Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju (4)


Print

Kaip Lietuvoje organizuojamas gyventojų evakavimas

Lietuvoje gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai, sprendi­mą evakuoti gyventojus iš savivaldybės teritorijos į kitą tos pačios savivaldybės vietą arba į gretimą savivaldybę priima savivaldybės administracijos direktorius. Jeigu gyventojai evakuojami į toli­mesnę savivaldybę, sprendimą, kur turi būti evakuojami gyven­tojai, priima Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

Gyventojų evakavimui organizuoti savivaldybėse, iš kurių ir į kurias evakuojami gyventojai, pradeda dirbti gyventojų evakavi­mo ir priėmimo komisijos, įkuriami reikalingi evakavimo punktai: gyventojų surinkimo, tarpiniai gyventojų evakavimo ir gyventojų priėmimo.

Gyventojų surinkimo punktai – tai vietos, į kurias evakuojant renkasi gyventojai. 

Ten jie registruojami ir laipinami į transporto priemones, o tada organizuotai – saugomomis ir prižiūrimomis transporto kolonomis – išvežami į saugias teritorijas. Konkrečios gyventojų surinkimo vietos yra iš anksto numatytos savivaldy­bės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane, tačiau tai nereiškia, kad visi privalo evakuotis tik per priėmimo punktus. Gyventojai, turintys galimybę evakuotis nuosavu transportu, gali tai daryti savarankiškai.

Tarpiniai gyventojų evakavimo punktai steigiami ne visada, o tik tuomet, kai gyventojai evakuojami iš cheminėmis ar radioakty­viosiomis medžiagomis užterštos teritorijos, kai reikia patikrinti evakuojamųjų gyventojų užterštumą bei pašalinti esamą taršą (atlikti sanitarinį švarinimą). Tarpiniuose gyventojų evakavimo punktuose tikrinamas iš užterštos teritorijos atvežtų gyventojų cheminis ar radioaktyvusis užterštumas, jeigu reikia – atliekamas sanitarinis švarinimas, jie perlaipinami į švarias (neužterštas) transporto priemones ir siunčiami į gyventojų priėmimo punktus. Jeigu gyventojai evakuojami iš neužterštų teritorijų, evakuojamie­ji vyksta tiesiai į priėmimo punktus.

Gyventojų priėmimo punktai – tai vietos, į kurias gyventojai turi atvykti nuosavu ar savivaldybės transportu. Ten jie pasitinkami, suskirstomi į grupes ir palydimi iki jiems laikinai suteiktų gyve­namųjų patalpų. Jose organizuotai teikiamos gyvybiškai būtinos paslaugos: aprūpinama maistu, geriamuoju vandeniu, vaistais, higienos reikmenimis, švariais drabužiais. Šių ir kitų būtiniausių paslaugų teikimą, gautos humanitarinės pagalbos paskirstymą organizuoja savivaldybės, į kurią evakuojami žmonės, gyventojų evakavimo ir priėmimo komisija.

Gyventojai nėra linkę iš karto patikėti gauta informacija. Tikėtina, kad, net ir išgirdę kaukiančias sirenas ar gavę pranešimą į mobilųjį telefoną, jie gali ieškoti papildomos informacijos: skambinti drau­gams, artimiesiems, pareigūnams. Dėl didelio skambučių kiekio ryšio tinklas gali būti pernelyg apkrautas, o tai taptų nepakelia­ma našta institucijoms, valdančioms susidariusią situaciją. Todėl susidarius didelio masto ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai padėčiai, numatyta įkurti pasiteirauti skirtas karštąsias linijas, in­formacijos centrus, o gyventojų prašoma susilaikyti nuo nebūtinų skambučių.

Evakavimasis į saugias teritorijas

Situacijų, kai reikia evakuoti žmones iš nelaimės zonos, pasitai­ko gerokai dažniau negu daugelis gali įsivaizduoti. Kiekvienais metais skirtingose valstybėse daug žmonių priverčiami skubiai palikti savo namus dėl įvairių ekstremaliųjų situacijų. Dažniausiai žmonės būna priversti evakuotis dėl karinių konfliktų, siaučian­čių stichinių nelaimių, gamtinių gaisrų ir potvynių. Gali atsitikti ir taip, kad daugeliui mūsų įprastos gyvenamosios vietos taps netinkamomis gyventi dėl cheminių avarijų ar pasklidusios radioaktyvios taršos.

