Kad išeitume iš kryžkelės…


Print

Rankose naujas istorinis romanas – Vydo Asto „Amžinoji kryžkelė“ (2013). Jame talentingai  pavaizduota, kiek Lietuvos valstybės vyrai Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Skirgaila, kariai, jų motinos, broliai, seserys bei mylimosios (kitaip sakant, paprasta liaudis) padėjo pastangų dėl to, kad mūsų tauta išliktų istorijos verpetuose, politinėse kryžkelėse.

Apie lietuvių valstybės vadovams bei visai tautai dažnai iškilusius sudėtingus politinius bei egzistencinius išbandymus rašoma ir giliuose Petro Dirgėlos, Jono Laucės, Rimanto Marčėno istoriniuose romanuose. Tai – senieji amžiai. Šiandien, „pažvelgus pro langą“, kaip kartais pašmaikštaujama – dvidešimt pirmasis šimtmetis. Praėjo jau 1000 metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose analuose. Išlikome ne tiktai Kvedlinburgo metraštyje, bet ir dabartyje, kuri yra ne kas kita, kaip nenumaldomai  tiksintis istorinis laikrodis.

Vieną kartą tas istorinis laikrodis išmušė ir mano atsiradimo datą (1940). Gimiau Žemaitijoje, rašau lietuviškai, mąstau istoriškai, manausi pasiekęs identitetą tarp savojo Aš/Ego ir Žemaitijos/Lietuvos likimo. Todėl kaip individas jaučiuosi patenkintas savo žmogiškąja egzistencija: galiu laisvai kvėpuoti Nepriklausomybę atsikovojusioje, laisvoje, demokratiškoje valstybėje.

Gyvenimo patirtis daug ko išmokė – supratau, kad pavieniui Laisvė (tas laisvasis kvėpavimas) sunkiai pasiekiama. Manau, jeigu individas dar gali santykinai  apsigaubti kad ir plona laisvės skraiste, tai tauta, – ypač toji, kuri turi ambicijų sukurti ar atkurti valstybę. Kaip liudija Lietuvos istorija ir rašytojų istoriniai kūriniai, Laisvės, Nepriklausomybės niekas neatneša, padėtos ant lėkštutės. Priešingai nutinka su Nelaisve ir Priklausomybe – priešai ją atneša padėtą ne tiktai ant  lėkštutės, bet ir ant žymiai brangesnių „indų“ (tankų, patrankų, durtuvų), kaip atsitiko, pavyzdžiui, tais metais, kai aš gimiau. 

Todėl mano ir panašiai, kaip ir aš, mąstančių, panašią gyvenimo patirtį turinčių, su sovietų valdžia jeigu ir kolaboravusių, bet sielos jai nepardavusių, tautiečių „asmeninėse“ istorijose labai džiaugsmingos buvo dvi istorinės datos: Lietuvos sąjūdžio įsikūrimas 1988 birželio 3 –ąją dieną ir 1990 – ųjų metų Kovo 11-oji! Visa siela palaikėme tas džiugias tautai datas, ir kiek pajėgdami prisidėjome prie Lietuvos laisvės, nepriklausomybės kilnaus reikalo …

Tačiau mūsų valstybės istorija – „amžina kryžkelė“. Yra laikas džiaugtis (barstyti akmenis – statybai, kūrybai) ir laikas rinkti juos nuo kelio, reikalingo Valstybės važiui. Kryžkelėje būtina rinktis, kuria kryptimi pasukti. Šiandien ne tik ukrainiečiams, bet ir mums iškyla ši dilema. Suprantama, džiugu, kad daugeliui sąmoningų žmonių tai jokia dilema.

Džiugu, kad tai supranta ir mano plunksnos broliai, sesės. Pavyzdžiui, jaunosios kartos rašytoja Renata Šerelytė, savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (kovo 14 d.) išspausdinusi tvirtą, su stuburu, poleminį straipsnį „Okupuotas protas“… „Šiandien vyksta ne tik Krymo okupacija, ne tik Ukrainos skaldymas, ne tik priešiškumo Vakarams kurstymas – vyksta proto okupacija, ir ne taip jau tyliai bei nepastebimai. Juk ne visi stovi po Ukrainos vėliava, ne visiems svarbi jos, o ir mūsų pačių nepriklausomybė. Ir ne tik teritorijų vientisumo – mūsų protų, mūsų vertybių vientisumo. Okupuotas protas yra tokia teritorija, kuri laukia pirmojo šūvio“. (Pabraukta – mano).

Po šiais jaunos, talentingos rašytojos žodžiais, parašytais neokupuoto ir nekolaboruoto proto, nedvejodamas pasirašau ir aš, literatas, turintis kompleksuotą praeitį, bet išsaugojusį, ačiū Dievui, minėtą identitetą su tauta, jos istorine egzistencija. Gaila, kad ne visi literatai, rašto žmonės, intelektualai tokią vertybinę nuostatą yra išsaugoję.     

