Ar turėtų būti teisiami žurnalistai, jeigu jų straipsnį perskaitę skaitytojai pagalvos tai, kas publikacijoje nebuvo parašyta? Į šį klausimą teks atsakyti galutinį ir neskundžiamą nuosprendį priimsiančiam Vilniaus apygardos teismui, kuris trečiadienį išnagrinėjo apie Lietuvos kariuomenę straipsnius rašančio Gintaro Visocko bylą.
Ją privataus kaltinimo tvarka G. Visockui iškėlė Lietuvos prezidento posto siekęs Česlovas Jezerskas. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas jau buvo pasisakęs šioje byloje – remiantis lietuvių kalbos specialistės išvada konstatuota, kad G. Visocko straipsniuose „statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui“ yra primetama mintis, jog „Č.Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK“.
„Lietuvos teisės aktai tiesiogiai smerkia asmenų bendradarbiavimą su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis, tame tarpe ir su VSK. Visuomenėje vyrauja itin neigiama nuomonė apie tokius asmenis, jų slaptą veiklą, kuri laikoma negarbinga. Duomenys apie tokio asmens bendradarbiavimo faktus diskredituoja asmenį, sukelia įstatymų numatytas negatyvias pasekmes“, – nuosprendyje, kuriame G. Visockas buvo pripažintas kaltu, rašė Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas.
„Lietuvos Respublikos vardu“ teismas taip pat konstatavo, kad mesdamas ant Č .Jezersko įtarimo, kad jis galėjo būti slaptas VSK bendradarbis, šešėlį, G. Visockas siekė jį diskredituoti.
„Pasirinkdamas tokią diskreditacijos formą, G.Visockas viešai žodžiu jį pažemino. Šis pažeminimas yra užgaulus: nukentėjusysis ėjo aukštas pareigas KAM, turėjo generolo laipsnį ir todėl negalėjo turėti jokių slaptų ryšių su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis. Netiesiogiai išreiškęs įtarimą dėl nukentėjusiojo minėto bendradarbiavimo, G.Visockas šiurkščiai pažeidė jo orumą“, – įsitikinęs teismas.
Privataus kaltinimo bylą išnagrinėjęs teismas nusprendė, kad G. Visockas parašydamas kelis teiginius straipsniuose ir knygose viešai užgauliai pažemino Č. Jezerską bei nurodė jam sumokėti 5 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą. Be to, straipsnių autorius buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 80 MGL bauda (10 400 Lt). Kitaip tariant, „užsidirbo“ teistumą.
Su tokia teismo pozicija nesutiko nei G. Visockas, nei jam atstovaujanti advokatė. Nuosprendį apskundė ir nukentėjusysis Č. Jezerskas.
Pasak advokatės Liudvikos Meškauskaitės, G. Visockas negalėjo būti nuteistas baudžiamąja tvarka. Jos teigimu, teismų praktikoje pažymima, kad atitinkama forma išreikšti asmens vertinimai, gali asmeniškai nukentėjusįjį įžeisti, tačiau tai dar nereiškia, kad toks įžeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
„Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir nori šitaip jį pažeminti, užgauti“, – savo ginamojoje kalboje pabrėžė advokatė.
L. Meškauskaitė teisme taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra nurodęs, jog leidžiamos politiko kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens.
„Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenės, ir jis turi rodyti daugiau tolerancijos. Politiko teisės į reputacijos apsaugą ribos turi būti įvertinamos atsižvelgiant į laisvos diskusijos politiniais klausimais interesus“, – Strasbūro teismo praktiką citavo advokatė.
Jos teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad politikai, kiti visuomenės veikėjai nesinaudoja tokia plačia garbės ir orumo apsauga kaip privatus asmuo.
„Savo praktikoje teismas yra nurodęs, kad žmogaus garbė ir orumas – tai dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą ir pan. Kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina“, – LAT praktiką citavo advokatė.
Apkaltinamuoju nuosprendžiu stebisi ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. Pasak jo, bylą išnagrinėjusiam teismui pasirodė labai reikšmingas nebe pats tekstas, o mintis apie „statistinį Lietuvos skaitytoją“.
„Iš kur teismas tokį ištraukė? Kas nustatė ir suteikė kažkam statistinio skaitytojo etiketę? Kokie tokio statistinio skaitytojo požymiai?“ – klausė LŽS pirmininkas.
Nuosprendis nustebino ir Lietuvos televizijos žurnalistą Virginijų Savukyną.
„Teismas slystelėjo į labai pavojingą demokratijai ir valstybės sąrangai pusę: kaltina ne už tai, kas buvo tiesiogiai pasakyta ar parašyta, bet už tai, ką „statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas“ galėjo suprasti. Kitaip tariant, už svetimas mintis. Net ne už savas. Už svetimas mintis nebaudė net sovietiniais laikais“, – V. Savukynas nesupranta, kaip teismas galėjo nubausti už tai, ką kitas žmogus galėjo pagalvoti perskaitęs publikacijas.
Č. Jezerskas bylą G. Visockui buvo iškėlęs privataus kaltinimo tvarka, todėl apeliacinį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas priims galutinį nuosprendį. Jį trijų teisėjų kolegija žada paskelbti sausio 27-ąją. Būtent tada paaiškės, ar galima teisti žurnalistus už „statisnio lietuvio nuomonę“.
