Ar įmanoma minint tokias svarbias datas kaip Sausio 13-oji, Vasario – 16-oji ar Kovo 11-oji prisiminti viską, ką būtinai privalu prisiminti? Tikriausiai – neįmanoma. Viską aprėpti – sudėtingas uždavinys. Net patys įžvalgiausi protai kartais pamiršta svarbius aspektus.
2013-ųjų metų sausio 13-oji – ne išimtis. 2013-ųjų metų sausį Lietuvos valstybė deramai nepagerbė, pavyzdžiui, Vandos Pumputienės, jau keturis dešimtmečius sąžiningai, kantriai plušančios Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šios medikės pavardę miniu neatsitiktinai. V.Pumputienė – viena iš tų, kuriai gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją teko gelbėti mirštančius bei sužeistuosius.
Ji šią pareigą atliko sąžiningai, be priekaištų. Kalbant visiškai atvirai, televizijos bokšto gynėjus moteris gelbėjo nekreipdama dėmesio į jai pačiai gresiančius mirtinus pavojus. Visiems tą naktį budėjusiems Greitosios medicinos pagalbos specialistams teko veržtis į pačią didžiausią peklą. Kad tik skubiau ir saugiau į ligonines būtų išvežti visi nukentėjusieji.
Kad čia pat riaumoja sovietiniai tankai bei “Kalašnikov” automato buožėmis švaistosi sovietinniai kariškiai, – greitosios medicinos pagalbos specialistai neatkreipė dėmesio. Medikai girdėjo tik sužeistųjų dejones. Šiandien Vilniaus GPM direktoriaus pavaduotoja dirbanti V.Pumputienė prisimena, jog sunkiausia buvo matyti, kaip miršta jauni žmonės. Ji tvirtina iki šiol smulkiai prisimenanti visas anos siaubingos nakties detales bei smulkmenas. Tarsi viskas būtų įvykę vakar.
Beje, šios medikės patirtis – unikali. Apie jos gyvenimą galima kurti meninius filmus bei rašyti nuotykinius romanus. Ir visi darbai turėtų milžinišką populiarumą. Juk šiai medikei teko gelbėti sužeistuosius ir tuomet, kai sugriuvo per Nerį nutiestas tiltas, nuo bėgių ties Žąsliais nuriedėjo traukinys bei sprogo Jonavos chemijos gamykla.
O kokia Lietuvos padėka būtent šios specialybės medikams? Ar Lietuva sukūrė meninių filmų, parašė kvapą gniaužiančių romanų? Ar Lietuva demonstruoja ypatingą pagarbą oficialių Sausio 13-osios minėjimų metu? Viskas krypsta būtent į blogąją pusę. Greitosios medicinos pagalbos specialistai šiandien priversti ginčytis su Lietuvos valstybe net teismo posėdžių salėse.
Ginčijasi dėl diskriminacijos sąvokos. GMP medikai jaučiasi neteisingai, nepelnytai, nepagrįstai nuskriausti. Mat prieš keletą metų valstybė, karštligiškai ieškodama, kam dar būtų galima labiau suveržti diržus, nutarė būtent šios rūšies medikams sumažinti kasmetines atostogas ir tuo pačiu pailginti darbo laiką. Valstybė nepajėgia arba specialiai nenori suvokti, jog greitosios medicinos pagalbos specialistų darbas – ypatingas. Kitų rūšių medikams netenka atokiose Vilniaus gatvėse tamsiomis naktimis tramdyti įsiaudrinusių mušeikų, narkomanų, girtuoklių. O GMP specialistai į pavojingas situacijas, kai jiems grasinama ne tik kumščiais, bet ir peiliais ir užkrėstais narkomanų švirkštais, patenka vos ne kasdien.
