Man teko didelė garbė pasveikinti jus su Laisvės gynėjų diena. Aš žinau, kad Rusijoje yra nemažai žmonių, kurie prisijungtų prie šio mano sveikinimo, bet aš tai darau išskirtinai asmeniškai, nes, sveikindamas jus su šia iškilminga įsimintina diena, aš, galbūt skirtingai nuo kažko, patiriu sielą draskantį prieštaringą jausmą: beribį džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl to, kad Lietuva tada vėl atgavo nepriklausomos plėtros galimybę, ir tuo pačiu metu – deginantį, skausmingą kartėlį, apgailestavimą ir nuoskaudą dėl viso, kas maždaug tuo pačiu metu įvyko ir iki šiol tebevyksta Rusijoje.
Mat teko ne tik kartu su jumis išgyventi tai, kas vyko tomis dienomis Lietuvoje, bet ir kažkiek būti tų įvykiu dalyviu. Tą naktį, kai tankų remiami sovietų specialiosios paskirties daliniai šturmavo Vilniaus televizijos centrą ir beginklę jo gynėjų minią, man maždaug trečią ar ketvirtą valandą nakties paskambino Vytautas Landsbergis ir, paaiškinęs situaciją, pasakė, kad jis negali niekam prisiskambinti, tiesiog niekam iš tuometinės mūsų vadovybės. Jis paprašė, kad aš tai padaryčiau. Jis, ko gero, dar tada manė, kad jie – mūsų vadovybė – galėjo nežinoti, kas vyksta, ir, galbūt, nelabai įsivaizdavo, kad aš, būdamas Maskvoje, pagal savo statusą nuo šios vadovybės buvau kur kas toliau, nei jis pagal savo pareigas, būdamas Vilniuje. Bet nepaisant visko, aš nelaukdamas aušros, pradėjau įnirtingai skambinti Jelcinui, Jazovui, Kriučkovui, dar kažkam. Ir aišku, tuščiai.
Bet Landsbergis ir daug jo šalininkų visgi ne visai be reikalo bandė nerimaudami pranešti Maskvai apie savo laisvę. Ir jeigu oficialioji Maskva jų negalėjo išgirsti, nes ji pati ir buvo tos laisvės slopintoja, tai laisvės gynėjų balsas iš Lietuvos vis tik pasiekė spontaniškąją Maskvą, gatvių ir aikščių Maskvą. Vienas iš gausiausių mitingų to meto Maskvoje – į jį susirinko apie 400 tūkstančių žmonių, jie užėmė Maniežo aikštę ir dalį Gorkio bei Ochotnyj riad gatvių. Ir šis daugiatūkstantinis, galbūt masiškiausias mitingas, dabar tai netgi sunku įsivaizduoti, vyko su šūkiais „Laisvę Lietuvai“ ir „Šalin rankas nuo Lietuvos“. Tuo metu aš buvau vienu iš judėjimo „Demokratinė Rusija“ pirmininkų bei Tarpregioninės deputatų grupės vienu iš pirmininkų. Ir vykdydamas šias pareigas aš buvau vienu iš šio mitingo organizatorių bei jį vedžiau. Aš mačiau ir žinau, tai buvo nuoširdus siekis, didžiadvasiškas į jį susirinkusių žmonių siekis, kuriuos vienijo viltis būti kartu „už mūsų ir jūsų laisvę“.
Neperdėkime išreikštų mitinge nuotaikų reikšmės įvykių Lietuvoje po 1990–1991 metų raidai, bet gali būti, šios Rusijos gyventojų nuotaikos tada darė įtaką tam, kad Lietuvoje nebuvo eskaluojamas karinis įsikišimas.
Tačiau labai greitai po šių įvykių – tiesiog per kelias dienas – ta spontaniška, laisvę mylinti gatvių ir aikščių Maskva staiga daugeliui galbūt ir iki šiol netikėtai subliuško.
O nuo to laiko Rusijoje ir Lietuvoje istorijos dinamikos vektoriai į laisvę, demokratiją ir bendrai – į europiškumą – iš pradžių išryškėjo, o po to tapo lygūs nuliui ir galų gale susiformavo ne šiaip kaip skirtingos krypties, bet ir kaip diametraliai priešingi.