Žmonių evakavimas – tai organizuotas gyventojų perkėlimas iš teritorijų, kuriose pavojinga gyventi ir dirbti, į kitas teritorijas, lai­kinai suteikiant jiems gyvenamąsias patalpas. Tai vienas iš pagrin­dinių gyventojų apsaugos būdų, kuris gali būti taikomas, gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai arba karo padėties atveju.

Kaip galima evakuotis

Pavojaus poveikio mastas ir intensyvumas, evakuacijos kelių būklė ir kitos aplinkybės gali labai pakeisti iš anksto rengiamus gyvento­jų evakavimo planus. Gali būti sunku ar net neįmanoma evakuoti žmonių įprastomis kelių transporto priemonėmis: autobusais, automobiliais. Todėl gali būti evakuojama geležinkelio transportu (traukiniais) ar net išvedant pėsčiomis (pėsčiųjų kolonomis). Visais atvejais gyventojai informuojami, kaip ir kokiais keliais evakuotis, o evakuojamųjų kolonos reguliuojamos ar net lydimos policijos ar kariuomenės pareigūnų.

Evakavimasis pėsčiomis gali būti labai tikėtina pasitraukimo iš pavojingų teritorijų forma. Taip evakuotis sunku, bet tam tikrais atvejais tai gali būti vienintelė gelbėjimosi galimybė. Gyventojai pėsčiomis gali evakuotis savarankiškai arba organizuotai, kolo­nomis. Bet kuriuo atveju reikia žinoti, kad evakavimas pėsčiomis turi būti planuojamas atsižvelgiant į tai, kad per parą žmonės gali eiti ne ilgiau 10–12 valandų ir nueiti ne daugiau 30–40 kilometrų. Būtiniausius daiktus patogiausia neštis kuprinėje.

Po nuo valandos iki pusantros valandos trukusio ėjimo reikia sustoti 10–15 minučių poilsiui, o, nuėjus daugiau kaip pusę tą dieną planuoto nueiti ke­lio, – sustoti pailsėti vienai dviem valandoms. Naktį reikėtų ilsėtis, o poilsiui ieškoti kuo saugesnės vietos. Poilsio vietos pasirinkimas priklauso nuo oro sąlygų ir nuo nelaimės, dėl kurios teko palikti namus, pobūdžio. Jeigu evakuojamasi iš karinių veiksmų teritori­jos, geriau leisti naktį atviroje vietoje, o ne tuščiuose pastatuose, kuriuose vyko mūšiai (jie gali būti užminuoti); jeigu evakuojamasi iš gamtos stichijos nusiaubtos teritorijos, geriau ieškoti nakčiai pastogės.

Pėsčiomis dažniausiai evakuojamasi iš karo veiksmų ar ginkluoto konflikto teritorijos. Taip besitraukiantys gyventojai turi atrodyti pabrėžtinai kaip civiliai, tiesiog norintys išeiti iš minėtos teritorijos (kaip ir yra). Reikia vengti rusvai žalsvos (chaki) ar maskuojamųjų spalvų drabužių, matomoje vietoje nesikabinti medžioklinių pei­lių ar gertuvių, eiti neskubant, ramiai. Būtiniausi daiktai, maisto atsargos turėtų būti išskirstyti į dalis: geriau penki ryšulėliai, nei vienas didelis lagaminas. Keliaujant reikėtų vengti pavojingų vie­tų, kelių, vedančių pro strateginius objektus, – tokių, kurie galėtų traukti priešiškos pusės karių dėmesį.

Evakuojantis organizuotai – pėsčiųjų kolonomis, gyventojus su­rinkimo punktuose reikia skirstyti į 500–1000 žmonių kolonas, iš evakuojamųjų tarpo paskirti kolonos vadovą, kuris vestų koloną numatytu maršrutu, stebėtų evakuojamųjų būklę, organizuotų poilsį.

Evakuojantis geležinkelio transportu, kyla pavojus patekti į spūstį ir pamesti ne tik daiktus, bet ir išleisti iš akių šeimos narius. Kad to neįvyktų, labai naudinga kiekvienam kišenėje turėti lapą ir ant kuprinės ar lagamino pakabintą kortelę su savo pavarde, namų bei kelionės tikslo (jeigu žinomas) adresu, traukinio ar vagono nume­riu. Traukinyje, autobuse geriausia savo daiktus laikyti gerai mato­moje vietoje, o pinigus, dokumentus saugiausia laikyti prie savęs.