Neseniai iš bibliotekos atsinešiau Tatjanos Maceinienės knygą „Miegantis protas, arba Serganti Lietuva“ (išleido l-kla „Margi raštai“, 2011). Labai kritiška autorės pozicija Lietuvos (Nepriklausomos) atžvilgiu. Tame tarpe ir Vytauto Landsbergio atžvilgiu. T. Maceinienės traktavime šio lyderio, labai daug prisidėjusio prie Lietuvos laisvės, nepriklausomybės atkovojimo, dedamas lygybės ženklas su LKP CK sekretoriumi A. M. Brazausku.

Manyčiau, kad tokią vertybinę nuostatą galima parašyti rašančiajam esant  jeigu ne miego, tai letargo būsenoje. Autorė bando ištrinti ribas ir tarp sąvokų „atgimimas“  – „išsigimimas“. Jai galiu atsakyti, remdamasis savo asmenine patirtimi, – kas jau kartą atgimė ar iš aukšto, ar iš gilaus tautinio susipratimo, tas jau niekad nebeišsigims.

Vienas iš T. Maceinienės politologinių apibendrinimų kozirių yra tai, kad naujosios Lietuvos valdžios nustekeno žmones, nuskurdino juos. Atseit, dėl to toks didelis nusivylimas Lietuva.

Su tokiu jos argumentu irgi nesutinku. Aš, pavyzdžiui, visai nenusiviliu, nors pagal materialinius išteklius galiu būti priskirtas prie skurdžių… Per 24 metus Lietuva ne tik skurdo, bet ir turtėjo; pavyzdžiui, atsirado jaunų verslininkų šeimų, galinčių mokėti vaikų auklėms po 1500 litų per mėnesį; manau, kad tai iškalbingas sociologinis faktas. Jeigu pagal Maceinienės matymą visi nuskurdo, tai autorė turi regėjimo negalią – nemato nei tokių šeimų, nei prabangių privačių namų, kotedžinių butų, liuksusinių automobilių, vilų, nei kitokios prabangos.

Ji kaltina valdžią dėl  gyventojų emigracijos, bet nekelia klausimo, kodėl žmonės iš Lietuvos neemigruoja į Rusiją, Baltarusiją? Netgi tie patys Lietuvos rusai emigruoja į Vakarus, o ne Rytus… Ne skurdas yra nusivylimo priežastimi, bet tautinio orumo neturėjimas, kuris yra,  drąsiai galiu sakyti – sovietinio auklėjimo paveldas, jo gilus įšalas.

Neseniai per LTV E. Jakilaičio laidoje kalbėjo verslininkai Kaikaris ir Matijošaitis. Jiems netrūksta nei milijonų, nei prabangos, bet jiedu yra dideli dvasios skurdžiai, neturintys tautinio orumo; jiedu mano, o ypač Kaikaris, kad Lietuvos vyriausybės (Prezidentės) pozicija Rusijos atžvilgiu per kieta… Baisoka dėl tokių lietuvių, pasiruošusių lįsti stipresniajam (išoriškai), kaip sakoma, be muilo…

Taigi ir šiandien Lietuva – „amžinojoje kryžkelėje“, pasirinkimo dilemoje tarp Rytų ir Vakarų. Aš – už Vakarus, už Europos Sąjungą, už NATO „skėtį“. Kodėl? Todėl, kad esu gimęs „kryžkelėje“, kad regėjau tėvų/ūkininkų skausmą konfiskuojant turtą, gyvulius, varant valstiečius į kolchozus, kad vaiko akimis mačiau patriotų didvyrišką pasipriešinimą okupantams ir kolaborantams, kad jutau nykios  tuštumos skleidimąsi iš išvežtųjų Sibiran sodybų…

Iš tos kryžkelės nesame pilnai išėję ir šiandien. Todėl trokšdamas, kad Lietuva nebepasuktų atgal į Rytus, noriu bent menku indėliu stiprinti jos gynybines galias: tegul šitokią mano moralinę nuostatą palaiko materialinis gestas – atsisakau būsimos piniginės kompensacijos už tuos dvejus metus, kai būdamas pensininku dirbau. Tegul už mano pinigus bus nulietos kelios jei ne sidabrinės, tai bent tokios kulkos, kurios sustabdys priešą, lendantį į mano gražiąją, dainių išgirtąją, šalį.

Apie šį savo ketinimą parašysiu laiške Vyriausybei, Seimui…  

Žydrūnės Dubickaitės nuotraukoje: Alfredas GUŠČIUS, literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

 2014.03.22; 13:55


Prisijunkite prie diskusijos