Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.
Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu?
Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?
Kovo 11-osios išvakarėse visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pirmojoje interviu dalyje dėmesys sukoncentruotas būtent į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti.
Beje, rytoj, kovo 11-ąją, Slaptai.lt paskelbs antrąją interviu su LTJS vadovu dalį. Joje bandysime išsiaiškinti, kokie tikrieji šių jaunuolių tikslai ir ar pagrįstai jiems metami bjaurūs kaltinimai, klijuojamos neigiamos etiketės. Taip pat domėsimės, ką LTJS vadovas mano apie Lietuvos – Lenkijos, Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius, kodėl organizuoja tautinio jaunimo stovyklas Dieveniškėse…
Pirmasis klausimas – kokia padėtis susiklostė dėl eitynių? Jums leido ar neleido rengti eitynes? Jūs žygiuosite bet kokiu atveju? Ar vis tik Kovo 11-ąją paminėsite kitokiomis priemonėmis?
Tvirtinti, jog neleido, būtų ne itin tikslu. Pradėkime nuo pradžių. Patį pirmąjį prašymą Vilniaus savivaldybei mes pateikėme dar praėjusių metų lapkričio mėnesį. 2012-ųjų gruodžio pradžioje savivaldybė svarstė mūsų pageidavimus. Sostinės valdžia davė žodinį sutikimą. Tiesa, savivaldybės atstovai tvirtino dar nežiną visos valstybinių švenčių programos, taigi apsidraudė dėl galimų korekcijų.
Maždaug prabėgus savaitei po duoto žodinio sutikimo mus pakvietė į posėdį ir pareiškė, kad mes negalėsime 2013-ųjų kovo 11-ąją žygiuoti Gedimino prospketu 16 valandą, nes tuo metu šioje gatvėje numatomas kitas, o būtent valstybės institucijų organizuojamas renginys. Ir kaip alternatyvą mums pasiūlė Upės gatvę.
Tada mes pateikėme dar vieną prašymą, kuriame nurodėme, jog norime žygiuoti būtent Gedimino prospketu, bet mums, LTJS, nėra labai svarbu, kurią būtent valandą. Žodžiu, laikas gali būti koreguojamas. Tvirtinome, jog esame pasiruošę prisitaikyti. Mums tiktų bet kuri maždaug pusvalanžio trukmės atkarpa nuo 9 valandos ryto iki pat 22 valandos vakaro.
Po savaitės vėl buvome pakviesti į posėdį, kuriame buvo išdėstyta tokia pozicija: 2013-ųjų kovo 11-ąją renginiai Vilniaus Gedimino prospekte organizuojami nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Taigi Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos nariai neturės galimybės žygiuoti centrine sostinės gatve būtent Kovo 11-ąją.
Toks atsakymas mums pasirodė mažai įtikinamas. Juk Gedimino prospektas – beveik 2-jų kilometrų ilgio. Nejaugi nebuvo galima rasti mažytės atkarpėlės mūsų eitynėms? Juk mes buvome pasiruošę savo akciją sutrumpinti nuo vienos valandos iki 30-ies minučių.
Tad neturėjome kitos išeities – tik kreiptis į Vilniaus administracinį teismą. Minėtas teismas vadovavosi naująja Susirinkimų įstatymo redakcija. Naujojoje redakcijoje esama punkto, kurį perteiksiu savais žodžiais: leidimo eitynėms prašyti nereikia, privalu tik informuoti savivaldybę.
Tačiau naujojoje įstatymo redakcijoje išvardintos trys išimtinės dienos, omenyje turima Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji, kada valstybės institucijos ir Vilniaus savivaldybė turi pirmenybę. Taip, suprantama, valstybinių švenčių metu valdžia privalo turėti išskirtines teises.
Bet pirmenybės teisė neturėtų būti absoliuti. Pavyzdžiui: jeigu į troleibusą turi pirmenybę įlipti nėščios moterys, tai nereiškia, kad jos, įlipusios į transporto priemonę, turi teisę neįleisti visų kitų keleivių, norinčių važiuoti. Deja, Vilniaus savivaldybė šį įstatymą traktuoja taip, tarsi ji turi teisę Kovo 11-ąją uzurpuoti visą Gedimino prospektą kiaurą dieną – nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.
Norėčiau patikslinti, ar savo eitynėms prašėte vienos valandos?
Taip, norėjome valandos. Bet mums būtų užtekę ir pusvalandžio. Galėjome derėtis, nusileisti. Buvome pasiruošę eiti į kompromisus. Vienintelė mūsų ssąlyga buvo tokia: Kovo 11-ąją norime žygiuoti istoriniu Gedimino prospektu.
Deja, Vilniaus savivaldybė nesutiko su šiuo mūsų reikalavimu. Tokį savivaldybės valdininkų elgesį apskundėme teismui. Vilniaus administracinis teismas mūsų skundą nagrinėjo ir savo 8-ių puslapių nutartyje išdėstė savo verdiktą. Mums į akis krito vienas teismo argumentas, ir čia pat, vos po dvidešimties minučių, parengėme naują prašymą.
Šių metų kovo 4-ąją sulaukėme naujos nutarties, kurioje esama svarbaus momento. Jį išdėstysiu beveik žodis žodin: “Pažymėtina, kad atsakovas, pripažindamas, jog patriotinių jėgų eitynės negali vykti Gedimino prospekte, neuždraudė paties renginio. Nagrinėjamu atveju eitynės Upės gatve buvo pasiūlytos kaip vienas iš alternatyvių variantų, tačiau neužkertantis kelio pareiškėjams rinktis kitas miesto vietas, kuriose tuo metu nebūtų organizuojami oficialūs valstybės inistitucijų ar savivaldybės renginiai”.