Jeigu pareigūnai nurodė evakuotis arba jūs patys nusprendėte, kad namie likti pavojinga: susirinkite būtiniausius reikmenis, kurių jums gali prireikti eva­kuojantis ir apsistojus kitoje vietoje, persirenkite drabužiais, kurie suteiks tam tikrą apsaugą (ilgos kelnės, neperšlampama striukė, guminiai batai, kepurė).

Prieš išvykdami apsaugokite savo namus: įneškite į namus lauko baldus, vaikų žaislus, atjunkite vandenį ir dujas, išjunkite iš elektros lizdų visus elektros prietaisus, išimkite produktus iš šaldytuvų ir šaldiklių, uždarykite ir užrakinkite duris ir langus.

Išvažiuoti pasirinkite rekomenduojamus kelius, nebandykite sutrumpinti kelio, nes kiti keliai gali būti užblokuoti. Išvykite kuo anksčiau, kad nepakliūtumėte į spąstus dėl pasi­keitusių oro sąlygų. Būkite atsargūs važiuodami tiltais ir viadukais, nesustokite po aukštos įtampos elektros laidais.

Kas yra kolektyvinės apsaugos statiniai

Kolektyvinės apsaugos statiniai – tai statiniai arba patalpos, kurias ekstremaliųjų situacijų ar karo metu galima pritaikyti gyvento­jams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių. Juose gali prisiglausti gyventojai, kurie neturi galimybių patys evakuotis arba iš kitų teritorijų evakuoti gyventojai.

Kiekvie­na savivaldybė rūpinasi savivaldybėje gyvenančių ir esančių žmo­nių apsauga ir iš anksto numato kolektyvinei apsaugai skirtus sta­tinius (patalpas). Juose, esant reikalui, žmonės gali pasislėpti, kad apsisaugotų nuo žalingo aplinkos poveikio, kol bus organizuotai išvežti iš užterštos pavojingomis medžiagomis teritorijos, arba būti ten laikinai apgyvendinti, jeigu dėl ekstremaliosios situacijos turi evakuotis iš savo namų.

Dažniausiai tokie statiniai yra moky­klos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai. Jų mieste gali būti 10 ar 50 – tai priklauso nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus. Vidutiniš­kai kiekviena savivaldybė yra numačiusi tiek vietos kolektyvinės apsaugos statiniuose, kad juose tilptų apie 20 proc. savivaldybės gyventojų. Vienam gyventojui skiriama 1,5 kv. m patalpos ploto.

Gyventojai, gavę pranešimą apie iškilusią grėsmę ir apie būtinumą pasitraukti į saugias vietas, neturintys saugios vietos ar galimybės evakuotis nurodyta kryptimi, turi eiti į artimiausius kolektyvinės apsaugos statinius. Sugaištas laikas, iki artimiausio kolektyvinės apsaugos statinio einant pėsčiomis, mieste neturėtų viršyti 5–7 minučių.

Kur yra artimiausi kolektyvinės apsaugos statiniai, galima sužinoti savivaldybės interneto svetainėse – ten skelbiami kolektyvinės apsaugos statinių sąrašai. Be to, visi statiniai ar patalpos, skirtos kolektyvinei apsaugai, turi būti pažymėtos specialiuoju žen­klu, gerai matomu iš toli bet kuriuo paros metu. Kolektyvinės apsaugos statinio specialusis ženklas – tai lygiakraštis mėlynas trikampis oranžinio fono kvadrate, apibrėžtame mėlynos spalvos rėmeliu (šis ženklas pavaizduotas galiniame šio leidinio viršelyje).

Skubant slėptis į kolektyvinės apsaugos statinį, nereikia imti daug daiktų. Užtenka pasiimti asmens dokumentus ir vaistų (jei turite sveikatos problemų). Einantieji su mažais vaikais turėtų paimti maisto vaikui, vienkartinių vystyklų, antklodę, žaislą.

Kolektyvinei gyventojų apsaugai numatyti statiniai (patalpos) turi būti tvirtų konstrukcijų, sandarūs, kad būtų kuo mažesnis langų, durų, vėdinimo šachtų plotas. Tokie statiniai turi stovėti saugiu atstumu nuo tiesioginių savivaldybės teritorijoje esančių chemi­nės, biologinės, radiacinės grėsmės šaltinių ir antrinio pavojingo poveikio (gaisrai, potvyniai, pavojingųjų medžiagų išsiliejimas, statinio griūtis, grandininės reakcijos efektas ir kt.), be to, būti arti evakavimo punktų. Jie turi būti greitai ir kuo mažesnėmis sąnau­domis pritaikomi kolektyvinei gyventojų apsaugai.

