Seimo statuto pataisas rengianti darbo grupė neseniai pateikė pasiūlymą, kad Seimo komitetuose dirbantys nariai slapta galėtų posėdžiauti, jei už tokį siūlymą balsuotų komiteto narių dauguma.
Jei tam būtų pritarta, tai reikštų galutinį seimūnų atsiribojimą nuo juos rinkusių žmonių. Vilčių teikia tik Seimo pirmininkės ir kitų parlamentarų pozicija nepritarti tokiems siūlymams.
Iki šiol galiojantis Seimo Statutas numato, kad Seimo komitetų posėdžiai yra atviri visuomenės informavimo priemonių atstovams. Išimtys numatytos tik uždariems posėdžiams, kai svarstymo metu pateikiama informacija, susijusi su valstybės ar komercine paslaptimi, bei kita informacija, kurios naudojimą bei platinimą riboja įstatymai.
Statutas numato, kad po kiekvieno komiteto posėdžio yra parengiamas pranešimas Seimo spaudos tarnybai, kuriame išdėstoma diskusijų svarstytais klausimais esmė bei priimti nutarimai. Tokia darbo tvarka leidžia Seimo darbu besidominčiai visuomenei nuolat gauti aiškią ir tikslią informaciją apie tautos išrinktųjų darbą. Kam prireikė naujų pataisų apie galimybę Seimo nariams patiems nuspręsti, kada jie gali užsidaryti nuo visuomenės dėmesio net ir nesvarstydami jokių valstybės palsapčių?
Labai norisi priminti Seimo nariams, kad 1992 metų rudenį referndumu patvirtintoje Konstitucijoje Lietuvos tauta aiškiai deklaravo, kad tai daro “siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Kad valdžia nesužmišrtų, kas ir kam šalyje tarnauja, buvo įrašyta, jog „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Maža to, jau tada buvo nuspręsta, kad laisvė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Net pirmakursis teisės studentas greičiausiai žino, kad vienas pagrindinių teisėkūros principų – tai viešumas ir demokratiškumas. Tai reiškia, kad turi būti siekiama sudaryti sąlygas įsitraukti į teisėkūrą visuomenei. Šis principas įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų projektus, kad piliečiai galėtų laiku su jais susipažinti ir pareikšti savo siūlymus. Mane labai nudžiugino, kai praėjusių metų lapkričio 16 d. buvo paskelbta, jog Seimas nusprendė imtis svarstyti galimybę visą teisėkūros procesą perkelti į elektroninę erdvę, taip užtikrinant skaidresnį, atviresnį ir ekonomiškesnį teisės aktų kūrimo bei paskelbimo procesą. Tai leido tikėtis, kad 2007 metų lapkričio 14 dieną visuomenininkų spaudos konferencijoje paskalbtas teiginys „Teisėkūros procese Lietuvoje trūksta skaidrumo ir viešumo, o piliečiai nušalinami nuo įstatymų kūrimo“ jau yra praeitis. Tuomet kelta labai aktuali problema, kad vieši turėtų būti net tik galutiniai teisėkūros produktai, bet ir pats procesas, tarpiniai sprendimai. Visuomenė turėtų būti supažindinama ne tik su pačiais įstatymų projektais, bet ir su juos lydinčiais dokumentais, atliekamais tyrimais.
Tai kas gi nutiko kai kuriems Seimo nariams, kurie siūlo keisti Seimo statutą ir leisti patiems nuspręsti, kada jie nori uždarai nuo tautos akių dirbti, net jei formaliai nieko slapto nenagrinėjama? Mano nuomone, dalis Seimo narių tieisog pamiršo svarbiausią Konstitucijos principą – jie tarnauja žmonėms ir jie turi atsiskaityti už kiekvieną savo darbą. Jie taip pat turi sąžiningai pripažinti savo klaidas, paklydimus, nuodėmes ir prašyti tautos atleidimo.
Todėl bet kurio komiteto, komisijos Seime svarstomi klausimai turi būti vieši ir seimūnus samdantys žmonės tiesiogiai ar per žurnalistus turi teisę sužinoti, kas ir kaip vyksta Seime.
Nuotraukoje: Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. Ji nepritaria įstatymo pataisoms, leisiančioms komiteto posėdžiuose parlamentarams posėdžiauti slapta, nuo žurnalistų atsitvėrus aklina uždarumo siena.
2011.01.08
