Prieš keletą dienų viename Vilniaus knygyne, kur prekiaujama senomis knygomis, įsigijau Rutos Verner “Sonios raportą”, išleistą 1981-aisiais metais tuomet populiarioje serijoje “Drąsiųjų keliai”.
Ta knyga – tai buvusios sovietinės žvalgės Rutos Verner memuarai.
Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visąlaik šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą.
Turėčiau prisipažinti, jog R.Verner prisiminimų neketinau skaityti atidžiai, nuo pradžios iki paskutiniojo puslapio. Ruošiausi tik pavartyti pasirinkdamas pačias įdomiausias vietas. Tačiau beskaitydamas netikėtai sau pačiam knyga susidomėjau rimčiau.
Sovietinės vokietės prisiminimai
Veikalą, pasakojantį, kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietiniai žvalgai dirbo Kinijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Šveicarijoje, perskaičiau visą. Atidžiai. Ir, kaip bebūtų keista, negaliu sakyti, jog knyga nepatiko, jog knyga – primityvi. Žinoma, ten, kur dedamas pliuso ženklas, omenyje reikia turėti minusą, ir atvirkščiai. Tačiau tos komunistuojančios vokietės prisiminimuose esama momentų, kurie leidžia susidaryti šiokią tokią nuomonę apie sovietinių žvalgų darbo specifiką. Be abejo, skaitant tokio pobūdžio literatūrą visuomet iškyla klausimas, kiek ten sudėta tikrų faktų, aplinkybių ir kiek – fantazijų, padailinimų, propagandos.
Ir vis dėlto dėmesį patraukė vienas principas, kuriuo, anot R.Verner, jie, sovietiniai žvalgai, visąlaik vadovavosi. Tą principą būtų galima apibūdinti vos keliais žodžiais: svarbiausia ne tai, kaip aš atrodysiu, atlikdamas užduotį, o tai, ar bus įgyvendinta ir ar profesionaliai bus įgyvendinta toji užduotis. Žinoma, skeptikai puls priekaištauti, girdi, kitaip sovietiniai šnipai ir negalėjo dirbti, mat velniškai bijojo Stalino keršto. Suprask, demokratinėje valstybėje tokiu principu vadovautis labai sunku, kadangi niekas nebijo mirties bausmių ir gulagų. Taigi demokratiją vertybe laikančioje santvarkoje neįmanoma pasiekti rimtesnio susiklausymo, vieningumo bei pasiaukojimo.
Taip, neįmanoma. Tačiau viena iš Lietuvos valstybės bėdų ta, kad mums per daug dažnai pradėjo rūpėti ne galutinis tikslas, o tik tai, kaip … aš atrodau spaudos konferencijoje, seminare ar mitinge. Kad į spaudos konferenciją atėjo vos keli žurnalistai, kad mano kalbų beveik niekas neišgirdo, – nesvarbu. Svarbiausia, kad man buvo leista paplepėti ir aš bet kada galėsiu pasigirti surengęs vos ne pasaulinės reikšmės susitikimą su žurnalistais … pustuštėje konferencijų salėje. Kad mano parašytos knygos beveik niekas neperskaitys, kad ji liks dulkėti bibliotekų ir knygynų lentynose, – irgi beveik nesvarbu. Svarbiausia, kad aš bet kada galėsiu pasigirti: štai kaip rimtai dirbu Lietuvos labui, štai kokią storą knygą parašiau.
Rašytojas Jonas Mikelinskas: “Bet ar kas nors išgirs mūsų kalbas?”
Tokių pavyzdžių šiandien galiu pateikti labai daug. Viename renginyje, kuriame buvo gilinamasi į aplinkybes, kodėl Eglę Kusaitę ir lietuviškieji “džeimsai bondai”, ir Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) atstovai vieningai, tarsi susitarę kaltina terorizmu, kalbėjo rašytojas Jonas Mikelinskas. Jis taikliai pastebėjo: “šis mūsų susirinkimas neabejotinai svarbus, bet ar kas nors išgirs mūsų kalbas, ir ką turėtume daryti, kad mūsų nerimą išgirstų plačioji visuomenė?” Deja, šis rašytojo J.Mikelinsko klausimas liko be atsako.
