Aktualijų portalas Slaptai.lt pradeda skelbti 2014-aisiais metais Krašto apsaugos ministerijos išleistą knygą „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“ (atsakingasis redaktorius – Dr. Karolis Aleksa).
Redakcijos slaptai.lt manymu, šiandien, kai Ukrainoje – tokia nerami padėtis, mums tiesiog būtina žinoti, kaip elgtis karo atveju.
Ši KAM knyga sudaryta iš skyrių: Krašto apsaugos ministro Juozo Olekos įžanginis žodis; Valstybė taikos ir karo metu; Civilinė sauga taikos ir karo metu; Pokyčiai valstybėje mobilizacijos ir karo metu; Piliečių vaidmuo ginant šalį; Praktiniai patarimai gyventojams, kaip elgtis nelaimių ir karo atveju; Redaktoriaus baigiamasis žodis.
Šiandien – pirmoji dalis.
XXX
Juozas Olekas, krašto apsaugos ministras
2014 metus drįsčiau vadinti neeiliniais metais mūsų valstybės gyvenime saugumo ir gynybos prasme. Išskirčiau kelis ypač svarbius momentus. Pirma, Lietuvos Respublikos Seime atstovaujamos politinės partijos pasirašė susitarimą saugumo ir gynybos klausimais, pagal kurį numatomi konkretūs praktiniai žingsniai stiprinant mūsų šalies gynybą, tarp jų – didinti lėšas krašto apsaugai, kad jos 2020 metais pasiektų 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Antra, praėjus vos šešeriems metams po įsiveržimo į Gruziją Rusija vėl panaudojo karinę jėgą prieš savo kaimynę, šį kartą – Ukrainą. Trečia, Rusijos agresijos Ukrainos atžvilgiu kontekste sulaukėme, kaip ir dera, stipraus NATO sąjungininkių palaikymo. Tai rodo NATO kolektyvinės gynybos garantijų patikimumą, kitaip tariant, tai reiškia, kad NATO gins Lietuvą, jeigu to prireiktų.
Be abejo, mes ir patys labai aiškiai suprantame, kad turime stiprinti savo šalies gynybą. Ji prasideda, visų pirma, nuo mūsų pasiryžimo ir pastangų tai daryti. Lietuvos piliečių, įskaitant politikus, itinaktyvus stojimas į Lietuvos šaulių sąjungos gretas, auganti šalies piliečių finansinė parama Lietuvos kariuomenei ir jų pritarimas tam, kad būtų didinamas kariuomenės finansavimas, rodo, kad pasiryžimo ir valios gintis mums netrūksta. Išaugusį visuomenės susidomėjimą saugumu ir gynyba rodo ir dažno Lietuvos piliečio pateikiami svarbūs, su Lietuvos gynyba susiję klausimai, pavyzdžiui: ką reikėtų daryti mobilizacijos paskelbimo atveju; kaip būti naudingam Lietuvai, kai ją prireiks ginti; ar turime slėptuvių, kuriose galėtume slėptis įvykus nelaimėms ar prasidėjus karui.
Tai ir paskatino Krašto apsaugos ministeriją bendradarbiaujant su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos parengti leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“.
Šio leidinio tikslas – kad visi Lietuvos piliečiai turėtų bendrą supratimą apie valstybės veiksmus reaguojant į ekstremaliąsias situacijas, pavojus ir grėsmes taikos ir karo metu (siekiant apsaugoti piliečius), be to, ypač svarbu, kad jie žinotų, ką, norint apsisaugoti nuo nelaimių, reikia daryti jiems patiems ir kaip prireikus prisidėti prie šalies gynybos.
Pirmoje leidinio dalyje trumpai apibūdiname teisinius režimus ir teisines padėtis, kurios gali būti skelbiamos valstybėje taikos ir karo metu, bei pateikiame informacijos apie valstybės veiksmus ekstremaliosios situacijos ar ginkluoto užpuolimo atveju.
