovėjimas savo pašventintos Tėvynės akivaizdoje.
Dabar aš bandau prisiminti, kada tas Idealas ėmė eižėti, trūkinėti bendrystę siejęs ryšys; kada ilgesingi atodūsiai tapo tik pasisavinto oro įkvėptais gurkšniais, skirtimi apleistų laukų ir pievų.
Kada išsiskyrė žmogus su žmogumi, susitikęs tarpulaukyje, senų gamyklų, fabrikų, prekybos įstaigų dvasiniuose griuvėsiuose?
Kada šventyklose ėmėme melstis Aukso veršiui?
Ir kada mums, dabar, uždėjo antrankius, ir siunčia į skaistyklas praregėjimo kančiai?
Visa tai yra, visa tai buvo; ir keitėsi mano Tėvynės veidas. Jis tapo visoks – ir gražus, ir tuo pačiu liūdnas, apatiškas ir godus, persmelktas amžino nerimo. O jos paunksmėje – vienišėjančių širdžių procesija.
„Aš esu niekas! O kas esi tu? Gal irgi niekas? Tada mums lemta būti kartu!“ (Emily Dickinson).
2019.03.11; 06:30