O juk į šį klausimą būtų galima atsakyti labai paprastai: jeigu kalbėtojai nori kuo platesnio atgarsio, pirmiausiai turėtų patys rūpintis, kad į jų renginį atėjusiems žurnalistams būtų įteiktos bent jau šnekėjusiųjų oratorių kalbos. Tada žiniasklaidos atstovams būtų labai paprasta operatyviai paskelbti bent jau pagrindines, svarbiausias ištraukas iš jų kalbų. Deja, tokio elgesio pastaruoju metu labai pasigendu. Štai kad ir politologo Alvydo Medalinsko forumas, neseniai surengtas Lietuvos Mokslų Akademijoje. Kalbėta, ginčytasi, diskutuota itin aktualia tema: mūsų aukštosios mokyklos ir universitetai verčiami tapti pelno siekiančiomis firmomis, kurioms terūpi pritraukti kuo daugiau turtingų studentų, o į žinias – nusispjauti. O tai reiškia, kad Lietuvoje kaskart mažėja rimtą universitetinį išsilavinimą turinčių lietuvių. Žodžiu, Lietuva tampa menkiau išsilavinusi, mažiau konkurencinga, ne tokia pajėgi susigaudyti šiandieniniuose globaliniuose procesuose.
Ar gali būti kas nors svarbiau už šią temą? Deja, dauguma kalbėjusiųjų neturėjo pranešimų. Tik poetas Marcelijus Martinaitis mielai pateikė savo kalbą, tvarkingai surašytą popieriuje. O štai itin įdomiai kalbėjęs filosofas Vytautas Radžvilas žurnalistams nepadalino raštiško savo kalbos varianto. Neturėjo. Todėl jo kalba internetinėje erdvėje ir vėlavo pasirodyti. Nejaugi filosofui V.Radžvilui, skambinančiam pavojaus varpais dėl specialiai naikinamos lietuvybės, nesvarbu, kad jo įžvalgas ir pastebėjimus operatyviai paskelbtų kuo daugiau leidinių? Juolab kad tąsyk didžioji MA salė nelūžo nuo žurnalistų gausos. Niekaip nesuvokiu, kaip galima eiti į viešą diskusiją, iš tribūnos rėžti labai įdomią ir aktualią kalbą ir neturėti tos kalbos raštiško varianto, kurį bet kada būtų galima pasiūlyti susidomėjusiam žurnalistui? Tai – maždaug tokia pat situacija, jei žurnalistas ateitų daryti interviu nepasiėmęs nei diktofono, nei fotoaparato…
Pilėnų gynėjų negalima vadinti bailiais
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje jau pasirodo pranešimų, girdi, mūsų Pilėnų gynėjai, kurių žygdarbiu mes visąlaik didžiavomės ir iki šiol didžiuojamės, nebuvo nei didvyriai, nei drąsuoliai, nei principingi. Pilėnų gynėjai esą tiesiog bijojo kautis su kryžiuočiais, todėl ir nusižudė, puldami į liepsnas. Kad šiandieniniai liberalai ir globalistai tyčiojasi iš visko, kas lietuviška, tautiška, – nenuostabu. Nuostabą kelia tai, kaip mes priešinamės tokiems niekinimams. O priešinamės neišradingai, primityviai. Mes rašome išsamias, istorines apžvalgas apie Pilėnų mūšį, nors puikiai žinome, kad labai ilgų tekstų šiandien niekas neskaito.
Be to, tuose ilguose pasakojimuose nėra pagrindinio akcento: kaip gi galima šiandienines nuostatas apie žmogaus gyvybės vertę permesti į viduramžių laikus? Be to, mūsų priekaištai Pilėnų niekintojams skelbiami tuose leidiniuose, kuriuos skaito tik tie, kurie gerbia Pilėnų žygdarbį. Žodžiu, Pilėnų žygdarbio gerbėjai pagarbias odes apie Pilėnus rašo … saviškiams, kuriems šių tiesų aiškinti nereikia. Ir vis tiek Pilėnų gynėjai jaučiasi labai reikšmingi.
