Ką byloja “Auksinio milijardo” teorijos autorių projektas?


Print

Nepriklausomybę Lietuvai iškovojo Sąjūdis. Tačiau nepriklausomybė buvo įtakojama neoliberalizmo krikštatėvių bei šalininkų ir mūsų  pseudodemokratų su iškraipyta pasaulėžiūra į demokratiją.

Per tokius politikos įrankius kaip tarptautinės finansinės institucijos demokratija po truputį buvo pakeista į laukinių Vakarų kapitalizmą – feodalizmą. Šiai dienai neoliberalizmo (“laukinio kapitalizmo“) koncepciją jie vadina demokratija, o jei kas prieš neoliberalizmą, tas neva prieš demokratiją.

Pavyzdžiui, JAV pagrindą visada sudarė liberalizmas, o dabar – neoliberalizmas, todėl tos ideologijos neigimas iškart traktuojamas kaip pavojus laisvės ideologijai “demokratijai“ ir tuo pačiu – socializmo, musulmoniško fundamentalizmo ir kt. propagavimu. Mūsų pseudodemokratų dėka visi sąžiningi ir ištikimi savo Tėvynei Lietuvos šviesuoliai, Sąjūdžio iniciatoriai buvo išstumti iš valdžios kaip demokratijos esybės neišmanėliai. 

Apie neoliberalizmą kalbant paprastai, jo identifikaciniai požymiai yra tokie: neoliberalizmas – tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys.

Tad valstybės lindimas į ekonomikos ir socialinių santykių sritį turėtų būti sumažintas iki minimumo, t.y. kapitalas turi būti be jokių apribojimų. Valstybė turėtų atsisakyti daugumos socialinių programų ir sumažinti įmonių pelno mokesčius, t.y. praktiškai panaikinti mokesčius, tai reiškia, kad didžiausias pelnas ir laisvė suteikiama privačiam sektoriui. Ir tai turi būti taikoma visose srityse kaip prioritetas. O jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turėtų būti panaikintos. Dabartiniai neoliberalizmo šalininkai yra profesinių sąjungų teisių apribojimų rėmėjai. Pagal neoliberalizmo koncepciją Vyriausybės užduotis – tik prisidėti stiprinant kapitalą viską privatizuojant bei šalinti kliūtis ir trukdžius, t.y. ištikimai tarnauti kapitalui ir “oligarchams“. Ir tik Vyriausybė atsako už kapitalo sukeltų recesijų ir krizių neutralizavimą – JAV būtent taip dabar ir yra.

Dabar pajuskite skirtumus

Demokratija – reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo kitų valdymo formų, kuriose tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus.

Demokratijos apibrėžimas – lygybė ir laisvė, per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises. Tai reiškia, kad visi laisvi žmonės turi vienodas teises, be jokių išskirtinių teisių ir privilegijų kapitalui, ypač stambiam. Pačios demokratinės idėjos esmė ta, kad valdytojai ir valdomieji tarpusavyje susiję abipusiais įsipareigojimais. Jei valdovas nevykdo savo pareigų ir įsipareigojimu, arba riboja prigimtines teises, liaudis gali atsiimti jo suverenitetą.

Ar šiandien mes galime tai padaryti?

Demokratijos tipai yra tiesioginė ir atstovaujamoji.

Tiesioginė demokratija – kai už visus galiojančių įstatymų pakeitimus balsuoja visi, rinkimų teisę turintys, piliečiai. Bet pseudodemokratai mano, kad tokia demokratijos forma tebėra utopinė.

Tradiciškai demokratijos tikslu laikomas siekis užkirsti kelią tironijos atsiradimui (valdžios susikoncentravimui vieno ar kelių asmenų ar grupių rankose), t.y. uždėti apribojimus naudojimuisi valdžia ir užtikrinti, kad bet kokia bloga valdžia gali būti pakeista taikiu būdu.

