Politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Julija Latynina laidoje „Priėjimo kodas“ (Kod dostupa) radijuje „Echo Moskvy“ populiariai nagrinėjo Rusijos ir Turkijos konfliktą.
Šią savaitę išaiškėjo, kad mes kaip motulės Jekaterinos laikais kariaujame su turkais. Na, jei ne kariaujame su turkais, tai, šiaip ar taip, dėl jų raketų prarandame lėktuvus.
Ten nutiko du dalykai. Visų pirma, ponas Erdoganas – dabar jam ant nosies referendumas dėl Konstitucijos pakeitimo, siekiant išplėsti prezidento valdžią. Ir ponas Erdoganas šiuo momentu turi atrodyti stiprus.
Antra, tai, kad mes, Rusija, skridome bombarduoti turkų. Tie žmonės, kurie gyvena Sirijos teritorijoje, kuriuos mes bombardavome, juos galima vadinti „turkomanais“, galima juos vadinti „turkmėnais“, bet turkai juos laiko turkais, jie kalba turkų kalba ir jie yra tie turkai, kurie po Osmanų imperijos padalijimo gyvena Sirijos teritorijoje ir kurie per šį karą sukilo prieš prezidentą Asadą.
Ir mes skridome jų bombarduoti per Turkijos teritoriją. Kaip sakė spaudos konferencijoje išlikęs gyvas lakūnas, „mes ten ne kartą vykdėme kovinius skrydžius. Apskritai man, kaip šturmanui, ten pažįstama kiekviena aukštuma“.
Taigi išverskime tai į rusų kalbą. Įsivaizduokite, Kazachstane vyksta pilietinis karas, ten kažkas sukilo prieš Nazarbajevą (nesvarbu, ISIL ar ne ISIL). Per tą procesą sukilo ir rusai Šiaurės Kazachstane ir labai panoro sugrįžti į Rusiją. O kažkokia Angola, įsipainiojusi į šį karą, skrenda bombarduoti rusų ir dar tai daro per Rusijos teritoriją. Kaip jūs manote, kaip reaguotų Rusija?
Įsivaizduokite, turkams nelabai patinka, kad Rusija, kuri nėra regioninė žaidėja tame regione, staiga kažkodėl įsikišo į Sirijos karą. Nes kai Rusija iš ten išeis, Turkijai reikės gyventi su visais aplinkiniais draugais. Priminsiu, turkai – tai Osmanų imperija, padalyta po Pirmojo pasaulinio karo. O tie turkai, kurie gyvena užsienyje, žinoma, jų vertinami kaip saviškiai (lygiai taip pat, kaip Kremlius vertina svetur, pavyzdžiui, Ukrainoje, gyvenančius rusus).
Žodžiu, yra tik du variantai, jeigu Sirija iširs. Arba Turkija išplės savo teritoriją de facto ir de jure tos Sirijos dalies sąskaita. Arba ta turkų dalis pabėgs į Turkiją ir ten taps pabėgėliais, ir bus papildomas krūvis ekonomikai, sociumui ir taip toliau.
Tad kaip turkai turi reaguoti į tai, kad Asado nurodymu Rusija vykdo masinio turkų etninio valymo politiką? Mus juk ne kartą perspėjo. Iš pradžių numušė bepilotį. Paskui dar lapkričio 20 dieną iškvietė ambasadorių į URM-ą, pareikalavo nutraukti, atkreipkite dėmesį, intensyvius to rajono bombardavimus. Tai kodėl dabar pasakojame, kad mūsų neperspėjo? Kodėl mes meluojame, kad ten gyvena tarptautiniai teroristai? Tai kažkoks nesusipratimas: ką tarptautiniai teroristai, ir dar iš Rusijos Federacijos teritorijos, užmiršo etninių turkų, kurie aiškiai linksta link Turkijos, teritorijoje?