Bet juk jaunimas, kuris žavisi liberalizmo ir globalizmo idėjomis, kuriam nesvarbu, ištirps lietuviai ar išsaugos savo tapatybę, skaito kitus laikraščius, kitus internetinius portalus, žiūri kitas televizijos laidas. Todėl tas mūsų aiškinimas dėl Pilėnų žygdarbio – tarsi ir beprasmis. Jis beveik nepasiekia mūsų oponentų ausų. Liūdniausia, kad mes net nesvarstome, ką reikėtų daryti, kad mūsų pagarba Pilėnams atsidurtų tuose kituose, mums priešiškuose leidiniuose. Mes net nediskutuojame, kaip turėtume elgtis, jei norime, jog mūsų tautiškus, patriotiškus leidinius skaitytų ir liberalusis jaunimas. Tuo pačiu mes net nesvarstome idėjos, kaip patiems sukurti bent vieną, tačiau ne mažesnį tiražą nei mūsų oponentai turintį leidinį. Perfrazuojant “Sonios raportą”, mums, deja, svarbiausia – pats procesas, o ne galutinis rezultatas. Taigi nenuostabu, kad vadovaudamiesi šia nuostata nieko rimto, konkretaus nenuveikiame.
Ar tikrai Vilniui būtina dainininko Vladimiro Vysockio skulptūra ?
Esu rusų dainininko Vladimiro Vysockio gerbėjas. Vaikystėje turėjau įsirašęs labai daug šio dainininko dainų ir jų dažnai klausydavausi. V.Vysockio dainų apie alpinistus, Žirafą ar kareivius mielai klausydavosi ir mano bendraamžiai. Todėl nematau nieko blogo, jei Vilniuje atsirastų paminklas šiam dainininkui. Tačiau – ne bet kokia kaina. Idėją, jog Vilnius negali išsiversti be dainininko V.Vysockio skulptūros, iškėlė Lietuvoje gyvenantys rusai, susibūrę į įvairias politines ir visuomenines organizacijas. Apie šią idėją mūsų žiniasklaidoje jau daug rašyta. Bet lietuvių kalba išeinantys leidiniai kažkodėl neiškėlė, mano supratimu, svarbiausio klausimo: o ką mums rusai už tai duos mainais?
Kitaip tariant, mes Vilniuje leidžiame statyti paminklą V.Vysockiui, o kokį paminklą lietuviams bus leista pastatyti Kaliningrade, Maskvoje ar Sankt Peterburge? Žvelgiant į Lietuvoje gyvenančių rusų entuziazmą, tokio klausimo Lietuva net neiškėlė. Žodžiu, lietuviška gera valia nesulaukia tokios pačios geros valios iš rusų. O kodėl nesulaukia? Lietuviai nesielgia principingai ir atkakliai. Rusai žada naikinti Tolminkiemį, menantį mūsų klasiko Kristijono Donelaičio žingsnius. O mes, regis, nieko rimto nedarome, kad bent jau Tolminkiemis dabartinėje Kaliningrado srityje netaptų rusiška cerkve. Apie įspūdingus paminklus Herkui Mantui, Mažvydui, Vydūnui ar Kristijonui Donelaičiui Kaliningrado senamiesčio centre mes nedrįstame net svajoti. Taigi pats laikas iškelti abipusiai naudingą bendradarbiavimo idėją: mes – jums, jūs – mums. Juolab kad po rusiško pasiūlymo statyti paminklą dainininkui V.Vysockiui greičiausiai pasipils naujų reikalavimų. Juk kai kurie Lietuvos rusai net svarstė galimybę Vilniuje pastatyti paminklą Petrui I, kuris yra mirtinas mūsų, lietuvių, priešas. Jei jau drįstama svaidytis tokiais prašymais, vadinasi, ne visi rusakalbiai yra lojalūs mūsų valstybei.
