Portalas Slaptai.lt paskelbė Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenis: „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“. Rimtas bandymas sau ir kitiems pasakyti, parodyti, kur pasaulio vandenyno srovės neša lietuvių tautos laivelį, į kur reikia irkluoti, jeigu nenorime nuskęsti.
Vis dažniau kalbama, kad gali išnykti ne tik mažos tautos, bet ir visa žmonija, nes „Žemės tinkamumas žmonių giminei baigia išsekti“. Plečiasi dykumos, keičiasi klimatas, senka geriamojo vandens ištekliai, o vandenynai kyla, o Žemėje žmonių vis daugėja. Jau beveik niekas (net Valatka) neabejoja, kad lietuvių tauta – pavojuje. Išnykimo pavojus jai gresia be karo, be maro, be tremčių, be skausmo… Tiesiog nenorim gimdyti, auginti vaikų; norim būti anglais, airiais, tik ne lietuviais.
Ozolas iš tų, kuriems skauda visa tai matant. Jis neabejotinai priskirtinas prie „nedidelės dalies patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui“; prie nesusitaikiusiųjų, kurie nenori išnykti, nuskęsti, todėl iš paskutiniųjų irkluoja į krantą, Lietuva vadinamą.
Reikia ne tik jėgų, bet ir drąsos priešintis, nes „nuo Lietuvos įtraukimo į Europos Sąjungą išaugo būrys lietuvių, tapusių įsitikinusiais europiečiais – idėjiniais ir politiniais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos priešininkais bei priešais. Jie patys daro save tautos reikalų išdavikais, todėl tauta turi žinoti savo „didvyrius“ – jų vardus, pavardes ir nuveiktus „darbus“. Globalistai šiandien puola. Nacionalistai nebegali tik gintis“.
Bus velniškai sunku ir gintis, ir pulti… Priešų dar gal ne tiek daug, bet labai daug abejingųjų, netekusių vilties, pavargusių, nusivylusių, o mažai tokių kaip Ozolas. Valatka mini vieną kitą ryškesnę asmenybę, bet su kokia panieka, su kokiu sarkazmu!
Perskaitęs Ozolo metmenis, prisiminiau senokai skaitytą valstybės pažangos strategiją “Lietuva 2030”, kurią rengė anoniminiai “žinomi verslo, kultūros, meno, mokslo ir visuomenės veikėjai, kartu su Vyriausybės atstovais susibūrę į Valstybės pažangos tarybą”. Ozolas juos pavadintų pritapusiaisiais.
Nemalonus man tas tekstas. Skaitau jį tarsi kokią okupanto primestą konstituciją, komunizmo statytojo kodeksą. Nenuoširdu, netikra, pataikūniška. Nelaimę pranašaujantis tekstas. Jeigu jam būtų lemta tapti “kūnu”, apie lietuvių tautą kalbėti netektų. Lietuvos žemėje gyventų tik “Lietuvos tauta”.
Pagal “pažangos strategiją” bus kuriama “globali Lietuva”. Visą pasaulį užkariausim. Kur gyvena bent vienas lietuvis – ten Lietuva. “Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius – kaip į svetimus”, – moko “strategija”. Bet ar daug liko lietuvių, išvykusių į Ameriką Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant “išvaduotojams”? Kur, kas dabar yra jų vaikiai? Kronkaičių, aisčių, brazdžionių…
“Strategija” mus moko tolerancijos! Mus, dėl tolerancijos praradusius visą LDK, net Pietryčių Lietuvą! Mus moko “kryptingai formuoti ir įgyvendinti viešąją politiką integracijos srity”. Ką tai reiškia? Siekimą susilieti, ištirpti tautų jūroje?