O tai atsitiko todėl, kad Asadas mumis manipuliavo ir pripasakojo tokių dalykų, kokių nėra. Todėl, kad Rusija įbrido į brastą, nežinodama vandens gilumo. Man kadaise buvo papasakota istoriją apie šaunųjį žmogelį, kuris yra veikiantis rusų specialiųjų tarnybų bendradarbis ir kuris, girdi, giriasi, kad jis pusmetį praleido Sirijoje, kariaudamas kaip dvigubas agentas ISIL sudėtyje. Ir štai tas žmogus žvaliai giriasi, kad ISIL išlaiko JAV. Štai, jiems numesdavo kažkur dykumoje krovinių ir ginklų, ir jie ten eidavo ir pasiimdavo tuos krovinius bei ginklus.
Kai tai girdžiu, suprantu, kad greičiausiai tas žmogus sėdėjo Damaske ir gėrė degtinę su Asado agentais. Bet kas baisiausia, aš suprantu, kad būtent tas jo pranešimas raudoname aplanke gula ant prezidento Putino stalo. O kadangi prezidentas Putinas pasitiki raudonais aplankais ir jo neapgausi kažkokiais ten CNN pranešimais, tai, pasirodo, kad prezidentu Putinu ir Rusijos kariuomene aukščiausiu laipsniu manipuliuojama. Manipuliuoja būtent Asadas.
Tai, kas nutiko, – siaubingas pažeminimas asmeniškai Putinui. Na, kaip gi? Mes juk didūs, mes juk kariaujame su JAV. Net ne su Ukraina. mes turime viską. Rusiškieji „Iskanderiai“ sutrins į radioaktyvias dulkes JAV. O čia staiga kažkokia Turkija.
O pasirodo, kad Turkija – tai regioninė supervalstybė, kuri žymiai geriau už mus informuota regione, kuri irgi turi labai neblogą kariuomenę. Štai NATO bijojo mus numušti. Kai mūsų bombonešiai įskrenda į Didžiosios Britanijos teritoriją, tai padorios Vakarų šalys teištaria „prašom atleisti“, ir mes, rusai, galim nebaudžiami būti dar įžūlesni. O pasirodo, kad Turkija mus numušė ir viskas, kuo mes galime atsakyti turkams, tai tik uždrausti jų pomidorus. Pats kovingiausias mūsų padalinys – tai, kaip visada, Rosselchoznadzor (Rusijos žemės ūkio priežiūros tarnyba).
Pasirodo, Kremliaus negebėjimas planuoti strategijos stebėtinai dera su smulkių chuliganų įsitikinimu, kad jie visada visur laimės. Juk mūsų santykiai su Turkija pradėjo blogėti ne dabar. Aš jau minėjau: Pietų srautas, Ukraina… Tada, kai išaiškėjo, kad Rusija, bandydama nusigvelbti gabalą Ukrainos, ką mes užmiršome, kad štai tas konkretus dabartinis tikslas prieštarauja kitam žinomam Putino režimo tikslui – apraizgyti visą Europą ir pasmaugti ją švelniame vamzdynų glėbyje.
Ir staiga Europa atsisakė tiesti Pietų srautą, o tai Kremliui, matyt, buvo netikėta. Atsisakė tiesti Pietų srautą, ir Putinas pasakė: „O mes štai su Turkija susitarėme“. O kitą dieną Erdoganas sako: „Ne, nieko nesusitarėme“.
Aš manau, kad tai buvo labai rimtas skambutis. Ir kad Putino frazė, girdi, mes per Turkiją nutiesim, įžeidė Erdoganą. Kaip gi? Su Europa reikia tartis, o Turkija, girdi, turi būti laiminga, kad pas ją ten rinkas užkasime?
Dėl Turkijos srauto taip ir nesusitarė. Tas žodis įžeidė – tai labai svarbu visoje šitoje istorijoje, nes Erdoganas – tai kitokio tipo lyderis. Pavyzdžiui, neįmanoma įžeisti Obamos, nes nėra prezidento Obamos, o yra Amerikos valstybinė mašina. Valstybinės mašinos įžeisti neįmanoma.
O Erdoganą dėl priežasčių, kurias aš išdėstysiu vėliau, lygiai kaip ir Putiną, įžeisti – galima. Su Erdoganu – kaip su Lukašenka. Štai Kremlius, kuris visada laimėdavo prieš Vakarų mulkius, visada pralaimėdavo, pavyzdžiui, prieš
Lukašenką, nes kas labiau nenuspėjamas, tas ir stipresnis.