Neoliberalių pažiūrų pseudodemokratams meilesnė yra atstovaujamoji demokratija – kai rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Šie atstovai balsuoja už visus galiojančių įstatymų pakeitimus. Nes atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę, jie gali pakeisti pažiūras po rinkimų, juos galima papirkti, taip pat galima naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti, keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai uzurpuojant valdžią ir apribojant galimybę patekti į valdžią kitaminčiams.

Iškreiptos pseudodemokratijos požymiai yra tokie:

kai priimami sprendimai, kuriems akivaizdžiai nepritaria dauguma gyventojų;

kai valdžioje išlieka neatsistatydinę atstovai ir Vyriausybė su labai žemais visuomenės palaikymo reitingais;

kai piliečiai iš valstybės bėga į užsienį (nenormaliai aukštas emigracijos lygis).

Šiuolaikinės Vakarų demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis, tai reiškia, kad pseudodemokratai viską apsuko, demokratija pagal juos yra liberalizmas ir neoliberalizmas, tai yra savo niekingai “laukinio kapitalizmo“ ideologijai uždėjo gražią kaukę ir įdėjo į saugų konteinerį. O kas prie jo bando prisiliesti, sukelia pavojų demokratijai. Tam pajungtos visus jėgos struktūros, kurios kaip demokratijos sargai ir gynėjai atlieka kitaminčių infekcijos neutralizavimo vaidmenį – “antibiotikų“ vaidmenį.

Taigi kur slypi esmė? Ar tik ne šalis valdančios Pasaulinės Vyriausybės marionetės įgyvendina šį projektą, mus naikindamos, supriešindamos, ištremdamos, ir visa tai daroma prisidengiant demokratija? Ar mes su jumis nesame tie indėnai, kuriuos nusprendė išnaikinti pasaulinis elitas, kaip kadaise, prisidengdami demokratija, jie išnaikino tikrus indėnus? Panašių tragedijų pasaulinė istorija žino daug. Gal tie pasaulio valdytojai priklauso Trijų šimtų komitetui? Šis terminas atsirado Džonui Kolemanui išleidus knygą “Trijų šimtų komitetas“. Anglų žvalgybos pulkininkas, 30 metų tarnavęs žvalgyboje, studijavo slaptus globalinio valdymo mechanizmus. Jis rašo, kad globalinius procesus valdo 300 turtingiausių pasaulio šeimų klanų, kurie susiję tarpusavyje slaptais masoniniais ryšiais, nustato pasaulinę politiką, o Pasaulinė Vyriausybė – Didžiojo septyneto šalys – kaip marionetės pildo jų valią.

Gal tokiu būdu neoliberalai, kurie praktiškai valdo visus globalinius procesus, prisidengdami pseudodemokratija, bando kurti globalinio valdymo mechanizmą? Ar ne tokiu būdu bandoma sukurti Pasaulinę Vyriausybę, ir kodėl Didžiojo septyneto šalys – kaip marionetės pildo jų valią.

Ar tai nėra Pasaulinės Vyriausybės “Auksinio milijardo” teorijos autorių projektas?  Pagal kurio paskaičiavimus, sočiai žemėje gyventi gali tik vienas milijardas žmonių, ir nutarė dirbtinai susiaurinti žmonių ir šalių skaičių, kurie turės teisę dalyvauti globalinių procesų valdyme, o likusieji turės aptarnauti auksinį milijardą, arba būti lėtai sunaikinti, panaudojant tokius metodus ir priemones kaip alkoholis, tabakas, narkotikai ir tvirkinimai (tradicinės šeimos griovimas, homoseksualizmo platinimas, feministinės nuotaikos, lytinės orientacijos keitimas, tos pačios lyties santuokos, sterilizacija ir t. t.).