Atsakymas į klausimą, KODĖL būtent taip tai įvyko ir ką tai reiškia – netgi labai nepaprastas. Nors būtent jame, mano požiūriu, slypi atsakymas į klausimą apie dviejų istorijos dinamikos vektorių priešingas kryptis. Šis klausimas iki šiol mitologizuotai ne tik didžiosios daugumos Rusijos gyventojų, bet ir jų valdančiosios ir netgi jų mąstančios klasės sąmonei lieka kol kas už suvokimo ribų. Tokioje sąmonėje niekaip negali koncentruotis tai, kad Lietuva ir Rusija – tai dvi skirtingos šalys, ir skiriasi jos ne kokiais nors štrichais ar detalėmis, o giliu socialiniu ir kultūriniu pagrindu. Kiekviena iš jų turi ne tik vienodai ilgaamžes, daug kur besikertančias, kažkuo panašias, o kartais kažkuo ir bendras, bet kartu ir tuo pačiu ir iš principo skirtingas istorijas. Jų skirtumai jau labai seniai, bent jau nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Moskovijos susikūrimo laikų, sąlygojami sudėtingos, kiekvienai savotiškos konfigūracijos ir jos evoliucijos, susidedančios vienu metu iš keleto skirtingų Lietuvos ir Rusijos istorijos pjūvių: gamtos, mentaliteto, socialinio, istorinio ir geopolitinio. Šių pjūvių įvairių konfigūracijų sintezė, kurią savo ruožtu suformuoja kiekvienu atveju specifinis mentalitetas, masių sąmonės nuostatos, socialinio elgesio tipai, vertybiniai orientyrai, visos įmanomos mitologemos, susidaro dvejose šalyse vėl gi labai skirtingai. Įvairios šios sintezės kombinacijos jau pakankamai seniai pačios pradėjo apspręsti ne tik du skirtingus valstybingumo tipus, bet ir du skirtingus istorijos subjektų tipus, kurių kiekvienas turi savo specifinę kultūros sąmonę. Lietuvai reikėjo grįžti į Europą, o Rusijai, kadangi ji ten niekuomet nebuvo, reikėjo ten nueiti iš naujo.
Šiais kultūros ir civilizacijos veiksniais, kurie buvo kuriami su ilgalaike perspektyva – la longue durée skirtingai Rusijoje ir Lietuvoje, mano nuomone, paaiškinama ir ta trumpalaikė konjunktūros situacija šiose šalyse per tą mažą laikotarpį: 1990–1991 metais. Lietuvoje tuo metu susidarė kritiškai būtinos visuomenės dalies ir politikos elito sąjunga su jų sugebėjimu komunikuoti tarpusavyje ir pasiekti sutarimą dėl tradicinių Lietuvai pamatinių Europos demokratijos, teisės, moralės vertybių. Iš čia ir tas nepajudinamas laisvės gynėjų tvirtumas, ir Lietuvos kurso į šias Europos vertybes nekintamumas bei tvirtumas.
Rusijoje ir ilgaamžės struktūros, ir trumpalaikė konjunktūra formavosi iš principo kitaip. 1991 metais Rusijoje nebuvo jokios demokratinės revoliucijos. Nebuvo ir jokio perėjimo prie atviros visuomenės su jos europinėmis vertybėmis. Ir Jelcinas su Gaidaru ir Čiubaisu nebuvo jokiais nei liberalais, nei demokratais.
O kas gi buvo?
Subyrėjo Sovietų Sąjunga. Pats šis jos žlugimas buvo viso labo ta konkreti konjunktūros forma, trumpalaikis įvykis, galų gale, ženklas, kuris atskleidžia savo reikšmę – per amžius kurti ir netinkami ateičiai Rusijos gyvenimo sanklodos, pasaulio matymo ir viešpatavimo turinys ir būdai. Visa kartu tai ir buvo Rusijos sistema, o jos tikrinis pavadinimas – ideokratinė Rusijos imperija. 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai buvo smarkiai pažeistas pagrindinis šios sistemos stuburas, pažeistas tas pagrindas, ant kurio laikėsi visi šį pastatą laikantys sutvirtinimai. O būtent – lūžo archajiška, savo esme viduramžiška, eschatologinė „Taip reikia“ IDĖJA-PROJEKTAS. Praeitin nuėjo ir nuosekliai besikeičiantys šios IDĖJOS-PROJEKTO konkretūs istoriniai įkūnijimai: „išgelbėti tikrąjį stačiatikių tikėjimą“, „Maskva – trečioji Roma“, „pasaulinė revoliucija“, „komunizmo sukūrimas“. „Taip reikia“ IDĖJOS-PROJEKTO mirtis panaikino sistemos laikančiąsias konstrukcijas, dėl ko griuvo ir degradavo visa ši gyvenimo sankloda, pasaulėžiūra ir viešpatavimas. Bet ir istorinė šios IDĖJOS-PROJEKTO mirtis visiškai nenutraukė realaus sistemos gyvavimo. Pacientas pasirodė daugiau gyvas, nei miręs. Žlugus ideokratinei imperijai Rusijos gyventojams prasidėjo imitacijos epocha, simuliakrų epocha. Gyventi šioje epochoje geriau netapo. Priešingai, Rusija tapo dar mažiau nuspėjama, o todėl ir dar pavojingesnė. Bet dar pavojingesni ir sau, ir aplinkiniams yra dabartinių jos valdovų bandymai nusitempti į ateitį nueinančius nuo istorijos scenos jos rudimentus. Ne tik rusišką sistemą, bet ir tai, kas dar iš jos liko, negalima nei reformuoti, nei modernizuoti. Reikia keisti Rusijos gyvenimo sanklodos paradigmą. Nežinau, ar tai įmanoma, ar atsiras jėgos, sugebančios susitvarkyti su didėjančia Rusijos sociumo entropija. Norėtųsi tuo tikėti. Bent jau, jeigu tai įvyks ir tokios jėgos atsiras, Lietuvos kelio į laisvę patirtis, be abejonės, bus reikalinga“.
Diena.lt nuotraukoje: istorikas, profesorius, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjas Jurijus Afanasjevas, iškilmingame minėjime „Mūšis už Tautų laisvę“ pasakęs šią kalbą.
2011.01.14