Pirmas labai stiprus pažeminimas Putinui buvo su dujomis, nes istorijoje su Turkijos srautu Kremlius buvo viešai parodytas kaip nerimta kontora. Pabrėžiu: Vakaruose niekas nieko panašaus sau neleistų. Nes Vakaruose manoma, kad su Rusija geriau … tartis, be to, kaip sakiau, valstybinė mašina Vakaruose negali sau leisti įsižeisti.
Kinija niekada nieko panašaus nepadarys, bet jau dėl kitų priežasčių. Kinijos nuomone, nesvarbu, kokius žaislus mėgsta vaikas. Jei tas keistas žmogus nori, kad jį vadintume didžiu, tad ir vadinkime, argi sunku?
Todėl viena iš priežasčių, kodėl mes skraidėme per Turkiją bombarduoti etninių turkų, buvo lengvas kerštas. Ir, tiesą sakant, verta prisiminti: Turkija buvo Osmanų imperija, Atatiurko dėka tapo vakarietiška valstybė, uždraudė arabų abėcėlę, nusimetė hidžabą, paskui net įstojo į NATO, ir Turkijos armija ilgą laiką buvo garantas, kad nebus grįžta prie islamizmo.
Bet Turkija šiuo metu jau nebe pasaulietiška valstybė. Erdoganas – islamistas, labai panašus į prezidentą Putiną, išskyrus tai, kad jis – islamistas. Beje, Erdoganas turi kai kurių pranašumų. Pavyzdžiui, jo ekonomika nepriklauso nuo naftos. Jo ekonomika realiai gera, pagrįsta gyva, realia rinka. Ir kiekvienas žmogus, kuris nuvyks į Turkiją daryti biznio, jums pasakys, kad Turkijos valdininkai jį aplaižys, kad tik jis darytų biznį, o nesmaugs jo.
Pas Erdoganą Turkijoje negali būti tokios istorijos kaip su vilkikų vairuotojais Rusijoje. Žinoma, Turkija ne Kinija. Bet tai regioninė supervalstybė. Toji regioninė supervalstybė – su didelėmis imperinėmis ambicijomis, nuoskaudomis ir kompleksais. Ji trokšta būti musulmonų pasaulio lydere, nes jai neišėjo tapti europinio pasaulio dalimi. Štai ši regioninė supervalstybė gyvena greta Sirijos, į kurią įlindo rusai.
Pasirodo, kad viskas, ką toje situacijoje po numušto bombonešio Maskva gali padaryti, tai, kaip jau minėjau, pasisvaidyti pomidorais. Kur mūsų „Iskanderiai“? Kur ten mūsų lozungai „JAV – į radioaktyvius pelenus“? Prisiminkite, prieš savaitę pas mus tarsi atsitiktinai nutekėjo į spaudą neva slapti brėžiniai ginklo, kuris pavers pelenais visą JAV pakrantę. Blefas, melas, apgaulė.
Liūdna, bet mes nesame savarankiški žaidėjai Artimuosiuose Rytuose, mes esame tik prezidento Asado marionetės, Asado, kuris, beje, anksčiau ar vėliau neišvengiamai bus nušluotas.
Priminsiu, kad pasaulinius karus laimi tie, kas juose nedalyvauja. Štai pirmasis iš ne pasaulinių, bet paneuropos karų, 30-metis karas – Anglija jame nedalyvavo, ir todėl tapo supervalstybe. JAV nedalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, todėl tapo supervalstybe.
Štai mes turėjome nuostabią galimybę nedalyvauti Vakarų ir islamo kare. Mes kažkodėl įsivėlėme į tą karą, įsivėlėme į jį Asado pusėje. Būtent toje pusėje, kuri neturi jokių šansų tą karą laimėti, nes yra nueinanti natūra ir smulkmė.
Nuotraukoje: komentaro autorė Julija Latynina.
2015.12.03; 04:56