Ar ne šio šėtoniško projekto dėka gerokai mažėja gyventojų skaičius, ar ne jų gyvenimo būdo ir iškraipytų vertybių propagavimo dėka mažėja gimstamumas? Toks įspūdis, kad tai – Pasaulinės Vyriausybės vykdoma globalinė politika pagal principą: “tikslas pateisina priemones“. Globalinę politiką vykdo Didžiojo septyneto šalys, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas bei kitos tarptautinės organizacijos. Ar tai – ne Trijų šimtų komiteto jau vykdomas projektas “Auksinis milijardas”, – atsakyti labai sunku. Bet kodėl tada mes virstam kiaulidžių ir nuodingų chemikalų gamybos ir perdirbimo bei utilizacijos valstybe?

Kaip paaiškinti, kad slaugės ir kitos sveikatos priežiūros darbuotojos privalo vengti terminų “mama“ ir “tėtis“? Tokį draudimą išleido Škotijos Nacionalinės Sveikatos Tarnyba, nes tokie terminai gali įžeisti homoseksualių porų įsivaikintus vaikus. Taip pat direktyva draudžia terminus “vyras”, “žmona” ir “santuoka”, nes šie terminai išskiria lesbietes, gėjus ir biseksualus. Vietoj jų reikia vartoti “partneriai” ir “next of kin” (“next of kin” dažnai suprantamas kaip artimiausias kraujo giminaitis).

Tikra yra tai, kad pasaulį valdo pinigai, o svarbiausioji globalinės politikos vykdymo priemonė yra žiniasklaida ir reklama. Taigi tikra, kad vadinamoji “laisvoji” žiniasklaida yra globalinės politikos vykdančiųjų rankose. Globalinė politika remiasi T. Maltuso teorija, teigiančia, kad gyventojų skaičius didėja greičiau, nei vartojimo reikmenys. Vienas iš didžiausių globalinės politikos rūpesčių yra gyventojų skaičiaus mažinimas arba, kaip paslėptai sakoma, demografinė politika.

Ar ne šėtoniškų “Auksinio milijardo” teorijos autorių ir vykdytojų kvietimu Premjeras Andrius Kubilius buvo nukeliavęs į JAV ir prisiėmė milijardinių paskolų, mus kaip užstatą padarant amžinais skolininkais? Jis mano, kad bus rašomi vadovėliai apie jo, t.y. A.Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, kaip apie demokratinių reformų puoselėtoją ir vykdytoją. Paprastas klausimas – kas rašys, jei ne “Auksinio milijardo” teorijos autoriai? Tai – visai įtikinamas teiginys, nes premjeras labai nuolankiai ir nepriekaištingai jiems tarnauja. Gal jam, kaip nuolankiam Pasaulinės Vyriausybės tarnui, yra numatyta ir vieta po saule kaip būsimam amžinam mūsų visų Valdytojui? Bet tikri demokratinių pažiūrų istorikai ir analitikai, manau, jį minės visai kitaip, kaip genocido prieš savo tautą vykdytoją.

Kodėl beveik be apribojimų veikia interneto tinklapiai ir TV laidos,  propaguojančios ir reklamuojančios alkoholį ir tabaką, tradicinės šeimos griovimą, homoseksualizmo platinimą, feministines nuotaikas, lytinės orientacijos keitimą, tos pačios lyties santuokas, sterilizaciją ir t.t.?

Ar mes turėsime savo nuomonę ir atsilaikysime prieš pasaulinės politikos inspiruojamas madas, kurios JAV ir ES šalyse yra įteisinamos įstatymais? Supraskime, kad tie įstatymai mažina ir mažins gyventojų skaičių tų šalių, kurios juos priėmė ar priims. Manau, kad Trijų šimtų komitetui, jeigu jis ir yra, nėra labai svarbu, kokios tautybės žmonės išliks, jiems svarbu, kad žmonių būtų mažiau arba bent nedaugėtų.

Nuotraukoje: komentaro autorius Rimas Armaitis.

2010.11.19


Prisijunkite prie diskusijos