Antroje leidinio dalyje supažindiname, kaip valstybė užtikrina civilinę saugą taikos metu ir kaip tai būtų daroma, jei būtų paskelbta karo padėtis. Knygoje rasite vertingos informacijos apie tai, kaip įvykus nelaimei šalies piliečiai būtų perspėjami, evakuojami į saugias teritorijas, kokios galimybės slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose, kaip atliekamas sanitarinis švarinimas, kaip tokiu atveju rekomenduojama planuoti šeimos veiksmus.Trečioji dalis skirta supažindinti su tuo, kaip veikia mobilizacijos sistema ir kaip užtikrinamos gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos mobilizacijos ir karo padėties metu. Čia taip pat aprašoma karo prievolininkų šaukimo ir informavimo, civilių gyventojų informavimo tvarka.
Pilietinei gynybai ir galimybėms jai pasirengti skirta ketvirtoji leidinio dalis – joje aprašoma, kokius pilietinės gynybos būdus piliečiai galėtų pasirinkti priešintis agresijai ar okupacijai.
Ypač svarbi yra leidinio praktinių patarimų dalis. Joje labai konkrečiai nurodoma, ką daryti, kaip elgtis kiekvienam iš mūsų, jei ištinka nelaimė ar prasideda karas.
Manau, kad dažnam Lietuvos piliečiui gali kilti klausimų, ar leidinyje pateikiama informacija ir patarimai yra vertingi kovojant su priešu, taikančiu vadinamojo hibridinio karo metodus (pvz., nelegalių ginkluotų grupių, užpuldinėjančių valstybės ir savivaldybių institucijas, karinius dalinius, infiltraciją į šalį). Atkreipiu dėmesį, kad pilietinės gynybos dalyje ir pateikiama patarimų, kaip piliečiams elgtis, jei prieš šalį naudojami tokio pobūdžio hibridinio karo metodai. Tačiau ir visi kiti patarimai yra aktualūs – jais remtis galima, nesvarbu, kokius karo metodus priešininkas pasirinktų naudoti, – ypač, kai reikia apsaugoti savo ir šeimos narių gyvybes, evakuotis iš nesaugių teritorijų.
Parengti leidinį reikėjo sutelktų nemažo kolektyvo pastangų. Nuoširdžiai dėkoju prie jo rengimo prisidėjusiems Krašto apsaugos sistemos atstovams: A. Valiui, K. Aleksai, D. Bičkauskienei, A. Če-pukėnui, V. Linkui, V. Rakučiui, E. Vaicekauskui, L. Kranauskienei, L. Idzeliui ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovams: R. Baniulienei, G. Grai-čiūnui, A. Račkauskui. Taip pat dėkoju leidinio kalbos redaktorėms: Ž. Švobienei ir R. Alauskaitei-Mikalainienei, maketuotojai V. Pikčiūnaitei.
Baigdamas savo žodį, norėčiau pareikšti, kad esu tvirtai įsitikinęs Lietuvos saugumu – jį užtikrina mūsų pačių pasiryžimas ir valia gintis bei NATO sąjungininkių kolektyvinės gynybos įsipareigojimai. Mūsų valia gintis tampa dar stipresnė tada, kai esame pasiruošę galimiems veiksmams nelaimių ir karo atveju, kai žinome, kaip elgtis lemiamą akimirką. Tikiu, kad šiame leidinyje pateikiama informacija suteiks dar daugiau pasitikėjimo savimi ir valstybe visiems Lietuvos piliečiams, o jo, prisidedant prie tėvynės saugumo ir gynybos užtikrinimo, tikrai reikia.
Lauksime jūsų nuomonių, pastebėjimų, pasiūlymų. Galbūt šis leidinys taps panašaus pobūdžio leidinių serijos pradžia. Linkiu visiems įdomaus skaitymo!
XXX
I. VALSTYBĖ TAIKOS IR KARO METU
Kiekviena valstybė gali susidurti su įvairiais iššūkiais, keliančiais pavojų ir grėsmę jos tolesniam veikimui ir piliečių sveikatai, saugumui ir gyvybei. Kadangi iššūkiai yra labai skirtingi, jiems atremti reikia nevienodų priemonių. Taikos metu (kol nėra paskelbta karo padėtis), atsižvelgdama į susidariusią padėtį, Lietuva gali imtis trijų atsako būdų: skelbti ekstremalią situaciją, įvesti nepaprastąją padėtį ar paskelbti mobilizaciją.