Esama ir nelojalių tautinių mažumų
Apie galimą kai kurių rusakalbių nelojalumą ne kartą viešai yra prasitaręs Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Štai dienraštyje “15 minučių” jis tvirtina, jog Lietuva, nesiimdama rimtų veiksmų, gali pralaimėti kaip 1939–1940 metais. Valstybėje gyvenančios tautinės mažumos turi žengti pirmąjį žingsnį, kad jų integracija būtų sklandi, įsitikinęs Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininkas, azerbaidžaniečių tautybės Lietuvos gyventojas ir mylėtojas Mahiras Gamzajevas. Tačiau pašnekovas perspėja, kad valstybė privalo rodyti pakankamą dėmesį tautinėms mažumoms, kitaip gali prarasti joms įtaką. „Pilkoji zona niekada tuščia nebūna, žaibiškai atsiranda noras ją užpildyti. Šiuo metu vyksta tos pilkos zonos užpildymo procesas ir užpildymo šaltiniai, deja, yra už Lietuvos ribų“, – pastebi visuomeninkas. Anot M.Gamzajevo, mūsų šalyje aktyviai veikia rusiškos organizacijos, kurių tikslas – ne populiarinti šios šalies kultūrą, bet diegti imperinę ideologiją.
Taigi ar dabar nėra kurpiama itin klastinga intriga? Galbūt kai kurie rusakalbiai, siekdami Lietuvos sostinėje regėti V.Vysockio skulptūrą, iš tiesų svajoja matyti paminklą carui Petrui I, prakirtusiam langą į Europą? Tik jie puikiai supranta, jog tokios idėjos iškėlimas – dar per ankstyvas. Todėl jie ir pradeda dirbti nuo mažesnių, ne tokių skausmingų reikalavimų: pirma pastatykime Lietuvos sostinėje neutralų, kultūrinio pobūdžio paminklą, pripratinkime lietuvius prie minties, jog Lietuvos sostinėje gali stovėti daug rusams brangių paminklų, o paskui, kai lietuviai praras budrumą, pareikalausime jau ir caro Petro I paminklo…
Drąsus žurnalisto Ričardo Čekučio žingsnis
Laimė, Lietuvoje esama ir prasmingų iniciatyvų. Omenyje turiu kad ir drąsų žurnalisto Ričardo Čekučio žingsnį. Praėjusį sekmadienį jis dalyvavo rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybę. Šiuose rinkimuose R.Čekutis atstovavo tautiškas, patriotiškas nuostatas deklaruojančią partiją. Ne taip svarbu, kuo gera ar bloga ta R.Degučio pasirinktoji partija. Nūnai labai svarbu, kad R.Čekutis šį žingsnį žengė nebijodamas nukentėti – prarasti darbą. Jis puikiai žinojo, kad toks jo pasirinkimas greičiausiai nepatiks darbdavei – vienai parlamentarei, priklausančiai visai kitokio sukirpimo politinei jėgai. Ir vis dėlto nepabijojo likti “ant ledo”. Taip pat nepabijojo surengti spaudos konferencijos, kurioje viešai prabilta apie politinio persekiojimo faktus ir išreikštas apgailestavimas, jog “Lietuvoje formuojamoje politinės konjunktūros erdvėje žurnalistas laisvai kalbėti apie savo politinius įsitikinimus gali tik praradęs darbą”. Taigi žurnalistas R.Čekutis viešai prisipažino, kad, pasukęs politiko keliu, nė negalėjo įsivaizduoti, kad it sovietiniais laikais bus persekiojamas ir gujamas iš darbo, kad negalės laisvai kalbėti apie savo politinius įsitikinimus.
Šį kartą pasielgta, mano supratimu, principingai. Prisimenant “Sonios raportą”, galvota ne tiek apie savo įvaizdį, gerbūvį, kiek apie galutinį rezultatą. Todėl nieko kito nebelieka kaip remti kolegos žurnalisto R.Čekučio pasirinkimą ir viltis, jog tokių drąsių išsišokimų Lietuvoje bus ir daugiau. Vien baugščiai dairydamiesi į šalis ir drebindami kinkas neapginsime Lietuvos nei nuo kosmopolitų, nei nuo liberalų, nei nuo globalistų, nei nuo nelojalių tautinių mažumų.
Nuotraukoje: sovietinės Vokietijos žvalgybininko (Stazi) uniforma.
2011.03.02
