Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju (3)


Print

Perspėjimas visuomenės informavimo priemonėmis

Gyventojų perspėjimas ir informavimas yra vienas iš pirmiausiai atliekamų veiksmų. Dažnai pirminė informacija apie įvykius gau­nama iš visuomenės informavimo priemonių (žiniasklaidos).

Tai yra normalu – be jų neįmanoma tinkamai perspėti ir informuoti, be to, viešosios informacijos teikėjai yra civilinės saugos sistemos dalis. Jų pareiga yra pranešti visuomenei apie tai, kas vyksta.

Lietuvos įstatymuose numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institu­cijų ir įstaigų pranešimai ir perspėjimai apie gresiančią ar susida­riusią ekstremaliąją situaciją, galimus jos padarinius bei priemo­nes jai pašalinti ir apie apsisaugojimo nuo jos būdus perduodami per įvairias visuomenės informavimo priemones (televiziją, radiją, spaudą, interneto portalus, naujienų agentūras ir kitas priemo­nes). Taip pat numatyta, kad gaivalinių nelaimių, didelių avarijų ar epidemijų, karo ar nepaprastosios padėties atveju viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įstatymų ir (ar) Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus.

Gyventojų perspėjimo ir informavimo būdai; trumpieji pranešimai į gyventojų mobiliuosius telefonus; įspėjamasis garsinis signalas (jungiamos sirenos); transporto priemonių ir įmonių garsiniai signalai, pasiun­tiniai.

Kas yra gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema

Įvykus nelaimei, dėl kiekvienos uždelstos valandos gali labai padi­dėti aukų skaičius ir materialiniai nuostoliai, todėl gyventojų per­spėjimo ir informavimo sistema turi veikti greitai ir nepriekaištin­gai ir aprėpti kuo daugiau šalies gyventojų. Nuo 2012 m. Lietuvoje veikia gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema (GPIS), kuri veiksmingai realiu laiku perduoda informaciją apie gresiančius pavojus, siųsdama trumpuosius pranešimus tiesiogiai į gyventojų mobiliuosius telefonus.

Tam naudojama korinio transliavimo (Cell Broadcast) technologija GSM tinkluose. Pagrindiniai korinio trans­liavimo technologijos privalumai, užtikrinant patikimą gyventojų perspėjimą, yra tai, kad vienu metu galima išsiųsti labai didelį trumpųjų pranešimų skaičių, neapkraunant tinklo; trumpuosius pranešimus galima perduoti net ir esant perkrautam tinklui; nerei­kia žinoti gavėjo telefono numerio – pranešimą galima perduoti pavojaus zonoje esantiems žmonėms (vienos GSM stoties aprėp­ties zonos tikslumu).

Trumpąjį pranešimą galima kartoti – taip galima įspėti ne tik pavojaus zonoje esančius, bet ir atvykstančius į ją žmones. Pranešimai gali būti siunčiami skirtingomis kalbo­mis – dėl to galima informuoti skirtingomis kalbomis kalbančius šalies gyventojus bei atvykusius kitų šalių piliečius. GPIS galima naudoti ne tik siekiant perspėti apie ekstremaliąsias situacijas, bet ir skelbiant skubią dingusiųjų paiešką ar atliekant kraujo donorų, nusikaltėlių paiešką tam tikrame rajone bei kitoms funkcijoms, susijusioms su tvarkos ir visuomenės gerovės užtikrinimu.

Trumpuosius pranešimus gali siųsti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Bendrasis pagalbos centras, apskričių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos bei savivaldybių administra­cijos. Visgi GPIS efektyvumas priklauso nuo žmogaus subjekty­vaus apsisprendimo norėti ar nenorėti būti perspėtam. Tam, kad gyventojai gautų trumpuosius pranešimus, jų mobiliuosiuose telefonuose turi būti aktyvinta šių pranešimų priėmimo funkcija.

Kadangi Lietuvoje civilinės saugos organizavimo funkcijas or­ganizuojanti, koordinuojanti ir vykdanti valstybės institucija yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, jo vadovaujamų priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų personalas bei visi ištekliai karo metu būtų skirti civilinei saugai organizuoti ir civilinės gynybos humanitarinėms užduo­tims vykdyti. Tačiau karo metu ši institucija nebūtų vienintelė, vykdanti humanitarines užduotis. Visi civilinės saugos sistemos subjektai (valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, kitos įstaigos), o, esant būtinybei, – ir kariniai vienetai, turėtų atlikti civiliams gyventojams apsaugoti reikalingas civilinės saugos funkcijas (humanitarines užduotis).