Rekomenduojama šiam tikslui skirtuose statiniuose laikinai apgy­vendinti ne mažiau kaip 100 žmonių, taip pat turi būti numatytos atskiros patalpos laikinai apsaugoti ir saugiai laikyti gyventojų naminius gyvūnus.

Saugus buvimo laikas sandariose patalpose yra ribotas. Kad ir kokios jos būtų sandarios, yra rizikos, kad tarša iš išorės vis tiek po truputį skverbsis į vidų. Be to, žmonėms ilgesnį laiką pabuvus uždaroje patalpoje, joje pradeda kauptis anglies dvideginis, šilu­ma, drėgmė, ir susidaro sveikatai kenksmingos sąlygos. Anglies dvideginio koncentracijai ore pasiekus 1 %, gali pradėti skaudėti galvą, sutrikti širdies veikla. Ypač jautriai į oro sudėties pokyčius reaguoja pagyvenę žmonės ir vaikai. Todėl svarbu sekti informaci­ją apie situaciją pastato išorėje, ir, pareigūnams pranešus apie tar­šos sumažėjimą, kuo skubiau išvėdinti patalpas arba išeiti į lauką.

Kam yra skirtos slėptuvės

Slėptuvė – tai specialios paskirties statinys arba specialiai įren-gta patalpa, skirta nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių apsaugoti asmenis, kurie užtikrina valstybės ir savivaldy­bių institucijų ir įstaigų ekstremaliųjų situacijų operacijų centrų bei Bendrojo pagalbos centro nenutrūkstamą veiklą ekstremalių­jų situacijų ar karo metu. Šie asmenys organizuoja ir koordinuoja, kad situacija būtų stabilizuojama ir valdoma, organizuoja pagal­bos teikimą gyventojams – evakavimą, laikiną apgyvendinimą kolektyvinės apsaugos statiniuose, maitinimą, rūpinasi sanita­rinėmis sąlygomis ir kt. Kiekviena savivaldybė ir dalis valstybės institucijų turi slėptuvę, reikalingą ekstremaliajai situacijai valdyti.

Slėptuvėse, skirtose operacijų centrų ir Bendrojo pagalbos centro darbui, turi būti galimybė, esant reikalui, saugiai ir greitai evakuo­tis. Čia taip pat turi būti nenutrūkstamai tiekiama elektros ener­gija (numatytas atsarginis elektros šaltinis), veikti oro filtravimo sistema, vandentiekis ir kanalizacija, fiksuotojo telefono ryšys, esant galimybei – ir mobiliojo telefono ryšys, kitos priemonės, reikalingos, kad darbas slėptuvėje vyktų kuo sklandžiau.

Neretai žmonės įsivaizduoja, kad gyventojai gali būti apsaugomi tik slėptuvėse. Vyresniojo amžiaus žmonės turbūt dar prisimena, kad sovietiniais laikais tokios patalpos buvo daugelyje pastatų. Jų yra išlikusių iki mūsų dienų, tačiau kai kurios tokios patalpos tapo privačia nuosavybe, kai kurios buvo neprižiūrimos ir liko apleistos. Tokiose patalpose organizuoti žmonių apsaugą prireiktų labai daug išteklių ir laiko, skubiai slėptis būtų neįmanoma.

Beje, buvu­sios slėptuvių patalpos, kurios šiuo metu savivaldybės sprendimu gali būti įvertintos kaip tinkamos kolektyvinei gyventojų apsau­gai, yra vadinamos ne slėptuvėmis, o kolektyvinės apsaugos stati­niais (patalpomis). Slėptuvės sąvoka taikoma tik toms patalpoms, kuriose turi veikti ekstremaliųjų situacijų operacijų centras.

Reikia žinoti, kad, patekus į užterštą ir netinkamą žmonėms gy­venti teritoriją, net ir puikiai įrengtoje slėptuvėje ilgai išbūti yra neįmanoma, o štai gerai parinktas ir įrengtas kolektyvinės apsau­gos statinys gali tam tikrą laiką apsaugoti gyventojus nuo pavo­jingų veiksnių. Norint užtikrinti tikrą gyventojų apsaugą, reikia ne slėpti, o evakuoti gyventojus iš netinkamų gyventi teritorijų.

(Bus daugiau)

Informacijos šaltinis: KAM išleista knyga "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui (atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa)".

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.02.14; 18:28


Prisijunkite prie diskusijos