Prisipažinsiu – Vilniaus meto Artūro Zuoko jums adresuotas pasiūlymas keistokas. Upės gatvė niekaip nesusijusi su Lietuvos istorija. Taip, galbūt tai puikiai matoma vieta. Bet koks Upės gatvės ryšys su politinėmis aktualijomis?
Būtent. Mes norėjome pasirinkti su Lietuvos praeitimi susijusią gatvę. Taigi mes vėl kreipėmės į Vilniaus savivaldybę su nauju prašymu – norime žygiuoti istorine Pilies ir Didžiąja gatvėmis. Informavome savivaldybę prieš penketą dienų, kaip to reikalauja įstatymai. Remiantis Lietuvos įstatymais, savivaldybė mūsų naująjį prašymą turėjo išnagrinėti per trejetą dienų bei pasikviesti mus derinimui. Deja, dar kovo 8-ąją vakare savivaldybė nebuvo pateikusi jokios savo pozicijos. Nors atsakymo turėjome sulaukti anksčiau nei kovo 8-osios vakaras. Taigi esame atsidūrę nežinioje.
Meras Artūras Zuokas savąją poziciją išdėstė žiniasklaidoje.
Žiniasklaidoje ir televizijos laidose pateiktus sostinės mero pareiškimus traktuojame kaip niekinius. Mes turėjome sulaukti oficialaus savivaldybės atsakymo. Turėjome atsakymo sulaukti laiku, kaip įpareigoja galiojantys teisės aktai. Bet atsakymo nesulaukėme iki pat penktadienio vakaro. Kad Vilniaus meras žiniasklaidai dalina savo komentarus, – tegul. Bet kur oficialus atsakymas? Jo nėra. Taigi mums nei leista, nei neleista žygiuoti. Mes tarsi pakabinti tarp dangaus ir žemės.
Tad kaip pasielgsite?
Nenoriu, kad organizacija LTJS (Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga), kuriai vadovauju, o taip pat ir LTC (Lietuvių tautinis centras), patektų į keblią sitaciją. Tiksliau tariant, nenoriu, kad šias organizacijas įveltų į teisminius ginčus. Todėl šios organizacijos Kovo 11-ąją nerengia jokių eitynių, jokių žygiavimų. Mes nedalyvausime Kovo 11-osios renginiuose kaip juridiniai asmenys.
Tačiau Lietuvos įstatymai niekam nedraudžia Kovo 11-ąją vaikščioti Vilniaus gatvėmis kaip fiziniams asmenims. Be abejo, Kovo 11-ąją mes minėsime, bet ne kaip organizacija, o kaip piliečiai. Net LTJS ir LTC vėliavų nesinešime – tik trispalves.
Policija geranoriškai nusiteikusi. Bet ji negalės nebausti nelegalaus renginio organizatorių. Neatmetu galimybės, kad bus bandoma mane padaryti nelegalių eitynių organizatoriumi ir tampyti po teismus. Todėl iš anksto ir viešai atsiriboju nuo galimų provokacijų.
Ir vis dėlto kaip vertinate Vilniaus administracinio teismo išaiškinimus?
Nesu teisininkas. Visų teisinių subtilybių neišmanau. Todėl negaliu pateikti išsamių komentarų. Bet kaip išsilavinęs, mąstantis žmogus turiu teisę manyti, jog valstybės institucijų teisė į pirmenybę valstybinių švenčių dienomis uzurpuojant kai kurias miesto erdves neturėtų būti absoliutinama. Taigi rankų nenuleidžiame. Mūsų teisininkai rengia naują skundą, ir jį artimiausiu metu pateiksime Lietuvos Aukščiausiojo administracinio teismo teisėjams.
Gal žinote, kokius renginius Vilniaus savivaldybė ketina Gedimino prospekte organizuoti Kovo 11-ąją?
Mano asmenine nuomone, Vilniaus savivaldybė vertėsi per galvą, kad tik nepaliktų nė vienos laisvos minutės mūsų eitynėms. Ji suko galvą, kokiais renginiais būtų galima užpildyti Gedimo prospektą nuo pat ryto iki sutemų. Viena vertus, baugu, kad metami tokie valstybiniai resursai būtent prieš mūsų pilietinę iniciatyvą. Kita vertus, per pastaruosius 23-jus metus mes pagaliau privertėme sostinės valdininkus dirbti – organizuoti renginius neapsiribojant vien valdiškais minėjimais.
Tačiau Vilniaus miesto valdininkams trūksta fantazijos. Mano žiniomis, Gedimino prospekte Kovo 11-ąją numatytos populiaraus šiaurietiško ėjimo pamokos, Tai Či mankša pagyvenusiems žmonėms, net pomidorų mūšis – vaikams. Svarbu pastebėti ir tai, kad savivaldybė, teikdama savo argumentus teismui, minėjo, jog įsimintiną Kovo 11-ąją dalį Gedimino prospekto užims vaikai – jie pieš kreidelėmis ant asfalto. Bet juk Gedimino prospekto danga – plytelės. Ant jų labai keblu piešti. Be to, nereikia pamiršti ir atšiaurių oro sąlygų. Tądien tikrai nebus šilta.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirmininkas Julius Panka.
2013.03.10