Bet ne apie “strategiją”, naudingą tik saujelei pritapusiųjų, ketinau kalbėti. Labai pasigendame išmintingų pamąstymų, apibendrinimų, numatančių lietuvių tautai priimtiną Lietuvos kelią, kryptį pavojingame šiandienos pasaulyje. Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš Konsitucijos kūrėjų, mums pateikė “lietuviškosios ideologijos metmenis”. Čia galima rasti viską, apie ką kalbama strategijoje, tik be gudravimų, akių dūmimo: globalizmo iššūkius, Europos Sąjungos orientaciją į federaciją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis mažoms tautoms, tris globalizacijos stichijas (nesutramdomą vartojimą, gyvenimo komercializaciją, korporacijų viešpatavimą), Lietuvos istorijos vertinimus krikščionybės erdvėje… Apie lietuvių tautos žemę, kalbą, šiandieninę lietuvių realybę metmenų autorius kalba nuoširdžiai labai suinteresuoto nesusitaikiusiojo patrioto balsu. Nedaug kas iš intelektualų išdrįstų pasakyti:
“…Išlaisvintas kapitalas pavergė žmogų. Kapitalą būtina sutramdyti. Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš – vienas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo tautos žemės ribose? Galiu štai ką: kaip ir tada, devyniasdešimtaisiais, eidamas į laisvę sakyti: taip, esu nacionalistas. Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: aš – nacionalistas. Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas. Geras jausmas. Ne tik teorinis”.
Baisūs žodžiai, ar ne? Taip ir matau, kaip į metmenų autorių sminga paniekos kupini politinio elito, “idėjinių ir politinių Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos priešininkų bei priešų” žvilgsniai. Kaip jis drįsta! Kas jam leido!
Jėgos nelygios. Vienas prieš visus. Na, ne vienas, bet jėgos tikrai nelygios. Visa partinė nomenklatūra, donksiai, bumblauskai, kuoliai, liekiai, (ne Algimantas Liekis), putinaitės, pavilionienės, adomėnai, vasiliauskaitės, vaicekauskienės (Ozolas ragina įvardinti susitaikiusiuosius, tą aš ir darau) laukia nesusitaikiusiųjų mirties, nes tik “karstas juos ištiesins”, t.y. mes esame nepataisomi, neverta su mumis net diskutuoti. Lietuvai reikia integruotis į Europą, į pasaulį, ir tautiškumas (t. y. nacionalizmas) turi būti palaidotas kartu su mumis.
Jeigu tautiškumas (nacionalizmas) keltų galvą tik Lietuvoje, mes, be jokios abejonės, donskiams pralaimėtumėm. Mūsų laimė, tautiškumas iš esmės yra nenugalimas, ir išsilaikyti mums padės Vakarų ir Rytų Europos tautininkai (t.y. nacionalistai), kurių taip bijo vienas LRT žurnalistas. Ir kitų televizijų vedėjai, komentatoriai labai retai suteikia tribūną nesusitaikiusiesiems. “Suvokiantieji… tildomi arba juos įtraukiant į europinės liberalinės demokratijos valdžios institucijas bei jas aptarnaujančius padalinius, provyriausybines organizacijas, programas, privilegijas ir pan., arba nutremiant “į užribį” – marginalizuojant, kompromituojant arba paprasčiausiai nutylint, t.y. panaudojant liberalinės demokratijos cenzūrą”, – rašo Ozolas.
Vieno autoriaus lietuviškosios ideologijos metmenys – gerai, bet būtų dar geriau, jeigu jau turėtumėm kolektyvinį darbą, ir ne metmenis, o drobę, iš kurios jau laikas siūti tautinį drabužį.
“Lietuviškojo nacionalizmo padėtis šiandien tokia. Tauta ne tik nežino, ji netgi nėra parašiusi savo tikrosios istorijos. Tauta ne tik neturi visos savo etninės žemės, į jos teritoriją vėl kėsinasi kaimynai, o naujoji sąjunga plėšo į gabalus, pusdykiai perpirkdama žemę iš tėviškės ir tėvynės jausmą praradusių tautiečių. Tauta nėra supratusi ne tik nacionalinio rašto, bet ir gimtosios kalbos reikšmės bei paskirties žmonėms kaip tautai. Tuo pat metu iš išorės krinta reikalavimai keisti kalbos statusą bei raidyną. Trys baisūs smūgiai kerta lietuvių populiaciją: migracija, gimstamumo mažėjimas ir senėjimas. Tai tautą daro išmirštančią, o liekantys jos nariai rezignuoja ir susitaiko su globalistų praktikuojamu dvasios degradavimu bei žlugdymu vartotojiškąja gyvenimo tvarka. Nacionalinių vertybių – tik liekanos. Orumo – prisiminimai.
Tai – tautos galių riba. Už jos – vienintelis klausimas: nori lietuviai kaip pasaulio tauta būti šioje Žemėje ar jau nebe?”, – klausia Romualdas Ozolas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2014.02.15; 07:36