Ironiškai kalbant, kuo toliau – tuo gražiau. Iš valdžios tribūnų jau net įrodinėjama, esą Lietuva nūnai per daug turinti GMP darbuotojų, nei iš tiesų reikėtų. Pretekstas tokioms kalboms – tirpstanti lietuvių tauta. Taip, mūsų mažėja. Emigracija ir menkas gimstamumas sužlugdė mūsų viltis turėti 4 milijonus gyventojų. Mūsų jau nėra nė trijų milijonų. Bet nelaimingų atsitikimų, į kuriuos kviečiami greitosios medicinos pagalbos ekipažai, – tai juk nemažėja. Ypač sostinėje. Tokių iškvietimų – daugėja. Jei netikite, paklauskite tos pačios Vilniaus GMP specialistės V.Pumputienės ar jos kolegų – Almos Vėžytės, Vandos Šimkūnienės, Vytenio Keršio. Medikai tvirtina vis dažniau ir dažniau akis į akį susiduriantys su agresyviais girtuokliais ir narkomanais. Daugėja ir agresyviai besielgiančių jaunuolių. Ypač kai jaunuoliai išeina iš abejotinos reputacijos naktinių klubų
GMP medikų manymu, sostinės gatvėse – vis daugiau agresijos ir vis mažiau pagarbos savo artimui. Ar įmanoma sveiku protu suvokti situaciją, kai į iškvietimą skubančiam GMP automobiliui priešais važiuojančio automobilio vairuotojas specialiai trukdo įsiveržti į priekį, be to, iškišęs per langą ranką dar pradeda demonstruoti nepagarbius gestus?!
Įsiminė ir kai kurie kitos papasakotos istorijos. Pavyzdžiui, kaimeliuose, miesteliuose GMP medikams dažniausiai netenka nešti į neštuvus paguldytų nelaimėlių. Iki automobilio bėdon patekusį žmogų nugabenti dažnusyk padeda kaimynai. Net ir atokiau gyvenantys kaimynai bėgdavo padėti. Net per lietų, net per pūgą. Vilniuje tokios tradicijos jau nebėra. Tiesa, žiūrovų daugiabučių laiptinėse užtektinai. Juk nelaimė visuomet prikausto žmonių dėmesį. Tačiau labai reta, kad vilniečiai medikams padėtų iki automobilio panešti neštuvuose paguldytą ligonį. Greičiau jau palydės pašaipomis ir keiksmažodžiais, esą per lėtai neša.
XXX
Ar prisimenate, kokios būdavo maždaug prieš septynetą metų eitynės Vilniaus gatvėse, kai Lietuva minėdavo Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Greta lietuviškųjų vėliavų dar prieš keletą metų plaikstėsi ir latvių, ukrainiečių, baltarusių, azerbaidžaniečių, čečėnų, ukrainiečių, moldavų vėliavos. Puikiai prisimenu, kaip mūsų eisenose dar ne taip seniai užtektinai solidžiai dalyvaudavo ir gausiausių tautinių bendrijų atstovai su savo nacionalinėmis vėliavomis ir herbais. Žinoma, oficialios eisenos – dar ne viskas. Galbūt ne visos jos – nuoširdžios, iš visos širdies. Bet vis tik sutikite, jog malonu, kai tau svarbią datą gerbia ir kitataučiai.
Pastarieji keleri metai – akivaizdžiai kitokie. Lietuvai svarbių iškilmių metu sostinės gatvėse dabar labai retai išvysi kitų tautų vėliavas. Kas tai – smulkmena, į kurią neverta kreipti dėmesio?
Na, rusų ir lenkų atstovų pozicija – daugmaž suprantama. Tiek Rusijai, tiek Lenkijai turime pagrįstų pretenzijų bei priekaištų. Rusija ir Lenkija neatsikračiusios imperinių ambicijų. Jos dažnusyk elgiasi agresyviai, iššaukiančiai. Galbūt todėl ir Lietuvoje gyvenančių rusų bei lenkų pozicija rezervuota, atsargi. Bet kodėl mums svarbių švenčių metu vis rečiau matome vėliavas tų tautų, su kuriomis neteko nė sykio pyktis?
Vienareikšmio atsakymo čia nerasime. Priežasčių – daug. Tačiau kai kurie Lietuvai lojalūs kitataučiai prisipažįsta, esą juos vis labiau glumina tokie vieši pareiškimai kaip “Lietuva – lietuviams”. Tautinių bendrijų atstovai suvokia, jog šiuose žodžiuose nėra blogų poteksčių. Akivaizdu, jog Lietuva – tai žemė, kurioje lietuviai turi neginčijamą teisę jaustis esą tikri šeimininkai. Tokios valstybinės politikos laikosi visos be išimties valstybės. Tačiau protingos valstybės apie tai garsiai nekalba, o primityvios – apie tai kalba viešai. Ir tuo pačiu atstumia potencialius bičiulius bei rėmėjus.