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos vaidmuo

Lietuvoje nuo 1919 metų veikianti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD) yra humanitarinio pobūdžio asociacija, priklau­santi Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimui. Ji yra valstybės pagalbininkė humanitarinės veiklos srityje, taikos ir karinių konfliktų metu veikianti pagal 1949 m. Že­nevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų papildomus proto­kolus. Draugijos savanoriai teikia įvairią pagalbą nukentėjusiems gyventojams, padeda surasti dingusius artimuosius, dalyvauja kitose ekstremaliųjų situacijų, nepaprastosios padėties valdymo veiklose. Įvykus didelei nelaimei, LRKD savanoriai padeda valsty­bės institucijoms teikti pagalbą nukentėjusiesiems:

padeda evakuoti, identifikuoti, registruoti nukentėjusiuosius; teikia pirmąją ir psichologinę pagalbą; teikia materialinę ir moralinę pagalbą vaikams, žmonėms, tu-rintiems negalią, taip pat sergantiems lėtinėmis ligomis, vy­resnio amžiaus bei kitiems pagalbos reikalingiems žmonėms;

Šios funkcijos aktyvinimo mobiliuosiuose telefonuose instrukcijas galima rasti GPIS interneto svetainėje http://gpis.vpgt.lt.

Perspėjimas sirenomis

Perspėjimo sirenomis sistema – tai elektromechaninių sirenų tinklas; daugiausia sirenos yra įrengtos savivaldybių centruose. Įjungus sirenas, perduodamas įspėjamasis garsinis signalas „Dė­mesio visiems“. Tai įspėjamasis pulsuojančio 3 minučių trukmės kaukimo garsinis signalas (9 sekundės kaukimo – 6 sekundės pauzė). Ne vėliau kaip po 3 min. nuo įspėjamojo garsinio signalo perdavimo pradžios per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, kitus transliuotojus perduodamas pranešimas apie tai, koks kon­kretus pavojus gresia (cheminis, radiacinis, potvynio, uragano, kt.) ir ką reikia daryti norint išlikti saugiems.

Svarbu žinoti, kad sirenų gausmas nesuteikia jokios informacijos. Išgirdę kaukiančią sireną, gyventojai privalo įjungti radiją ar tele­vizorių ir išklausyti informaciją bei rekomendacijas.

Šiuo metu gyventojams perspėti naudojamos 489 centralizuoto valdymo elektros sirenos. Jomis perspėjama apie 50 proc. visų šalies gyventojų. Didžioji centralizuoto valdymo elektros sirenų dalis yra įrengta miestuose bei savivaldybių centruose ir kaimo gyvenvietėse Ignalinos ir Zarasų rajonuose, kur gyventojų skai­čius yra 100 ir daugiau. Į bendrą perspėjimo sistemą įeina ir 485 vietinio valdymo sirenos. Vietinio valdymo perspėjimo sistemos daugiausia yra įrengtos kaimo vietovėse. Jas įjungia iš anksto paskirti asmenys. Šiomis sistemomis perspėjama dar apie 3 proc. gyventojų. Sirenų įjungimo pultai yra sumontuoti savivaldybių centruose.

Gyvenamosiose vietovėse, kuriose nėra sirenų, apie artėjantį didelį pavojų gyventojai perspėjami naudojant visas įmanomas technines ir organizacines priemones, numatytas savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane: visomis veikiančiomis ryšio priemonėmis.

Evakuacija

Evakavimas gali būti išankstinis ir skubus. Išankstinis evakavimas vykdomas gresiant ekstremaliajai situacijai, jeigu pagal turimą informaciją ir situacijos analizę matyti, kad žmonėms gresia realus pavojus ir geriausiai juos galima apsaugoti iš anksto perkeliant į saugią teritoriją. Skubus evakavimas vykdomas susidarius ekstre­maliajai situacijai, kai situacija pavojinga ir reikia evakuoti žmones iš pavojingos teritorijos nedelsiant.

(Bus daugiau)

Informacijos šaltinis: KAM išleista knyga "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui (atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa)".

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.02.13; 18:32


Prisijunkite prie diskusijos