Ekstremalioji situacija
Ekstremalioji situacija – tai padėtis, kuri gali susidaryti dėl kilusio ekstremalaus (gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio) įvykio, ir kelia didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius. Sprendimą dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo nelaimės apimtoje savivaldybės teritorijoje priima savivaldybės administracijos direktorius, o jeigu ekstremalioji situacija išplinta į daugiau negu tris savivaldybes, valstybės lygio ekstremaliąją situaciją skelbia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tik paskelbus ekstremaliąją situaciją galima pasitelkti trūkstamus materialinius išteklius
iš valstybės rezervo bei ūkio subjektų, taip pat – į pagalbą kariuomenę, evakuoti gyventojus ar pasitelkti juos privalomiems darbams bei suteikti materialinę paramą gyventojams, ūkio subjektams, įstaigoms, kurie dėl ekstremaliosios situacijos patyrė žalos. Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, veiksmai joms gresiant ir jų likvidavimas yra įvardinami kaip civilinė sauga.
Nepaprastoji padėtis
Nepaprastoji padėtis – tai ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus bei laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus. Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama ne ilgiau nei 6 mėnesiams visoje valstybėje ar jos dalyje, kai dėl valstybėje ar kitose valstybėse susidariusios ekstremaliosios situacijos kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus nepaprastųjų priemonių (minėti laikini apribojimai). Atitinkamu nutarimu sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį priima Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos prezidentas, išleisdamas dekretą.
Seimas arba prezidentas gali nustatyti kai kurių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytų teisių ir laisvių apribojimą bei nepaprastųjų priemonių panaudojimą tiek, kiek to reikalauja padėties kritiškumas. Esant nepaprastajai padėčiai, gali būti įvedamas tiesioginis valdymas, steigiamos viešosios tvarkos apsaugos komendantūros, pasitelkiama Lietuvos kariuomenė, mobilizacinis rezervas, naudojamas valstybės rezervas.
Mobilizacija
Mobilizacija – tai valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymas, taip pat karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą valstybei ginti ir (ar) Lietuvos
Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti. Mobilizaciją (dalinę arba visuotinę) skelbia Seimas prezidento siūlymu, kai būtina ginti tėvynę arba vykdyti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Mobilizaciją dekretu gali paskelbti ir prezidentas dėl ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ir teritoriniam vientisumui, tačiau vėliau šis dekretas privalo būti patvirtintas Seimo. Seimas prezidento siūlymu skelbia demobilizaciją, kai išnyksta priežastys, dėl kurių buvo paskelbta mobilizacija. Po mobilizacijos paskelbimo karo padėtis gali būti ir neįvedama: mobilizacija ir demobilizacija gali vykti taikos metu. Kita vertus, mobilizacija gali būti nepaskelbta, iki įvedant karo padėtį, tačiau tai atliekama, kai tik įvedama karo padėtis.
Karo padėtis
Karo padėtis yra ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti tėvynę ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas karo metu. Karo padėtį (visoje Lietuvos teritorijoje arba jos dalyje) įveda Seimas, tačiau prezidentas ginkluoto užpuolimo atveju taip pat gali priimti šį sprendimą (jis vėliau turi būti tvirtinamas Seimo).
Esant karo padėčiai, suformuojamos šalies ginkluotosios pajėgos. Joms vadovauti prezidento dekretu skiriamas kariuomenės vadas, kuris yra pavaldus gynybos veiksmų civilinei vadovybei. Užtikrinant savivaldos veiklos tęstinumą, savivaldybėse, kai šių savivaldos institucijos negali veikti, steigiamos karinės komendantūros. Joms vadovauja karo komendantai. Esant karo padėčiai, gali būti įsteigti karo lauko teismai (prezidento sprendimu) ir įvestas karinis patruliavimas (ginkluotųjų pajėgų vado sprendimu).
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2015.02.11; 18:06