Šių eilučių autoriui buvo pateiktas Izraelio pavyzdys. Visi sutinka, jog žydai – įtakinga tauta. Tačiau juk žydai labai retai viešai demonstruoja savo tautiškumą. Jie savo tautiškumą gina ne žodžiais, ne eitynėmis, ne plakatais, o konkrečiais darbais. Turint omenyje, jog lietuviai priskirtini negausioms, neskaitlingoms tautoms, oficialusis Vilnius privalėtų branginti kiekvieną lojalų kitatautį, kiekvieną lojalią tautinę bendriją.
XXX
Lietuvą pasiekė dar viena liūdna žinia. Lenkijos lietuvių bendruomenė gali nebesugebėti toliau leisti lietuviško dvisavaitinio žurnalo “Aušra”. Šio jau penkiasdešimt metų leidžiamo žurnalo leidyba gali nutrūkti tik dėl to, kad Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo ministerija staiga pareikalavo grąžinti dalį 2011-aisiais skirtos dotacijos. Dar tiksliau kalbant, Seinuose veikiančiam vyskupo Antano Baranausko fondui vietos valdžia primetė nekilnojamojo turto mokesčio naštą.
Taigi kaimyninėje šalyje ne vieną dešimtmetį lietuvių kalba leidžiamo dvisavaitinio žurnalo „Aušra“ gali nebelikti.
Kaip tvirtina sunerimęs fondo tarybos pirmininkas Petras Maksimavičius, nekilnojamojo turto mokestį Lenkijoje moka dažniausiai vien tik komercinės įstaigos. O vyskupo A.Baranausko fondas – tikrai ne pelno siekianti organizacija. Visas surinktas lėšas iki paskutinio cento fondas skiria lietuvių kultūrai ir švietimui puoselėti.
Kaip teigia „Aušros“ vyriausioji redaktorė Irena Gasperavičiūtė, suma, kurią reikalauja grąžinti Lenkijos institucijos, nėra labai didelė. Iš viso – apie 16 tūkst. zlotų. Lietuviškais pinigais – apie 13,4 tūkst. litų. Bet ji neatmetė versijos, jog toks oficialių Lenkijos institucijų akibrokštas lietuvių tautinei mažumai Lenkijoje – dėl įtemtų Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių.
Žinoma, oficialioji Lenkija neigia, kad tokiu būdu ji keršija Lietuvai už jos principingumą neįsileidžiant į savo alfabetą svetimų rašmenų bei netoleruojant dvikalbystės Vilniaus krašte. Oficialioji Varšuva taip pat neigia, jog tokiais veiksmais ji siekia dar labiau susilpninti lietuviškas Punsko ir Seinų salas. Taigi Lenkijos valdžia viešai neigia asimiliuojanti, polonizuojanti Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Tačiau jos elgesys byloja visai ką kitką: Lenkijos lietuviai po truputį tirpsta. Lenkija slapta, viešai nedeklaruodama įgyvendina savąjį planą “Lenkija – lenkams”. Įgyvendina kryptingai, atkakliai, ciniškai. Atkreipkite dėmesį: lietuvių nutautinimo planas Lenkijoje įgyvendinamas tyliai, be triukšmo, bėdą suverčiant finansiniams sunkumams.
Džiugu, kad Lietuvos diplomatai bei politikai pažadėjo padėti Lenkijos lietuvių bendruomenei. Juolab kad čia tikrai įmanoma pagalba – juk milijonai nereikalingi. O ir reikalas – gyvybiškai svarbus. Lietuvybė neturi silpnėti nei Punske, nei Seinuose, kad ir kokių klatstų griebtųsi Lenkijos valdžia.
Tačiau į entuziastingus Lietuvos valdžios pažadus remti bei padėti visuomet privalu žiūrėti skeptiškai. Lietuvos valstybė vis rečiau laikosi duoto žodžio. Mūsų valdžia pasižymi ypač bloga savybe: daug ir gražiai kalba, bet mažai ir konkrečiai dirba.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.01.31
